Pastojau, bet negimdžiau
Į redakciją suplaukia įvairiausių laiškų. Vieni nugula į stalčius būsimiems straipsniams, kiti paskatina tuoj pat kreiptis į specialistus patarimo. Šį kartą spausdiname nepasirašytą laišką, kuriame - skausminga pastojusios merginos istorija, kuri netapo mama, nes to nenorėjo jos vaikinas. Paprastai tokie išgyvenimai nutylimi, slepiami giliausioje širdies kertelėje. Tačiau kaltės jausmas smelkiasi į mintis ir širdį, verčia abejoti. O tai palaužia pasitikėjimą savimi ir mylimu žmogum. Kaip nepalūžti? Kalbamės su psichologu Algimantu Smailiu.
Atrodo, tuoj išprotėsiu
Neseniai patyriau siaubingą traumą. Mylimas vaikinas, su kuriuo kitą vasarą ruošiamės tuoktis, sugriovė mano didelę svajonę turėti vaikiuką. Mylėdamiesi niekada nesisaugojome, vakarais kalbėjome apie būsimus vaikelius. Tikėjausi pastoti, juolab kad draugas vis sakydavo, jog nori mūsų mažylių. Taip mylėjomės mėnesį, du, tris, šešis, aštuonis... Jau pamaniau, kad aš nevaisinga. Tačiau pradėjau kažkaip keistai jaustis, labai skaudėdavo galvą, pilvo apačioje vyko kažkas neįprasta. Taigi nusipirkau nėštumo testą. Užlašinau šlapimo ir išryškėjo du brūkšneliai. Verkdama nuėjau pasakyti miegančiam vaikinui, o baigėsi tuo, kad turėjau raminti jį. Pirmą sykį jį mačiau taip verkiantį. Ne, ne iš laimės, kas keisčiausia. Tada atlikau antrą testą. Teigiamas. Vaikinas kaip sugniuždyta boba, o ne vyras šaukė, verkė. Suprantu, esame tik trečio kurso studentai, bet abu dirbame, turime kur gyventi. Aš taip norėjau to lėliuko, mažyčio angeliuko, bet vaikinas kategoriškai liepė daryti abortą. Aš kaip silpnavalė kvailė pasidaviau ir nėštumas buvo nutrauktas... Jaučiuosi nieko verta, išgyvenu baisią traumą. Kartais atrodo, kad neištversiu. Su manimi taip pasielgė tas, dėl kurio bet ką padaryčiau. Jis atėmė mano svajonę. Dažnai verkiu. Labiausiai nerimauju, ar galėsiu dar susilaukti vaikiukų. Nėštumas buvo 6-7-ių savaičių. Gydytoja, atlikusi abortą, sakė, kad tikimybė neturėti vaikų – tik 0,01 proc. Bet aš netikiu.
Maldauju, parašykite straipsnį apie aborto padarinius, galimas komplikacijas, kokia galimybė dar kartą pastoti. Kelių savaičių daromas mikroabortas? Ką apie tokį drastišką elgesį mano psichologai? Man labai reikia informacijos, nes, atrodo, tuoj išprotėsiu...
Psichologo komentaras
Vaikinas negirdi savo žodžių. Studentai yra jau tokio amžiaus žmonės, kurie turėtų būti subrendę atsakomybei. Jie ne vaikai, kartu gyvena, mylisi, nesisaugo nėštumo ir supranta, kuo tai gali baigtis. Nėštumas – dviejų žmonių tarpusavio santykių vaisius. Tačiau vaikinas nustemba. Gal nebuvo sutarta, kada pora susilauks vaikelio? Mergina suprato, kad vyrukas jo nori bet kada, bet iš tokios reakcijos aišku, kad tam dar nebuvo pasiruošęs, yra tarsi vaikas, kuris negali numatyti įvykių, nesupranta, kas vyksta, ir atsakomybę užmeta kitam žmogui ant pečių. Bet vyras, kuris mylisi ir nenori vaikų, turėtų pasistengti, kad moteris nepastotų, o ne jai palikti viską spręsti vienai. Mergina teigia, kad neteko svajonės, kuriai, atrodo, pritarė ir vaikinas. Tačiau jis tik vaikiškai svaičiojo. Dabar jai dvigubai sunku, nes ir neteko vaikelio, ir jaučiasi apgauta vaikino, kuris kalba vienaip, o elgiasi kitaip, negirdi, ką pats sako. Nuo akmens amžiaus vyrai buvo mokomi žudyti ir būti pasiruošę mirti. Ir dabar yra panašiai, bet civilizuočiau. Vyrai su savo sūnumis elgiasi agresyviau, žiauriau nei su dukterimis, juos pratina ignoruoti savo jausmus, nebijoti mirties („Užsimušiu, na ir kas?“). Ir į abortą požiūris paprastesnis nei moterų.
Pritrūko jėgų pasipriešinti. Liepimas daryti abortą – didžiulis smūgis merginai. Tačiau galutinį sprendimą priėmė ji, pasirinkdama vyrą, o ne vaiką. Ar galėjo nepasiduoti vaikino valiai? Jei būtų nepaklususi, turbūt būtų likusi viena. O vaiko gimimas, užgriuvusi didžiulė atsakomybė – didelis krūvis, psichologų prilyginamas išgyvenimams po poros avarijų ir šešiolikai barnių. Tad šiai atsakomybei pakelti ir reikalingas vyras. Moteris turi būti tikra, kad jis niekur nedings ir jai neteks bėgti pas tėvus pagalbos. „Laiško autorė – ne didvyrė, o paprasčiausia mergina, kuri suprato, kad vienai gimdyti per sunku. Mergina rašo pasijutusi silpnavalė. Bet greičiausiai per silpna, nepasiruošusi iškilusiam uždaviniui. Gyvenime ir neįmanoma būti pasiruošus visoms netektims, numatyti visų įvykių. Nusprendusiai gimdyti moteriai reikia nežmoniškų jėgų. Jų mergina pristigo. Mūsų visuomenė pratusi visas bėdas ir kaltę suversti moteriai (kaltę jaučiančiąją lengviau išnaudoti), ją žeminti, nuvertinti, tad nieko nuostabaus, kad mergina pasijuto nieko neverta ir kalta. Tačiau ji neturėtų dėl to savęs kaltinti, klaidų padarome visi. Idealai yra ne tam, kad nedarytume klaidų, o tam, kad žinotume, kur link judėti. Merginai norėčiau pasakyti, kad atsakomybę reikia dalytis abiem. Jei apgavo, vaikinui atsakomybės tenka daugiau. Merginos klaida gal ta, kad pasikliovė vyru, kurio gerai nepažinojo. Tačiau pažinti žmogų sunku, kol jį pamatai kritinėmis aplinkybėmis ir supranti, koks jis. Planuojant tuoktuves, reikia abiem vykti ne į turistinę kelionę, kurioje žmogus mažai atsiskleidžia, o į kalnus ar žygį su palapinėmis. Tuomet susidaro aplinkybių, padedančių suprasti, ar žmogus imasi atsakomybės už savo sprendimus, moka įveikti kliūtis. Dažnai moteris nori, kad vyras padėtų. Tačiau jei viską sprendžia viena pati, o jis tik padeda, kai kas nors neišeina, taip pat negerai. Argi įdomu būti pagalbiniu darbininku? Vyrui gali atsibosti būti pagalbiniam ir gali pradėti ieškoti geresnio „pono“. „Vyras turi būti partneris“, - yra įsitikinęs pašnekovas. Gal ši mintis į redakciją rašiusiai merginai padės apsispręsti, ar verta tekėti už šio vaikino. Pasak psichologo, anksčiau ar vėliau šis vis tiek pabėgs, nes iš tiesų merginos gyvenime jau dabar, galima sakyti, nedalyvauja.
Be tėvų pagalbos. Laiške nerašoma, ar merginą palaikė tėvai. Jei ne, tai nusprendusi gimdyti būtų turėjusi atsisakyti studijų, darbo, būtų likusi be pajamų ir taip nukristų keliais socialinio gyvenimo laipteliais žemyn. Vėliau išsikapanoti labai sunku. Dabar juk socialinė padėtis svarbi. „Gal mergina būtų gimdžiusi, jei jos tėvai būtų palaikę: „Gaila, kad toks vyras papuolė, ką darysi. Gal laikui bėgant atsiras geresnis? Tu gimdyk, padėsime vaiką užauginti“. Tačiau, ko gero, jie nežino apie bėdą, nes ji turbūt bijojo pasisakyti. Deja, nemažai tėvų taip augina vaikus, kad šie nedrįsta kalbėti su jais apie savo bėdas. Jei ji liko viena su savo bėda, aš ją suprantu“, – sako psichologas. Jis pataria merginai atkentėti, išraudoti savo skausmą, jo neužgniaužti. Tačiau jei verkia ilgiau nei dvi savaites ir redakcijos maldauja pagalbos, tai rodo, kad merginai reikia paramos. Jai vertėtų kreiptis į psichologą.
„Ar ji kada nors turės vaikų? Gali būti, kad mergina bijo, jog negalės turėti vaikų kaip tik su šiuo vyru. Kol kas jis iš tiesų negali tapti tėvu (tam nesubrendęs) ir vargu ar kada galės. Dėl to merginai ir baisu. Ji netiki, nes yra išsigandusi. Aš tikiu, kad vaikų susilauks, bet gal greičiausiai su vyru, kuris iš tiesų to vertas. Žinoma, jei mergina norės. Tik ar greitai po tokio įvykio kils noras? Ir nereikia skubėti bandant atpirkti kaltę. Jeigu gimdytų jos neatsikračiusi, kitas vaikas taptų kaltės išpirka. Tada vaikui sunku būti savimi, nes mama iš jo laukia to, ko laukė iš to, kurio neteko“, – sako psichologas.
Akušerės ginekologės Laimos Bagušytės komentaras
Mini abortas atliekamas moters neguldant į ligoninę iki 5-os nėštumo savaitės (nustatoma pagal mėnesinių išnykimo laiką). Moters noru nėštumas gali būti nutraukiamas ir iki 12-os savaitės, bet tada jau reikia nuskausminti, nes procedūra labai skausminga. Kuo vėliau nėštumas nutraukiamas, tuo daugiau galimų komplikacijų. Jos būna ankstyvos ar vėlyvos. 97 proc. abortų baigiasi be komplikacijų. Jei jų atsiranda, moteris gydoma medicinos įstaigoje. Įvairios komplikacijos priklauso nuo nėštumo trukmės ir jo nutraukimo būdo. Iki 5-6-os savaitės komplikacijų pasitaiko iki 1 proc., o nėštumą nutraukus iki 12-os savaitės – 3-6 proc. moterų. Jei bent vieną kartą išsivysto dubens uždegimas, iki 10 proc. moterų lieka nevaisingos, net iki 500 kartų padidėja negimdinio nėštumo tikimybė. Jei nutraukiant nėštumą buvo pažeistas gimdos kaklelis, vėl pastojus persileidimo ir priešlaikio gimdymo rizika išauga 30-40 proc.
Po aborto net 40-60 proc. moterų patiria neigiamų emocijų, depresiją. Kartais tokias moteris būtina gydyti vaistais. Psichologines bėdas po aborto priimta vadinti poabortiniu sindromu.
Kiekviena nauja gyvybė – ne atsitiktinumas. Ji labai dažnai į mūsų pasaulio duris pasibeldžia ne tada, kai mes jos iš tiesų laukiame. Jei priimtume tai kaip laimę, dieviškos palaimos išraišką, neliktų abejonių, leisti naujam žmogui gimti ar ne. Juk ir mūsų tėvai turbūt išgyveno panašių akimirkų, kad galėtume ateiti į šį nuostabų pasaulį...
