Maišiuką saldainių beriame ant stalo: ,,Mamytei, tėveliui, Petriukui, Joniukui…” Petriukas įdėmiai seka, ar tik kokiu saldainiu daugiau neklius Jonukui. Šis grūsdamas saldainius į kišenes švepluoja: ,,O kodėl Petlui nupilkai naujų piestukų, o man tik flomastelių?” Ir taip visada. Petriukui atrodo, kad visą grietinėlę iš šeimos ąsočio nubraukia Jonukas. Jonukui - kad Petriukas. Kodėl vienos šeimos vaikai visada randa, dėl ko vienas kitam pavydėti? Apie tai kalbamės su Vaiko raidos centro gydytoja vaikų ir paauglių psichiatre Goda Bačiene.
Lopšyje guli nei draugas, nei žaislas

,,Nieko keista, kad vaikai vienas kitam pavydi, - sako psichiatrė Goda Bačienė. - To pavydo pradžia - vystyklų amžius. Juk pirmagimis į šeimą ateina tarsi princas. Būdamas vienturtis Petriukas žinojo, kad turi abu tėvus, kurie jį labai myli, todėl augo laimingas. Berniukui tada buvo visiškai nesvarbu, kiek jis turi realiai (kiekybiškai), nes ir taip viskas buvo jo. Gimus broliui, vaikas pasijunta prasčiau - iš jo tarsi atimama karūna. Kad ir kaip tėvai stengtųsi, vyresnėlis negali nepastebėti, kad tėvai labiau rūpinasi jaunesniuoju, skiria jam daugiau laiko. Žmogus negali neišgyventi dėl to, ko neteko. Be abejonės, iš pradžių Petriukas džiaugėsi broliu, kol pajuto, kad mažasis rėksnys lovelėje nėra jo draugas (kaip žadėjo tėvai). Gulinčiajam dar reikia augti, bręsti ir mokytis iki Petro lygio. Paskui paaiškėjo, kad brolis nėra ir žaisliukas, nes tėvai neleidžia jo išsikelti iš lovos, spausti nosytės, akyčių, apžiūrėti, iš ko jis. Pabandykite įsijausti į Petriuko vaidmenį ir sąžiningai atsakyti, kas gi toks guli lopšy. Ogi tėvų meilės ir laiko ,,grobikas”. Juk dabar tėtis su Petriuku žaidžia mažiau, o mama dažniau ant rankų laiko mažiuką. Yra dėl ko pykti. Tuo tarpu jaunėlis tik gimęs patenka į kitokią šeimą. Jis savo gyvenimo neįsivaizduoja be brolio, dėl to jam lengviau. Pirmagimis saldainį lengvai dalija tik į tris dalis - mamai, tėtei ir sau, o antragimiui saldumyną padalyti į keturias dalis yra visai natūralu. Dėl to jaunėliui rečiau kyla noras pavyduliauti…
Buteliukai ir čiulptukai. Prarasto rojaus beieškant
Penkerių metukų Sonata yra prisiekusi pieninių sūrelių gerbėja. Nė nemirktelėjusi per dieną sudoroja jų tiek, kiek randa šaldytuve. Kai mama su abiem dukrom perka prekybos centruose, ir vyresnioji Aurelija primygtinai prašo jai nupirkti tiek pat (kiek ir sesei) sūrelių. Bėda ta, kad mažiukė juos sukerta vos grįžusi namo, o vyresnėlės sūreliai snaudžia šaldytuve, kol pasibaigia galiojimo terminas. Nesvarbu, kad mažiukė suka ratus aplink šaldytuvą ir bando suminkštinti sesers širdį prašydama perleisti nors vieną sūrelį, ši griežtai atsisako. Kodėl Aurelijai į šiukšliadėžę palydėti sūrelius lengviau, nei atiduoti sesei? Ir apskritai, kodėl Aurelija vis prašo jų nupirkti, klausia mergaičių mama. Psichiatrė G.Bačienė sako, kad gana dažnai vyresnis vaikas ima elgtis kaip jaunėlis. Jis tarsi žengia savo raidos žingsnį atgal tikėdamasis susigrąžinti tėvų dėmesį, kurį turi mažiukas. Pasitaiko, kad dvimetis, jau sėdėjęs ant puoduko, nusižiūri savo sauskelnėtą sesę ir pats ima daryti į kelnytes. Vaikas gali vėl reikalauti čiulptuko, gali bijoti miegoti vienas ir prašytis į tėvų lovą, imti ropoti, švepluoti. Trumpiau sakant, reikalauti kūdikystės malonumų, kuriuos jau buvo pamiršęs. Kurioje srityje žengti žingsnelį atgal, pirmagimis pasirenka labai apdairiai. Jis ištiria išsiaiškina, į ką jautriausiai reaguoja tėvai. (,,Augsi didelė, sūrelius valgyti sveika”.) Jeigu mama vis laksto su buteliukais (šildo, gamina arbatėles), tai vyresnis vaikas mes šaukštą ir prašys, kad ir jį taip maitintų.
Pradurtos ausys - tik vyresnėm panelėm
Vadinamasis žingsnis atgal ,,kerta” per tėvų kišenę ir nervus. Juk kiek vargta, kol galų gale išmokytas sėdėti ant puoduko, kaip ir kiek sumokėta už sūrelius, sumestus į konteinerius. Kaip elgtis ,,suvaikėjusių” pirmagimių tėvams? Ypač Aurelijos ir Sonatos mamai, juk negali vaikui nenupirkti maisto? ,,Tai, ko prašo vaikas, yra ne maistas, - sako psichiatrė. - Čia tik išraiška to, ko vaikas nemoka pasakyti. Iš tiesų jis nori tiek pat ir tokio pat dėmesio kaip ir sesuo. Tačiau laikas, kurį tėvai gali skirti ir vienam, ir kitam, yra skirtingas. Kuo didesnis vaikas, tuo dėmesio jam reikia santykinai mažiau, tačiau kitokio. Vyresnėliui turi būti skiriama daug daugiau dėmesio ir bendravimas su juo brandesnis. Su dešimtmete jau nekalbėsi apie barbių namelius ar spalvinimo knygeles. Jai rūpi kiti dalykai. Galbūt Aurelijai visai nereikės sūrelių, jei mama kartu su dukra pasklaidys madų žurnalus, pakalbės apie papuošalus. Gal mergaitė svajoja įsiverti į ausis auskarus? Kodėl to nepadarius? Paklauskite, kuo domisi jos amžiaus mergaitės. Gali būti, kad tai ir yra tikrasis vaiko poreikis, tačiau to jis dar nemoka paprašyti. Vyresniam vaikui reikia, kad jį išskirtum, tad pakaktų, jei mama pasakytų: ,,Įvėrėm tau auskarus, tavo sesutė dar per maža jiems. Kai ji bus tokia kaip tu, galėsime įverti ir jai”. Arba: ,,Su tavimi įdomu pakalbėti apie madas, daug apie tai išmanai”. Psichiatrė pataria nevengti parodyti vaikui, kad jis jau subrendęs ir išskirtinis žmogelis. Svarbu, kad vaikas pajustų malonumą, jog yra šaunaus amžiaus.
Šlovė - vienam, bėdos - abiem
Pas Aureliją dažnai susirenka klasės mergaitės. Čia pat, kambario vidury, ant sofutės, įsitaiso ir Sonata. Nemandagu, tačiau Aurelija nekviestąją viešnią išstumia pro duris. Tada ši trypčioja aplink, prie raktų skylutės glaudžia ausį, akį, o nieko nepešusi pėdina į savo kambarį. Vieną dieną mažoji mamai pasigyrė, kad su kiemo drauge nuėjo pirkti į parduotuvę! Priminsiu, Sonatai penkeri. Kas tai? Bandymas pavaidinti suaugusią panelę ir kirtis seseriai? Be to, mama guodžiasi, kad dažnai ją vargina mažosios lygiavimasis į sesę. Mama Aurelijai nuperka žurnalą, jo įsigeidžia Sonata. Vyresnėlė godžiai perskaito, mažėlė tik numeta į kampą... Psichiatrė G.Bačienė įsitikinusi, kad antro vaiko gyvenimo siekis yra aplenkti vyresnėlį. Jis nė už ką nenori jaustis mažesnis, silpnesnis. Visom keturiom bandys išsireikalauti sau tokių pačių teisių. Ir dažnai net aplenks vyresnį. Mažiukas anksčiau pradės lakstyti į šokius, išbandys dūmo skonį, nusikirps kasas ir t.t. Vyresnioji sesuo bus labai gera mokinė, o jaunėlė ieškos kitokių būdų, kaip atkreipti į save dėmesį. Juk šioje šeimoje būti gerai yra nuobodu. Tik atsakomybe mažiukai mielai dalijasi su vyresniais broliais ar seserimis, ypač jei pakliūva į keblią padėtį. (,,Kas ištrypė močiutės darželį?” Antragimis visada išdroš: ,,Mes abu su broliu!”…) Jaunėliai mėgsta slėptis už brolio nugaros, tikėdamiesi išvengti atsakomybės.
Noriu kaip sesės naujų batelių
Sonata suraukia nosytę, jei mama Aurelijai nuperka naujus batukus. Gal mergaitė ir teisi, kodėl ji turi dėvėti sesers išaugtus ir dar šiek tiek ,,numintomis” nosimis, kai ši išdidžia avi madinguosius ,,plačianosius”. Tačiau visi žinome, kokios batų kainos. Dėl šios priežasties vyresnėlių nesudėvėti drabužiai lyg pereinamasis prizas keliauja mažiesiems. ,,Ar ir brolio žmona man liks?” Taip klausia mažylis iš filmuko apie Karlsoną, - pajuokauja psichiatrė ir pataria, kaip vaikutį supažindinti su realia šeimos finansine padėtimi: Pasakykite mergaitei, kad šiuo metu turite pinigų, kurių neužtenka dviem porom batelių. Sesuo neturėjo, ką avėti, todėl jai ir nupirkote. Nepamirškite, kad šeimos pinigai - tai tėvų rūpestis. Ne vaikai sprendžia, kam juos išleisti. Be abejo, tėvai privalo vaikus aprengti ir viskuo aprūpinti. Tačiau kaip tai padarys, renkasi jie. Naujais? Išaugtiniais? Skolintais? O gal persiūtais drabužėliais? Tai nėra susiję su meile. Kas kita - drabužiai, kurie nėra būtinybė, o skirti pasipuošti ir pasipuikuoti. Čia jau galima leisti pasirinkti ir vaikui. Pavyzdžiui: ,,Vietoj naujų batukų tau galime nupirkti lėlytę ar naują suknelę iš vitrinos. Pasirink, ko labiau norėtum”. Visada reikia vaikams parodyti, kokios yra galimybės, iš kurių jis gali rinktis. Leiskite mažyliui pajusti atsakomybę. Ir pasistenkite pažadą tesėti. Svarbu, kad neatsitiktų taip, jog vaikas išsireikalavo batų, nusipirko suknelę ir dar lėlę.
Kai saldainiai burnoje netelpa…
Kodėl vaikai gudrauja ir piktybiškai stengiasi nesidalyti su savo broliu ar seserim. Justukas verčiau išpils vandenį ir pats neatsigers, nei buteliuką duos broliui. Taip pat ir Eglė pasakoja, kad būdama dešimties mamos pasiųsta į parduotuvę nupirkdavo tris kramtomosios gumos batonėlių. Vieną pakelį išsivyniodavo dar parduotuvėje ir sukramčiusi prie pat namų išspjaudavo. O kitus du išdidžiai padalydavo sau ir jaunesnei seseriai po lygiai. ,,Kartais ir suaugusysis pats vienas nori suvalgyti saldainį , - sako psichiatrė. - Turėti sau daugiau - tai natūralus žmogaus noras, nuo kurio niekur nepabėgsi. Jeigu sakome, kad viską norime atiduoti, tai iš anksto pasveriame, kodėl taip elgiamės. Dėl to, kad tikimės būti įvertinti. Dėl garbės galime sau nepasilikti, nes taip patirsime malonumo. Tuo tarpu mažam vaikui garbė dažnai nesuprantama, todėl jam visiškai natūralu vienam prisikimšti saldainių. Žinoma, po truputį jis išmoks dalytis”.
,,Mirtis iš pavydo”, arba pabūkime kartu
Sonata dažnai su mama išeina pasivaikščioti po miestą. Vieną dieną laižydama vaisinius ledus mergaitė mirktelėjo mamai akį: ,,Tik nesakyk sesei, kad nupirkai man ledų, o tai ji numirs iš pavydo”… ,,Tikriausiai ne dėl ledų porcijos sesuo gali numirti iš pavydo, - komentuoja G.Bačienė. - O nuo tų minučių, kurias mergaitė praleido su mama mieste. Sonata dar nesuvokia, kas tuo metu jai svarbiau: ar pabūti su mama, ar ledai. Be abejo, pirmoji priežastis. Tik vaikas nemoka įvertinti ir žodžiais pasakyti, kokios svarbios jam buvo šios minutės. Atminkite, didžiausia investicija į atžalą - tai tėvų ir vaiko buvimas kartu. Tokių akimirkų su tėčiu ar su abiem tėvais turėtų būti skirta kiekvienam vaikui. Raskite laiko su mažiuku padėlioti kaladėles, su vyresniu pasivažinėti dviračiais ar nueiti į kino teatrą ir t.t. Labai svarbu, kad kiekvienas vaikas patirtų tik jam skirto tėvų dėmesio, kuriuo nereikia dalytis. Dažna mama prisimins, kad net per trumpučius pokalbius virtuvėje, į kurią netyčia užbėgo atžalėlė, ji sužino daug daugiau apie savo vaiką, nei visą vakarą visa šeima būdama viename kambaryje. O Sonatai vertėtų pasakyti, kad svarbiau už ledus yra judviejų pabendravimas. ,,Sesuo ir taip jausis nuskriausta, nes liko namie, tad gal jai parneškime ledų?” - pataria psichiatrė G.Bačienė.

Pavydo neišvengsite, tačiau:
*Pasistenkite surasti laiko pabūti kartu su kiekvienu vaiku atskirai.
*Nevenkite vyresnėliams pabrėžti, kad jie yra didesni, ir tai jūs labai vertinate.
*Vyresnėliams reikia skirti mažiau laiko, tačiau jam reikia daugiau dėmesio, o bendravimas brandesnis.
*Visada sveika vaikams parodyti, kad dėl finansinių dalykų jūs negalite visų daiktų pirkti po dvi poras.