Tiesiai pasakysiu: nelengva buvo surasti vyrą, darželio auklėtoją. Mane, matyt, lydėjo sėkmė – apie tokį išgirdau. Bet kai paskambinau, jis manęs nenudžiugino: „Nežinau, ar tinku į jūsų žurnalo puslapius. Jau trys mėnesiai neinu šių pareigų.“ Buvo taip smalsu, kad vis tiek nusprendėme su juo pasikalbėti.

Taigi pats metas susipažinti su mūsų herojumi. 58 m. Antanas Bernotas. Šeima: žmona Girėnė, chemikė, du suaugę vaikai: Rokas ir Goda bei 2 m. vaikaitė Benigna. Šiuo metu Antanas dirba Vilniaus m. vaikų lopšelio–darželio „Rytas“ sargu.

Nuo staliaus iki auklėtojo
„Esu aktorius profesionalas, baigęs Vilniaus valstybinę konservatoriją. Kurį laiką dirbau pagal specialybę. Kai nebeleido sveikata, pasirinkau rinkodaros sritį“, – pasakoja vyras. Tačiau jautrios sielos menininkui šis darbas nebuvo prie širdies. „Po kelerių metų mane ištiko lyg kokia krizė. Vieną dieną aiškiai supratau, kad ne čia mano vieta. Užsiminiau savo pažįstamam, o jis ir sako: „Mano mama – vaikų lopšelio–darželio direktorė. Ten stalius nori išeiti į pensiją, bet nėra kas jį pakeičia. Nuėjau, pasikalbėjau ir priėmė. Tuo metu taip norėjau permainų, kad buvo visiškai nesvarbu, kokį darbą dirbti“, – prisipažįsta. Kadangi vyras yra dar ir liaudies menininkas – laisvalaikiu pina krepšius iš vytelių, su staliaus darbu susitvarkė puikiai. Dar jį širdis labai traukė prie vaikų „Būdavo, ateinu į grupę pas vaikus ir sakau: „Labas rytas, vaikučiai. Kas man padės meistrauti? Kas paduos plaktuką? O kas jį palaikys?“ Per tuos vienus staliaus darbo metus darželinukai jį taip pamėgo, kad kur eidavo, per duris šaukdavo: „Labas, Antanai!“ Direktorė sėdėdavo savo kabinete, durys praviros, klausė ir tik galvą kraipė: „Ko tie vaikai taip prie Antano limpa?“ O kartą, kai viena auklėtoja išėjo atostogų, pasiūlė ją pavaduoti. Tokia buvo pradžia. Dar po metų direktorė paragino Antaną mokytis – Vilniaus pedagoginiame universitete kaip tik buvo organizuojami ikimokyklinio ugdymo kursai. Antanui tada buvo 55–eri. Tačiau vyras sako nė nesuabejojęs: reikia, tai reikia. Tik, sako, reikėjo kurį laiką pasukti galvą ir pagalvoti, kaip prasimanyti papildomų pajamų, juk kursai mokami. Jis įsidarbino didžėjumi viename pramogų centre. Net trejus metus, kol krimto mokslus, Antanas keldavosi 6 val. ryto, darželyje dirbdavo iki 13 val. Paskui važiuodavo didžėjauti, namo grįždavo geriausiu atveju 10 val. nakties. O jei vykdavo kokios krepšinio ar futbolo rungtynės, kurias reikėjo transliuoti, tai darbe užtrukdavo ir iki 12 val. nakties. Kartais iki aušros prasėdėdavo prie knygų. O ką šeima sakė, ar žmona nesistebėjo tokiu savo vyro užsidegimu, klausiu. „Ne, žmona kur kas labiau stebėjosi, kai įsidarbinau staliumi“, – vyras konkretus.

Vaikams dainuoja lopšines
„Kaip pedagogas, nebuvau naujokas, buvau dirbęs su studentais – kažkada esu turėjęs dramos studiją. Bet čia buvo net 22 trejų ketverių metukų vaikai. Ir visų jų akelės krypo į mane, – Antanas gerai prisimena pirmą darbo darželio grupėje įspūdį. – Iš galvos neiškrinta viena mergaitė. Jos vardas buvo Rūtelė. Ji buvo labai graži, bet kartu ir labai pikta. Būdavo, tik nusisuksiu, būtinai iškrės kokią šunybę. Tada prieidavau, apkabindavau ją ir bandydavau prakalbinti: „Na, kodėl tu taip? Reikia gražiai elgtis.“ O ji nemėgdavo, jei apkabinu, bandydavo iš glėbio išsprūsti. Paskui išėjau laikyti sesijos. Kai grįžau, visi vaikai būriu puolė prie manęs šaukdami: „Labas, Antanai!“ O ji viena stovėjo kamputyje. Tik kai vaikai prasiskirstė, aš priėjau prie jos ir mes apsikabinome. Nuo to laiko ji tapo geriausia mano pagalbininke. Netgi pamėgdžiodavo mane. Jei vaikai susipešdavo, sakydavo visai kaip aš: „Ša, vaikai, reikia gražiuoju.“ Arba jei nenorėdavo miegoti: „Jums patiems bus geriau, jei pamiegosite.“ Kartą atėjo jos tėtis su ašaromis akyse ir paklausė Antano: „Antanai, ką tu padarei mano mergaitei? Ji tapo tokia nepaprastai gera.“ „Vaikai – mūsų, suaugusiųjų, atspindys. Kaip mes elgiamės, taip ir jie“, – dalijasi savo patirtimi pašnekovas. Antanas su jais stengėsi būti draugiškas ir jie jam atsakydavo tuo pačiu, štai ir visa paslaptis. „Kartais nereikia žodžių, užtenka apkabinti ir pajunti, kaip vaikas nurimsta tavo glėbyje.“ Ir vis dėlto įdomu, kaip jam pasisekė pirmą kartą vaikus suguldyti pietų miego nepakėlus tono. Mano akimis, vyrui tai turėjo būti tikras kantrybės išbandymas, pareikalavęs nemažai jėgų. Bet Antanas ir vėl nusišypso į ūsą: „Pirmą valandą dienos vaikams išties labai norisi siausti, tačiau pagal taisykles reikia miegoti. Miego vaikui irgi reikia. Labiausiai, ko gero, tuomet praverčia mano, kaip aktoriaus, sugebėjimai. Suguldau vaikus, tada padainuoju lopšinę: „Mik, mano mažutėli, jau naktis ateina, mikite, mano vaikučiai, aš jums padainuosiu dainą.“ Čia mano pašnekovas išties uždainuoja. Ir taip gera klausytis jo malonaus balso tembro. O Antanas sako, kad dar jis ir lietuvių liaudies dainų vaikams padainuojąs, ir pasakų pasekąs. Vaikai, žiūrėk, nė patys nepajuntą, kaip akelės užsimerkia. „Aš ir auklėtojoms kartodavau: „Negalima nurodinėti vaikams: „Nedaryk to ar ano.“ Geriau pasakyti, kaip galima daryti.“

Padidintas dėmesys, arba Antano kova su vėjo malūnais
Vyras atviras. „Žinai, kai pradėjau dirbti, tai į mane net šeimininkutės žiūrėdavo kaip į kokį ateivį iš kitos planetos. Ne, ne dėl to, kad aš vienintelis vyras tarp auklėtojų. O dėl to, kad aš mokydavau vaikus atsisėdus prie stalo pirmiausia padėkoti už maistą dievuliui, žemei, dangui... Net išmokiau juos sukalbėti maldelę. Šeimininkutėms turėjau atrodyti tikras keistuolis, na, juk niekas taip nedaro, o aš darau...“ O auklėtojos? Ar nepavydėjo jam vaikų meilės? „Joms, ko gero, turėjau atrodyti tikras pamišėlis. Žiema, toks gražus kalniukas, tai aš drauge su vaikais nuo jo čiuožinėdavau. Bet ką turėjau daryti? Jie be manęs paprasčiausiai nečiuoždavo.“ Dar, pasakoja pašnekovas, jis su vaikais šokinėdavęs per balas kaip varliukas. „Aišku, kad nesakydavau jiems: šok į balą, sakydavau: šok per balą taip, kaip aš – atsargiai... Vaikai iš lauko grįždavo šlapi kaip ančiukai, bet labai laimingi.“ Ar už tokius žaidimus mamos nepriekaištavo? Juk toli gražu ne kiekvienai gali patikti, kad vaikas permirkęs nuo galvos iki kojų. „Tu teisi, – sako Antanas. – Prisimenu vieną įvykį. Išeiname į lauką. Tiek daug gražaus sniego iškritę! Jis toks lipnus! Nusprendžiame su vaikais nulipdyti sniego senį, paskui sniego senę, dar jų vaikus... Čia viena mergaitė ir pasiūlė: „O jei dar jie būtų spalvoti!“ Guašu jiems nudažėme sagutes, batus. Buvo nepaprastai gražu. Bet aš nepastebėjau, kad ta mergaitė dažais išsitepė striukę. Po kurio laiko mane sutikusi direktorė ir pasakoja, kad tos mergaitės mama norėjo man velnių „išrašyti“. Mat ta striukė buvo visiškai nauja ir teko ją plauti. Tačiau pabudusi ryte moteris persigalvojo. Tą lemtingą rytą ji susimąstė, o kas jai svarbiau – striukė ar mergaitė. Juk mergaitė visą vakarą gyveno dienos įspūdžiais.“ Bet taip šviesiai mąstančias mamas galima rankų pirštais suskaičiuoti, apgailestauja pašnekovas. Puse lūpų jis prasitaria, kad buvo ir tokių skaudžių akimirkų, kai dėl savo išradingumo aplinkinių liko nesuprastas. „Einame su vaikais, o ten, palei tvorą, tokios gražios eglės. Klausiu vaikų: „Ar lipsime į eglę?“ Vaikai man atšauna: „Žinoma.“ Pradėjome nuo žemiausių šakų, leidau įlipti vienam ketvertukui, paskui kitam. Elgiausi labai atsargiai. Tačiau jau kitą dieną pas direktorę atėjo keletas pasipiktinusių aplinkinių kiemų močiučių: „Nuo kada jūsų vaikai po medžius karstosi?!“ Kitąsyk, žinau, mano dryžuoti marškinėliai užkliuvo, kai su vaikais spardėme kamuolį kieme...

Daugiau skaitykite spausdintiniame žurnale