Žaisti ar mokyti
Jei paprašyčiau sugalvoti sinonimą žodžiui „vaikystė“ , kas šautų į galvą? „Žaidimai“ , „nerūpestingumas“, „sūpuoklės“? Vaiko raidos psichologai sunerimę: gali būti, kad augančiai kartai vaikystę primins ne žaidimai, o pavargusi auklytė, kuri šimtąjį kartą lėtai taria: ,,This is a mom...“
Konsultuoja ,,Namų darželio“ psichologė Dovilė Jankauskienė ir auklėtoja Rūta Jurėnienė
Vaikystė palauks?
Žaidžiama visą gyvenimą – nuo kūdikystės iki senatvės. Tačiau ypač žaidžia 2–6 metų vaikai. Šie vaikystės metai psichologų vadinami žaidimų metais. Deja, tai, kiek laiko ir dėmesio pastaruoju metu skiriama žaidimams, daugeliui pedagogų ir vaiko raidos psichologų kelią nerimą.
Šiandien ypač žavimasi ugdomąja ir lavinamąja veikla. Lavinamosios užduotys, ugdomosios pratybos, pyplių anglų kalbos mokyklėlės ar panašūs suaugusiųjų „išradimai“, pavadinti „mokymusi žaidžiant“, iš tiesų yra mokymasis, o ne žaidimas! Tikrasis žaidimas prasideda tada, kai vaikas pasislepia nuo mūsų, suaugusiųjų, būna savo pasaulyje, pats kuria žaidimą.
Žaidžia ar mokosi?
Žaisdamas mažiukas parodo, kaip jaučiasi, ką išgyvena, kaip supranta tai, kas vyksta šalia. O mokantis išorinis pasaulis ir jo taisyklės yra priimamos kaip neginčijama tiesa ir paverčiamos „savomis“. Čia slypi du pavojai – ikimokykliniame amžiuje mažyliui gali neužtekti patirties mokantis gautos informacijos suprasti. Antra, darželinuko asmenybė dar tik formuojasi, todėl mokantis gauta informacija gali pernelyg padaryti daug įtakos, tapti dirbtina asmenybės dalimi. Žaisdamas vaikas keičia pasaulį taip, kaip jam norisi. O mokydamasis keičiasi pats, prisitaiko. Trumpai tariant, rizikuojama prarasti vaiko tikrąjį „aš“.
Kodėl svarbu žaisti
Pirmiausia žaisti vaikui labai malonu. Net sunkumai, iškilę žaidžiant, yra malonūs: vaikas juos įveikia ir tai teikia žaidimui žavesio. Antra vertus, žaidimas nesukelia įtampos. Be to, taip susipažįstama su pasauliu.
Pastarųjų dešimtmečių žaidimo tyrimai įrodo, kad vaikai, kurie daug žaidė, augo emociškai, socialiai ir fiziškai brandūs. Vokiečių psichologas Arminas Krencas teigia, kad žaidimas padeda vaikui įgyti savarankiškam ir atsakingam gyvenimui reikiamų įgūdžių, išvystyti svarbiausius gebėjimus. Žaisdamas vaikas ne tik savaip atkartoja patirtus įvykius ir išgyvenimus, bet ir netiesiogiai įveikia konfliktus, kylančius tikrame gyvenime. Vaikystės žaidimų vaisiai sunoksta vėliau – suaugus.
Neišsižaidę – mažiau gabūs
Puiku, jei pasitikdamas septintą gimtadienį vaikas pasakys: „Nusibodo darželis, čia nėra kas veikti!“ Tai požymis, kad vaikas gerai panaudojo „žaidimų laiką“ ir yra pasiruošęs naujam – mokymosi etapui. Praktika rodo, kad vaikai, kurie galėjo netrukdomi žaisti iki mokyklos, labai nori mokytis ir mokosi sėkmingai.
Jei trimetis nuo ryto iki vakaro ugdomas, lanko daug būrelių, nekeista, kad šešerių jau yra pervargęs, o po dvidešimties galbūt ne tik persisotinęs intelektiniais žaidimais, bet ir stokojantis emocinio intelekto, socialumo, skurdokų jausmų žmogus. Galbūt net turintis sutrikusį tikrovės pojūtį.
Dažnai diskutuojama, ar vaikas, bendraudamas tik su suaugusiais ir neturėdamas galimybių žaisti su kitais vaikais, galės įgyti reikiamų socialinių įgūdžių. Yra teigiančiųjų, kad tai įmanoma, nes vaikas puikiai geba prisitaikyti. Tačiau akivaizdu, kad mažiukas, galėdamas žaisti su kitais vaikais, įgyja įvairiapusiškesnės patirties. Norvegijoje atlikti tyrimai įrodė, kad vaikai, kurie augo atokiuose vienkiemiuose, net ir praleidę dvejus metus pradinėje mokykloje, atsilieka nuo savo bendraamžių gebėjimu suprasti kitų žmonių požiūrį į įvairius dalykus. Tyrimais taip pat įrodyta, kad vaikai, turintys geresnę vaizduotę, yra aukštesnio intelekto, geriau mokosi ir lengviau įveikia sunkumus.
Žaisti svarbu, nes:
vaikas mokosi pažinti pasaulį ir save. Žaisdamas mažylis išsiduoda, kaip jaučiasi, ką išgyvena, kaip supranta tai, kas vyksta šalia;
formuojasi vertybės. Žaidimas yra tyrinėjimo forma. Žaidimas atsispindi vaiko idealus, kuriuos į savo pasaulėlį perkelia iš suaugusiųjų pasaulio. Taip po truputį formuojasi paties vaiko gyvenimiška pozicija;
lavina vaizduotę, kūrybingumą ir fantaziją. Skiautė balto audeklo virsta gydytojo chalatu, pagaliukas – švirkštu, popieriaus skiautelės – vaistais, o lėlė ar kantrus senelis – ligoniu. Tokie kūrybiški žaidimai yra svarbiausias ikimokyklinio amžiaus vaikų pomėgis;
lavina protą. Spręsdamas žaidžiant iškilusias užduotis, vaikas savo mintis mokosi reikšti žodžiais. Žaisdamas vaikas lavina mąstymą, kalbą ir vaizduotę;
moko rasti alternatyvą. Vaikams į galvą dažnai šauna nepaprastų idėjų, kaip antai skėtis ne tik saugo nuo lietaus, apverstas panašus į laivą! Vaikai, kuriems tėvai nesuteikė galimybių ieškoti alternatyvų, neparodė, kad alternatyva visada yra, lengvai pasiduoda panikai;
didina pasitikėjimą savimi. Žaisdamas mažylis mokosi įveikti sunkumus, todėl žaidimas niekada nepabosta ir teikia pasitenkinimo savimi;
moko bendrauti su kitais. Žaisdami mažyliai pykstasi, bet taip pat ir mokosi susitaikyti, rasti kompromisą, kurti tokias žaidimo taisykles, kurios būtų priimtinos ir kitiems. Persikūnydamas iš vieno vaidmens į kitą, vaikas mokosi vertinti padėtį tarsi iš šalies;
ugdo motorikos įgūdžius ir gabumus. Šiuolaikiniai vaikai juda per mažai, todėl motorika yra silpnai išvystyta. O mamos vis dažniau kreipiasi į logopedus dėl vaiko kalbos sutrikimų. Juk šie du dalykai yra glaudžiai susiję.
3 svarbūs klausimai
1. „Ne taip žaidi, ne pagal taisykles!“ – šaukia įpykusi mama, kai sūnus penktą kartą nugriauna kaladėlių bokštą. Ar suaugusieji turėtų kištis į vaiko žaidimą?
Žaidimo organizavimas – „slidus“ dalykas, nes rizikuojama peržengti ribą, įsikišti per daug, nuslopinti, užgožti vaiko kūrybingumą. Mažyliai suaugusiuosius mėgdžioja, todėl kartu žaisti naudinga. Tačiau tėvai turėtų ne dominuoti, o būti stebėtojai. Gebėjimą žaisti vaikas „atsineša“ gimdamas ir tik laisvai žaisdamas gali atskleisti visą savo fantaziją. Taigi geriausias žaidimas – netikėtas, spontaniškas.
Jei vaikas neprašo pagalbos, nesikiškite, nes be sunkumų ir kliūčių greitai tampa nuobodu. Nebūtina užversti vaiką siūlymais, ką veikti. Nuobodulys taip pat skatina kurti. Nuobodžiaujantis vaikas dar kartą apžiūri aplinką, daiktus, tarsi paklausia savęs: „Ko man norisi?“ Antra vertus, dažnai vaiko klausimas – „Ką veikti?“ slepia prašymą: „Veikime ką nors drauge!“ Mažyliui galima pasiūlyti kartu „žaisti“ namų ruošą: kepti sausainius, siurbti kilimus ar valyti dulkes. Vaikui tai labai įdomu. Taip „žaisdamas“ vaikas semiasi idėjų savo žaidimams.
2.Kiek laiko per dieną vaikai turėtų žaisti?
Kuo daugiau – tuo geriau. Atlikite eksperimentą: paprastą dieną namuose stebėkite, kiek jūsų ikimokyklinukas žaidžia. Jei bent 5–6 valandas, jau neblogai. Idealu – 7–8 valandos.
3.Kokia aplinka yra palanki žaidimams?
Kūrybiniam žaidimui reikia erdvės, laiko, trupučio žaislų ir sąmoningos bei pagarbios suaugusiojo priežiūros, t. y. stebėti. Žaidimui reikia priemonių. Ne dėlionių, galvosūkių, o tiesiog universalios, natūralios medžiagos: audinio skiaučių, medžio trinkelių, akmenukų, kaštonų ir kitų gamtos dovanų. Vaikai mėgsta mūsų rankomis pagamintus žaislus: mamos megztą pelytę, tėčio drožinėtą arkliuką, auklėtojos pintą krepšelį. Vertėtų nepamiršti ir širmos, kad mažylis galėtų atsitverti nuo suaugusiųjų. Trečia svarbi sąlyga – saugumas, leidžianti vaikams pasinerti į žaidimą. Svarbu, kad suaugusieji būtų sąmoningi ir netrukdytų žaisti.
