Iš skaitytojos Astos Kupčinskaitės-Ryklienės laiško:
„Norime, kad mūsų vaikai būtų laimingi, pasitikintys savimi, gerbtų save ir kitus, patys būtų gerbiami, gebėtų įgyvendinti savo svajones... Kai laukėme Jonuko, kuriam dabar metukai, su vyru taip pat apie tai daug galvojome. Svarstėme, ar galime pasiruošti tarsi iš anksto, kad savo vaikui galėtume suteikti visa, ką galime geriausia. Ir tada sužinojome, kad yra Vilniuje tokia „Tėvų“ mokykla, kur kaip tik ir moko tėvus būti... gerais tėvais! Ši mokykla veikia Vilniaus pedagoginėje psichologinėje tarnyboje, bet ten patekti nelengva. Patekau po gero pusmečio. Tai, ką sužinojau, išmokau ir patyriau per mokymus, visiems laikams pakeitė mano bendravimą ne tik su vaikais, bet ir su savo tėvais, kolegomis, draugais.
Tai, ką išgirdau per mokymus, sugulė mano užrašų sąsiuvinio paskutiniame puslapyje kaip dešimt svarbiausių bendravimo su vaikais taisyklių.“

1. Gerbk ribas

Kiekvienas žmogus turi savo erdvę, apibrėžtą tam tikromis ribomis. Vaikų ribos pažeidžiamos dažnai ir grubiai: paseilinę pirštą valome jiems žandą, tvarkome stalčius ar kuprinę, reguliuojame, kada valgyti, miegoti, praustis... Nes mes „geriau“ žinome. Paliepiau sau visuomet įsivaizduoti viršininko ribas: ar išdrįsčiau jam sutvarkyti stalčių, brūkštelėti ranka per susivėlusius plaukus? Ne? Tuomet ir vaiko ribas reikia gerbti lygiai taip pat.

2. Atpažink ir įvardyk jausmą

Mūsų savijauta – tai mūsų jausmai. Bloga savijauta, kaip ir blogi jausmai, yra nepatogūs, nepageidautini, bet jie taip pat egzistuoja ir vaikas turi teisę liūdėti, pykti, širsti, abejoti, nekantrauti. Aš galiu padėti jam įvardydama jausmą ir pasakydama: „Suprantu, kaip dabar jautiesi.“

3. Būk konkretus kalbėdamas apie ypatybes, poelgius, įvykius

„Tu visada“... „O tu niekada“... Dažnai mes labai skubame apibendrinti. Tai neteisinga ir niekam nereikalinga. Jei mano sūnus kada nors ką nors pamirš padaryti, aš jam pasakysiu: „Tu šiandien tai pamiršai“, o ne „Tu užuomarša, visuomet viską pamiršti, niekada nieko neatsimeni.“

4. Atsisakyk vertinimo. Pasakyk, ką matai

„Kaip gražu!“, „Puiku!“, ir... viskas... O vaikas nešė jums pasidžiaugti piešinį, kuriuo taip didžiavosi. Mes galime suteikti daug daugiau džiaugsmo, jei smulkiai papasakosime, ką piešinyje matome: „Matau berniuką, tempiantį raudonas rogutes! O šalia spindi papuošta eglutė. Turbūt greitai Kalėdos?..“

5. Leisk patirti padarinius

Bausmė yra žeminantis, iki širdies gelmių sukrečiantis, nepamirštamas dalykas. Tai žiauru. Tai smurtas. Neįsivaizduoju, kaip mama ar tėtis, artimiausi ir brangiausi vaikui žmonės, jį muša, terorizuoja žodžiais, skiria žeminančias užduotis. Išmokau, kad vaikas turi patirti padarinius, o ne būti nubaustas. Pavėlavai susiruošti – eisi pėsčias, o ne „pavėlavai susiruošti – savaitę niekur neisi ir nežiūrėsi televizoriaus“. Vaidindami įsivaizduojamas situacijas mes patys, mokymų dalyviai, tėvai, įsitikinome, kad bausmės visai nepadeda tėvams pasiekti tai, ko jie nori, priešingai, jos skatina pyktį, pasipriešinimą ir neapykantą.

6. Spręsk konfliktus

Kai kyla konfliktas, atmink, kad turi būti su vaiku vienoje barikadų pusėje. Neleisk konfliktui jūsų išskirti į priešingas stovyklas. Kartu galvokite, kaip išspręsti reikalą, rašykite visi ant lapelių pasiūlymus ir išrinkite tuos, kuriems visi pritarsite.

7. Sudaryk sąlygas rinktis

Kuo mažiau įsakinėk. Juk visai nesunku ne liepti: „Eik valgyti“, o pakviesti: „Ar nori valgyti dabar, ar kai baigsi skaityti puslapį?“, ne įsakinėti: „Renkis, ką tau padėjau“, o leisti išsakyti savo nuomonę: „Ką – džinsus ir baltą megztinį ar kelnes ir geltoną bluzoną norėtum rengtis?“ Net jei pasirinkimas tau atrodys dirbtinai sukurtas, vaikui tai suteiks galimybę jaustis svarbiam, jis matys, kad jo nuomonė gerbiama.

8. Niekada nepraleisk progos patylėti

Auksinė taisyklė. Kai mes tylime, užuot puolę vaiką klausinėti ir jam įsakinėti, suteikiame neįkainojamą progą jam išsakyti tai, ko jis nepasakytų klausinėjamas.

9. Pastebėk aukso grūdus. Kalbėk apie juos

Sėkmingai atlikta užduotis, geras pažymys, malonus pasisveikinimas nėra savaime suprantami dalykai. Apie juos reikia kalbėti, girti vaiką esant menkiausiai progai, vis prisiminti tai, ką jis yra padaręs gera. Man labai patiko patarimas aptarti gerą vaiko poelgį su juo taip, kad jis girdėtų, bet mes dėtumės, kad negirdi. Išbandžiau tai su savo sese: gyriau jos vaikus jiems girdint, bet vaizdavome, tarsi jų čia nebūtų. Jie buvo tokie patenkinti ir išdidūs!

10. Atsimink, ko išmokai

Naujojo bendravimo būdo išties reikia mokytis. Prisiminti, ko išmokstama per mokymus, o nelankiusiems mokymų susipažinti su nauju metodu galima skaitant Adele Faber, Elaine Mazlish knygą „Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų, ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų“. Skaitysiantiems labai patariu nepraleisti praktinių užduočių, rašyti įsivaizduojamus atsakymus, įsijausti į situacijas. Tik nuoširdžiai praktikuojantis galėsite pakeisti įsigalėjusį, „automatinį“ bendravimą ir įprastas frazes. Ir dar vienas patarimas: kaskart, kai jau norėsi ką nors sakyti savo vaikui, stabtelk. Tiesiog patylėk. Kol sugalvosi, ką pasakyti „teisingai“, gali būti, kad ir sakyti nieko nebereikės – tavo vaikas jau bus pradėjęs kalbėti pats.
Dėkojame Astai už aukso vertės (o gal dar vertesnius) patarimus ir dovanojame „The Body Shop“.

Mielosios mamytės ir tėveliai, jei ką įdomaus sužinojote, patyrėte, perskaitėte ir tai pakeitė jūsų požiūrį, mąstymą, bendravimą, gyvenimo būdą, jei norite patirtimi pasidalyti su visais, rašykite adresu info@tavovaikas.lt arba skambinkite tel. Vilniuje 268 5038.