Vaikų globa – itin jautri tema. Žmonės dažniau linkę pasakoti apie šviesiąją jos pusę, o mūsų herojė Edita nepabijojo atskleisti ir sunkumų, su kuriais susidūrė ėmusi globoti du nuostabius vaikučius – 3,5 m. Faustiną ir 1 m. 7 mėn. Vilių.

Senas namas, kurį nuo vieškelio skiria vešlių eglių juosta, Molėtų rajone mena Smetonos laikus, kai jo koridoriais lakstė tuometiniai mokinukai. Dabar šiame didžiulio sodo apsuptame atnaujinamame pastate vėl aidi vaikiški balsai – čia vasaras leidžia mamos, savo šilumą ir meilę dovanojančios gimdytojų paliktiems mažyliams. Tarp jų – ir Edita Kuliavaitė (44 m.). Savo sūnų jau išauginusi moteris atvirai prisipažino, kad po dvidešimt vienų metų vėl pasijusti jauna mama buvo vienas nuostabiausių dalykų, nutikusių jai gyvenime.

Ištuštėję namai
Noras tapti globėja neateina per dieną. „Tokiam žingsniui turi pribręsti“, – sako moteris. „Nuojauta, kad kada nors auginsiu vaikučius, neturinčius tėvelių, mane lydėjo nuo vaikystės. Galbūt dėl to, kad pati būdama septynerių netekau mamos. Iš pradžių augau pas dėdę, vėliau – su pamote, tad gerai žinau, kaip nepakeliamai sunku mažam vaikui, jei neturi prie ko prisiglausti, kam pasiguosti... Kiek save pamenu, nuolat svajodavau, kad užaugusi visiems našlaičiams rasiu po mamą ir tėtę, – skaudūs prisiminimai mintis nevalingai nunešė į tolimus laikus. – Tačiau ėjo metai, o mano svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Ją atitolino studijos, darbas, šeima...“
Laikas tarsi sustojo, kai sulaukęs 21–erių vienturtis Editos sūnus pakėlė sparnus į užsienį. „Jausmas, kad nesu savęs realizavusi kaip mama, kiekvieną dieną stiprėjo. Sūnus taip greitai užaugo, kad nė nepajutau. Ir vėl norėjau turėti mažų vaikų, girdėti jų balsus ištuštėjusiuose namuose. Norėjau dovanoti jiems savo šilumą, švelnumą...“

Likimo ženklai
„Iš pradžių galvojau apie naujagimį, maniau, kad tokiam mažiukui labiausiai reikia motiniškos šilumos. Tačiau vieną naktį susapnavau, kad prie mano lovos stovi mergaitė ir šaukia: „Babyte, babyte...“ Per miegus svarsčiau: čia ne mane šaukia, juk aš ne babytė, o mama...“ Pažadino telefonas – skambino iš Vaiko teisių apsaugos tarnybos ir pasiūlė paimti globoti trimetę. Sutikau ilgai nesvarsčiusi – priėmiau tai kaip likimo ženklą. O išgirdus, kad prieš laikinosios globos namus Faustina gyveno pas močiutę, kurią vadino „babyte“, nugara šiurpuliukai perbėgo. Sapnas pildėsi...“ – pasakoja moteris.
Jai ypač įsiminė pirmas susitikimas su Faustina. „Kai važiavau mergaitės, iš įtampos virpėjo rankos. Mane atvedė į kambarį, kuriame žaidė keturi maži vaikai, bet negalėjau suprasti, kuri jų mergaitė. Faustina mūvėjo džinsus, buvo nukirpta labai trumpai, kaip berniukas“, – pirmąją pažintį prisiminė Edita. O jei būtų nepatikusi? „Klausiau darbuotojų, ar būna, kad išvydę vaikutį būsimi globėjai ar įtėviai pakeičia sprendimą. Pasirodo, būna. Galima bandyti ir dar kartą... Žmonės žiaurūs“, – nutęsia.

Apie Viliuką, naują Faustinos broliuką, jo ligą, baisius mergaitės isterijos priepuolius ir didelę Editos viltį, kad viskas bus gerai, skaitykite žurnale.