Ruošiatės persikraustyti į naujus namus?Jus tai turbūt džiugina. Bet ar kada susimąstėte, kaip jūsų atžalos sureaguos į tokią naujieną?

Konsultuoja Paramos vaikams centro direktorė psichologė Aušra Kurienė

Ar vaikai labai prisirišę prie gyvenamosios vietos?
Tai priklauso ir nuo vaiko amžiaus, ir nuo to, kiek laiko gyveno vienoje vietoje. Dvejų metukų vaikas prisirišęs prie žaislų, žmonių, mamos. Vyresnieji jau gali būti prisirišę prie savo laiptinės, kiemo, ypač draugų.

Kaip vaikai reaguoja į persikraustymus?
Tai labai asmeniška. Žinoma, vaikams reikia pastovumo. Tačiau jei šeima gerina gyvenamąsias sąlygas, perka didesnį, gražesnį namą, mažyliams bus šventė. Tačiau vyresni vaikai beveik visuomet būna prisirišę prie draugų. Jie gali ilgėtis ankstesnių namų kvapo, vaizdų, kieme augančio medžio, tačiau labiausiai draugų. Net ir trimečiui, jei jau turėjo kiemo draugų, su kuriais mėgo žaisti, gali būti sunku.

Kaip vaikai reaguoja, jei aplinka pasikeičia vos kelioms savaitėms ar mėnesiams, pavyzdžiui, per atostogas?
Atostogos tarsi įpareigoja keisti aplinką. Tačiau ne tik kraustantis į naujus namus, bet ir per atostogas vaikui reikia padėti apsiprasti naujoje vietoje. Pavyzdžiui, pasiimti ką nors, kas susiję su įprasta namų aplinka. Pvz., naktinį puoduką, pliušinį kiškį su viena akimi... Vyresniam vaikui smagu naudotis daiktais, kurių nėra namuose, o mažyliui lyg sraigei su savimi reikia tempti visą namelį. Todėl nedrauskite vaikui pasiimti mėgstamų daiktų, pasiūlykite pačiam susikrauti kuprinytę. Leiskite pasiimti net tuos daiktus, kurie jums atrodo netinkami ar nereikalingi. Ir net jei vaikas tais daiktais taip ir nepasinaudoja, nesakykite: „Sakiau, kad tau jų nereikės.“ Jeigu prisikrauna per daug, pabandykite susitarti, paaiškinkite, kad ir jūs imate ne visus sijonus, mokykite vaiką atsirinkti. Taip išmoks priimti sprendimus.

Kokie požymiai rodo, kad vaikui sunku priprasti prie naujos vietos?
Keičiasi vaiko elgesys. Kuo mažesnis vaikas, tuo labiau tai pastebima. Mažylis blogai miega, blogai valgo, būna liūdnas. Tėvai gali išlaukti šį etapą, tačiau jeigu jis užsitęsia pusmetį, reikia kreiptis pagalbos. Negalima sakyti „baik kaprizus“ arba nuolat kartoti, esą visi pripranta, priprasi ir tu. Apsiprasti ir suaugusiesiems nėra lengva, tarkim, mums taip pat sunku ateiti į naują darbą. Antra vertus, gauname naują kėdę!
Vaikams reikia padėti.
Kaip dar galima padėti vaikui?
Vaikai turi būti drąsinami, skatinami domėtis aplinka, susipažinti su pasauliu. Jei vaikas labai stipriai prisirišęs prie vietos ar vieno daikto, tuomet reikėtų pasikonsultuoti su specialistais. Tačiau labai dažnai kalti patys tėvai, mat dažnai atžalos perima mamų baimes. Iš patirties žinau, kad tėvų, kurie iš anksto ruoštų vaiką tokiam įvykiui, yra labai mažai. Jie nesusimąsto, kad vaikui graudu palikti kiemą, butą, net jei tas butelis buvo apgailėtinas, gaila atsisveikinti su kaimynais.

Ar tiesa, kad dažnai keisti aplinką vaikui yra naudinga, nes taip lavėja jo intelektas?
Galima ir vienkiemyje, kuriame viena ramunė, užauginti analitiškai mąstantį žmogų. Žinoma, yra vaikiukų, kurie vos per kelerius savo gyvenimo metus kartu su tėvais apkeliauja pusę pasaulio. Vis dėlto šie vaikai gali būti pavargę ir jiems sunkiau seksis mokytis.

Ar pasikeitus gyvenamajai vietai tėvai turėtų vaiką bent kartais nuvežti į senąjį kiemą?
Svarbiausia bent retsykiais su vaiku pakalbėti apie senuosius namus. Yra du tėvų tipai: pirmieji panašūs į elektroninius, antrieji – į mechaninius laikrodžius. „Elektroniniai“ mato tik tą laiką, kuris rodomos šią akimirką, ir negalvoja apie praeitį ar ateitį. „Mechaniniai“ gyvenimą mato besisukantį ratu: su praeitimi ir ateitimi. Specialiai vaikų vežioti į seną kiemą nėra reikalo. Tai ne zoologijos sodas. Nebent kaimynė buvo vaiko mylima auklė. Vyresniems vaikams, kurie akivaizdžiai ilgisi ankstesnės aplinkos, draugų, nedrauskite ten nuvykti. Patys pasakys, kada bus gana.