Konsultuoja sporto psichologė Ieva Girčytė, psichologė Jelena Šalaj, Baidairių, ir kanojų irklavimo treneris Pasaulio taurės laimėtojas Romas Petrukanecas, sporto medicijos gydytoja Diana Baubinienė.
Prasidėję mokslo metai, vis ankstyvesnė tamsta suveja vaikus į namus. Čia jie mokosi, žaidžia stalo žaidimus, žiūri televizorių. Tačiau vaikams judėti, iškrauti susikaupusią energiją, stiprėti fiziškai būtina įvairiu metų laiku. Išeitis – sporto būreliai. Ką reikėtų žinoti tėvams, kad sportas nepakenktų augančio vaiko sveikatai ir psichikai?

Nuo kokio amžiaus galima leisti vaiką sportuoti?

Diana Baubinienė: Yra oficialūs siūlymai, nuo kada vaikai galėtų pradėti lankyti tam tikrų sporto šakų būrelius. Juos patvirtino Švietimo ir mokslo ministras bei Kūno kultūros departamento generalinis direktorius 2000 m. Šie siūlymai paremti medikų ir trenerių rekomendacijomis. Bet gyvenime šių amžiaus normų nėra tiksliai laikomasi, mat ir tėvai, ir treneriai norėdami vaiką ruošti profesionaliam sportui, pradeda jį mokyti anksčiau. Bet visada reikia atsiminti, kad vaikų raida nėra vienoda. Vienas šešiametis gali būti fiziškai kur kas labiau subrendęs už kitą to paties amžiaus vaiką. Todėl galvojant vaiką leisti į sporto būrelį reikėtų atsižvelgti į konkrečius jo gebėjimus bei fizinį išsivystymą.

Ką reikia žinoti tėvams prieš renkant vaikui sporto būrelį?

Ieva Girčytė, Jelena Šalaj, Romas Petrukanecas: Pirmiausia, reikia nuspręsti, ar tikrai mažamečiam reikia sporto būrelio. Galbūt jam užtenka žaidimų kieme? Jei vis dėlto vaikas labai nori, tuomet negalima drausti. Psichologiniu požiūriu svarbiausia, kad 3-6 m. ir vyresnio vaiko veikla būtų organizuojama pagal jo amžių. Vienaip organizuojama trejų metų vaiko veikla, kitaip – 5-6 m. Tokio amžiaus vaikams svarbu veikti ir ta veikla jiems turi būti kaip žaidimas. Didelio skirtumo, ką veikti, t. y. kokią sporto šaką lankyti, jiems dar nėra.
3-6 m. vaikui bet kuri veikla pirmiausia turėtų teikti malonumo. Galbūt tokio amžiaus vaikas dar netaisyklingai atliks šokio žingsnelius – ir tegu. Tokio amžiaus vaikas dar nelabai suvokia, kas yra užduotis, ir nesupranta, kad reikia siekti tam tikrų tikslų.
Svarbu žinoti, kad tokio amžiaus vaiką nutarus leisti į kokį nors sporto būrelį nereikia tikėtis rezultato.

Ką daryti, jei mama vaikui parenka vieną veiklą, o jis jos nenori? Ar paisyti vaiko norų?

I.G., J.Š., R.P: Tėvams labai svarbu neprimesti vaikams savo norų. Kūdikiui svarbiausia, kad mama ir tėtis būtų šalia, taip jis jaučiasi saugiau. Vėliau vaiko poreikiai didėja. Trimetis jau reiškia savąjį „aš“. Dažnai galime pastebėti, kaip mama ar tėtis sako savo vaikui: „Nedaryk to“, „Imk šį žaisliuką“ ir t. t. Iš pirmo žvilgsnio mes vaiką mokome drausmės, bet juk jei pažvelgtume atidžiau, taip mes slopiname jo iniciatyvą. Iš tokio vaiko gali išaugti žmogus, kuris nuolat lauks nurodymų, nes jam dar vaikystėje gali užsifiksuoti, kad iniciatyva, jo norai yra blogai.
Idealiausia, jei vaikas veiklą galėtų rinktis pats. Yra tokia W.Goebel ir M.Glockeler knyga labai geru pavadinimu „Padėkime vaikui augti“. Pagal ją vaiką augina pati gamta. O tėvų užduotis – būti šalia ir padėti skleistis jo interesams, pomėgiams. Leiskime vaikui pačiam spręsti, ką jam daryti yra malonu. Didelė klaida tai nuspręsti už jį. Labai teisingai yra pasakyta: „Visi vaikai gimsta genijai. Vidutinybes iš jų padaro suaugusieji.“
D.B.: Visada reikėtų atsižvelgti į patį vaiką, jo norus. Taip pat išsiaiškinti, kokie konkrečios sporto šakos reikalavimai, galimos traumos ir privalumai. Jokia sporto šaka nepakenks, jei vaikas sportuos tik dėl malonumo. Gerai, kai vaikai išbando įvairias sporto šakas, įvairias veiklas ir atsirenka tai, kuo norėtų užsiimti ir kokioje srityje tobulintis. Jei jie dar ir talentingi, treneriai pastebės ir kartu su tėvais spręs – profesionaliai su vaiku užsiimti, ar ne.
Būna, su entuziazmu pradėjęs lankyti vieną sporto šaką staiga ją meta ir prašo kitos. Kaip tėvams elgtis tokiu atveju?
I.G., J.Š., R.P: Vaikas auga ir „ieško“ savęs. Vis dėlto jei tai vyksta per dažnai, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti priežastis. Vaikai paprastai labai gerai patys jas paaiškina. Galbūt jis nesutaria su kitais vaikais, galbūt kas nors jį skriaudžia. Galima pasikalbėti su treneriu, galbūt jis galės paaiškinti, kas jūsų vaikui kelia nerimą.
Kartais dėl sporto ar kitų būrelių tėveliai perlenkia lazdą. Dažnai trimečiams-šešiamečiams per akis žaidimų kieme. Nereikia jų nuvertinti. Kiemo žaidimai taip pat turi tam tikras savo taisykles ir ugdo socialinius įgūdžius, būtinus tam tikrame amžiuje. Vaikas susitinka su savo draugais, pabėgioja ir gali kuo puikiausiai „išsikrauti“ be jokios papildomos įtampos.

Nutinka ir priešingai: vaikas labai nori lankyti kokį nors sporto būrelį, tačiau mama bijo, kad jis vėliau „neužsikabintų“ ir nenukentėtų mokslo rezultatai. Ar tokios baimės turi pagrindą?

I.G., J.Š., R.P: Sportas ugdo discipliną, tikslo siekį, moko sutelkti dėmesį, susikaupti. Šios savybės labai praverčia mokslams. Tokia tikimybė ypač padidėja, jei jūsų vaikas yra labai aktyvus. Aktyvuolis, nuolat sėdintis prie kompiuterio ar televizoriaus, neturi galimybės „išsikrauti“, todėl atėjęs į mokyklą taip pat negalės nusėdėti pamokoje. O jei vaikas turi mėgstamą veiklą, per kurią gali „išsikrauti“, save realizuoti, didelė tikimybė, kad per pamokas bus kaip tik atidesnis. Ko gero, kalbant apie tokio amžiaus vaikus anksti svajoti apie didįjį sportą. Čia mokslas gali būti apleidžiamas dėl per didelio fizinio krūvio, kurio pareikalauja treniruotės.
Kaip suprasti, ar vaikui tinkamesnis individualus ar komandinis sportas?
I.G., J.Š., R.P: Užtenka išeiti į kiemą ir matysite, ar jūsų vaikas žaidžia su grupe ar labiau atsiskyręs nuo kitų. Individualų sportą praktikuojantis sportininkas visu šimtų procentų atsakingas tik už save. Žaidžiant komandinį žaidimą yra lyderiai, kiti gali „pasislėpti“ už komandos draugo nugaros.
Kaip pastebėti, kad vaikui nepatinka treneris? Ar vaikų treneris turi turėti išskirtinių savybių?
I.G., J.Š., R.P: Galima vaiko tiesiog to paklausti ir jis jums atsakys. Dažniausiai treneriai yra savo srities profesionalai ir moka bendrauti su vaikais. Vaikų treneris turi išmanyti vaiko raidos ypatybes. Įprastai profesionaliame sporte daugiau nesėkmių nei sėkmių. Tokio amžiaus vaikams svarbu kurti sėkmes. Varžybos turėtų sudaryti tik nedidelę bendros veiklos dalį. Svarbu, kad per jas visi – ir nugalėtojai, ir pralaimėjusieji būtų įvertinti ir apdovanoti ar bent pagirti. Paprastai vaikų treneriai taip ir elgiasi. Tėveliai turėtų su treneriu bendradarbiauti, t. y. paklausti, kaip vaikui sekasi, išklausyti kai kurių patarimų. Tačiau bendradarbiauti – tai nereiškia jam nurodinėti. Blogai, jei treneris taptų tik varžteliu tėvelių rankose. Geras treneris netgi turėtų pristabdyti tėvus, kurie „spaudžia“ savo vaikus pasirodyti kuo geriau, nei reikėtų pagal amžių. Vaikai, kuriuos tėvai per daug „spaudžia“ siekti tam tikrų rezultatų, gali nebejusti sporto teikiamo malonumo, nuolat jausti įtampą, nerimą. Tai gali atsiliepti ir vėlesniame amžiuje. Tokie žmonės gali sau kelti pernelyg didelius reikalavimus ir kad ir ką darytų, jaustis nepatenkinti savimi.
Ką daryti tėvams, jei vaikas dievina tam tikrą sporto šaką, tačiau iš pirmo žvilgsnio neturi duomenų?
I.G., J.Š., R.P: Jei vaikas labai nori, reikia leisti bandyti. Nebūtinai vaikas, lankantis dievinamą sporto būrelį, turi išaugti sportininkas profesionalas. Be to, dažnai būna, kad, tarkime, mergaitės labai žavisi baletu. Baletas – vienareikšmiškai grožis. Tačiau mergaitė, kuri pradeda lankyti baleto pamokas, savo akimis pamato, kad scena – tik iliuzija. Balerina turi labai daug prakaito išlieti per treniruotę, kad scenoje atrodytų tokia nuostabi būtybė.
Daugiau skaitykite žurnale