- Kada planuoji pasigimdyt antrą vaikelį? - paklausė neseniai sutikta draugė. – Nežinau, neplanuoju, -atsakiau. Auginsi vienturčiuką – drakoniuką? – išpyškino taip greit, kad nesugalvojau ką ir atsakyti. Mintis, ar gerai auginti vieną atžalėlę kirbėjo galvoje ir paguldžiusi į lovelę dukrelę dar ilgai negalėjau užmigti. Vos užsimerkus vaizduotė piešė keistus reginius, kaip mano mergytė, pavirtusi “baubuku” iš bendraamžių atiminėja saldainius, kaip darželyje sėdi apsikrovusi žaisliukais, o kiti mažiukai susispietę į ratą braukia ašaras, kaip pro duris įeina grėsminga darželio auklėtoja ir pasitaisiusi vos ant nosies besilaikančius akinius išplūsta mano “širdužę”. Šalto prakaito išmušta pasižiūriu į saldžiai miegančią dukrytę. Ji šypteli. Ji visai nepanaši į drakoniuką iš animacinio filmuko. Ką gi mamos vaizduotė laki...
Ir, užbėgdama už akių pasakysiu, kad visuomenės sukurtas “baubas” apie vienturčius yra tik muilo burbulas, sprogstantis nuo menkiausio virptelėjimo. Bet pirmiausia paklausykime, ką apie vienturtėlius mano psichologė Jolanta Trinkūnienė.
Mažas “seniukas”
Pas daktarą profilaktiškai pasitikrinti atvestas penkiametis Simukas išpyškina: “Šiaip tai aš gerai jaučiuosi, tik kartais skauda galvą ir kamuoja nemiga”. Daktarė šypt, mamytė šypt, o berniukas it profesorius nutaiso protingą veidą ir lėtai įsitaiso kėdėje. Pasirodo jau iš tokio sakinuko galima spėti, kad Simukas yra vienintelis vaikutis šeimoje. “Vienturčiai truputėlį stokoja bendravimo patirties, - mano psichologė J.Trinkūnienė. Pastebėta, kad jie kartais tampa taip vadinamais mažaisiais “senukais””. Bet neišsigąskit, tai nėra nei blogai, nei gerai. Tik juokinga. Jei šeimoje auga 2-3 mažyliai, jie daugiausiai laiko praleidžia žaisdami. Jų ir bendravimas, ir peštynės vaikiškos. O kas belieka namuose karaliaujančiam vienturtėliui? Truputėlį pažaidus būti su suaugusiais: viena akyte kartu su tėtuku pasižiūrėti žinias, viena ausyte pasiklausyti ką kalba mamytė ir mėgdžioti savo mylimiausių tėvelių ar senelių elgesį. Prisipažinkime, juk ne visada pakanka kantrybės ir polėkio kartu su atžalėle leistis į žaidimų pasaulį. O kartais tiesiog pritingime tai daryti. “Jei šeimoje auga keli vaikučiai, jie turi daugiau galimybių išvystyti savo žaidimus. O vienturtėlis? Įsitraukia į žaidimą su mamyte, staiga suskamba telefonas ir vaikutis lieka vienas su dideliu skausmu širdužėje”, - mano psichologė ir priduria, kad svarbu ne tai, kiek laiko praleisime su savo mažiuku, o tai, kaip jį praleisime. Jei jau žaidžiame, tai nuoširdžiai, negalvodamos, kad laukia nebaigti darbai. Tuomet vienturtėlis jausis laimingas ir nepaliktas likimo valiai.
Mamyčiukas
Pasak J.Trinkūnienės, teiginys, jog vienturčiai išlepinti dalinai yra teisingas. Savo atžalėles labiau palepina vėlesniame amžiuje gimdžiusios mamytės, arba labai ilgai laukusios vaikelio, kurios sąmoningai ar ne, bet kartais sukuria joms tarsi šiltnamio sąlygas. “Agnute, zuikeli, neliesk šių žaisliukų, juk neaišku, kas juos čiupinėjo”, - parduotuvėj švelniu, bet kiek išsigandusiu balsu subara dukrytę mama. Agnutė pravirksta, o kitoje lentynėlėje įnirtingai po žaislus rausiasi panašaus amžiaus mergytė. Pastarosios tėveliai meiliai šnekučiuojasi tarpusavyje ir jiems nė motais, bacilos, užkratai ar nešvarumai. Pasak psichologės jaunesni tėvai kiek kitaip auklėja vaikelius. Jie turi daugiau planų, kartais dar mokosi, o pypliai auga tarsi savaime. O vyresni profilaktiškai bijo, kad atžalėlei kas nors nenutiktų. Ji gali nukristi, susižeisti, užsikrėsti, įsidurti, apsideginti... “Šiltnamio slygomis auginamas “karaliukas” gali išaugti pernelyg jautrus, nepasitikintis kitais ir per daug prisirišęs prie mamos”, - įspėja psichologė. Mamytė labai mylėdama savo “turtelį” ir turėdama didelį atsakomybės jausmą (kartais per didelį), savo vieninteliam džiaugsmeliui padaro tarsi “meškos paslaugą”. Užuot mokiusi vaikutį patį pasisaugoti, ji vos ne visą laiką stengiasi laikyti pupuliuką savo įsčiose. Tokiose šiltnamio slygose užaugęs jis ir toliau laukia, kad problemos išsispręstų pačios, arba jas išspręstų kiti.
Būk mano geriausias draugas
“Kai šeimoje auga keli vaikučiai, jie natūraliai išmoksta reikšti savo jausmus: susipeša, bet netrukus ir vėl bando gražiai žaisti. Vienturtis tokios galimybės neturi, todėl kartais pats susikuria savo įsivaizduojamą draugą. Kitaip tariant, pats jį pasirenka, net nepaklausęs, ar šis nori su juo draugauti”, - aiškina J.Trinkūnienė. Mažasis “karaliukas” širsta ir išgyvena, jei būna atstumtas, negalėdamas suvokti, kodėl. Juk namuose jis mylimas ir visuomet gauna tai, ko nori. Kas kita, jei mažylis turi panašaus amžiaus giminaičių, su kuriais dažnai susitinka, mokosi dalintis žaislais ir skanėstais, arba jei lanko vaikų darželį. Todėl, manau, auginant vienintelį “širduką” reikia tiek nedaug, tik išleisti jį pabūti su bendraamžiais, pasikapstyti smėlio dėžėje, pasiraičioti sniege, arba į būrelius, kurių dabar tikrai didelis pasirinkimas ir kur mažyliai labai puikiai išmoksta bendravimo įgūdžių. Psichologė prisimena mamą, atėjusią pas ją su kelerių metukų sūneliu. Berniukas vis prašydavo šuniuko, o kai tėveliai nupirko gyvūnėlį, lįsdavo į būdą, rodydavo jam knygutes, su juo kalbėdavosi. “Kodėl sūnelis ne man neša knygutes?”- klausė pasimetusi mamytė. J.Trinkūnienė spėjo, kad mama su vaikeliu bendrauja kiek isteriškai, o mažasis stokoja paprasto, šilto ir jaukaus bendravimo, kurį jam suteikia vienintelis draugas – šunytis.
Aš ir pats moku
Pasak psichologės, vienturčių tėvams dažnai sunku suprasti, kad jų atžalėlė gali tam tikrus veiksmus ar darbelius padaryti pati. Trejų metų pyplys jau sugeba užsimauti kojinytes, bet neretai mamytės, matydamos, kad jos maunamos pernelyg ilgai, ar ne visai vykusiai, tai padaro pačios. “Tokiu būdu paprasčiausiai užgožiami vaikučio sugebėjimai. Užuot paskatinus, kad tu bandyk, dar ir dar kartą, stengiamasi viską padaryti už jį”, - aiškina J.Trinkūnienė. Nereikia pulti į kraštutinumus ir išsigandus, kad mažasis išaugs nesavarankiškas, kantriai laukti, kol jis pluša, bandydamas užsirišti batų raištelius, nors šiam “darbeliui” dar yra per mažas. Tiesiog stebėti, kaip “širdukas” atlieka kokį nors veiksmą , paskatinti, pagirti, bet nekritikuoti, kad pavyzdžiui, negražiai susitvarkė žaislus, ar ne vietoj sudėjo knygutes. Ne mažiau svarbu ir nepervertinti savo atžalėlės sugebėjimų, nediegti nuo vaikystės, kad ji yra vienintelė ir nepakartojama, nes tokia yra tik mums, bet ne didžiajam pasauliui. Vienturčiai patys savaime nėra nei blogi, nei geri ir jiems negalima priskirti kokių nors bendrųjų savybių, jie yra tokie, kokius išsiauklėjame, kaip ir visi vaikai.
Patarimai
Kiekvienas pirmagimis (išskyrus dvynius) kurį laiką būna vienintelis tėvų turtelis, todėl nepaisant, ar dar planuojate gimdyti ar ne labai svarbu:
- mokyti dalintis, reikšti jausmus,
- mokyti neužsisklęsti savyje,
- dažnai girti ir skatinti savarankiškai ką nors veikti,
- leisti kuo daugiau bendrauti su bendraamžiais,
- pasistengti nors ir trumpai, bet kokybiškai žaisti su vaikučiu.
Pasakoja mama Dovilė, auginanti 1,3 mėn dukrytę Adrianą
Mes abu su vyru esame vienturčiai, todėl norime turėti 3 vaikučius. Prisimenu, kaip vaikystėje pavydėdavau draugėms, kurios namuose turi sesytę. Įsivaizduodavau, kaip joms smagu namuose žaisti. Paauglystėje pavydėdavau, kad neturiu sesės, su kuria galėčiau pasidalinti paslaptimis. Nors nesu tikra, ar būčiau su ja tokia artima, kaip su drauge. Aš visada turėjau labai gerą, “mirtiną” draugę, kuri man atstodavo seserį. Dabar man labai gaila, kad Adrutė neturi nei tetos, nei dėdės, kad neturės pusbrolių ir pusseserių. Turėdama daugiau vaikų galėsiu jai pasakyti: bet tu turi broliuką ir sesutę. Nepastebiu, kad aš ar vyras kuo nors išsiskirtumėm iš kitų, visi bruožai, taikomi vienturčiams tinka ir kitiems žmonėms. Egoizmas, pavydas? Niekas mūsų tuo nekaltino. Manau, kad aš bijau atsakomybės, gal todėl, kad jutau per didelį tėvų dėmesį ir globą, kuri nuolatos mane slėgė. Kartais su vyru pasikalbam, kaip būtų šaunu senatvėje laukti švenčių, per kurias suvažiuotų mūsų vaikai su anūkėliais, kurie keltų didžiulį triukšmą, bėgiotų pirmyn atgal, o mes sėdėtume ir stebėtume savo didžiulę šeimynėlę.
Pasakoja mama Renata, auginanti 8 metų Beatričę
Nežinau, ar vienturtį auginti sunkiau, nes neturiu su kuo palyginti. Bet manau, kad egoistą galima išsiauginti ir šeimoje, kurioje daugiau vaikų. Mano dukrytė daug bendrauja su vaikais mokykloje ir su panašaus amžiaus pussesere ir pusbroliu. Nepastebėjau, kad jai kiltų kokių nors problemų norint su kuo nors susibendrauti. Manau, koks bus tavo žmogutis, labai daug priklauso nuo to, kiek jam skiri laiko, kiek investuoji į auklėjimą, galų gale, kiek knygų perskaitai. Aš labai daug dirbu, tad stengiuosi su savo mergaite kuo prasmingiau, kokybiškiau praleisti laiką. Kartais pakanka ir pusvalandžio, svarbu, kad nenutrūktų tarpusavio ryšys. Svarbu nuoširdžiai ir atvirai pasikalbėti, išsipasakoti. Ar palepinu? Nemanau, bet pastebiu, kad močiutės, kuri prieš pusmetį sugrįžo iš užsienio ir Beatričės bendravimas yra kiek kitoks. Jos abi praleidžia daugiau laiko ir ko gero dukra yra palepinama. Aš nesistengiu jos paversti kažkokių mano svajonių išsipildymu. Aiškinsiu, kad reikia baigti mokslus, bet jokiu būdu nesikišiu, kokią specialybę rinktis. Ji pati privalo rinktis gyvenimo kelią.