Pokalbio su gastroenterologu Vaidotu Urbonu tęsinys (pirma dalis – nr. 4). Šįkart – apie vandens naudą, vaisius ir vegetarišką mitybą.

Krūtimi maitinamų kūdikių mamos mums rašo, kad net ir karštą vasaros dieną bijo mažyliui duoti atsigerti vandens, nes yra skaičiusios, kad jis turi gerti tik mamos pienuką. Ar tokia baimė pagrįsta?

Vasarą būtina kūdikiui ir mažam vaikui duoti atsigerti vandens. Sveikas vaikas turi jaučia troškulį, tad jeigu norės gerti, verks. Mokantys kalbėti prašys atsigerti. Net jeigu vandens išgers tiesiog šiaip – ne iš troškulio, nieko nenutiks, tik labiau šlapinsis. Žalos nebus jokios, o naudos gali būti daug.
Reikėtų gerti nevirintą vandenį, nes aš, tiesą sakant, nežinau, kodėl reikėtų jį virinti. Lietuvoje vanduo yra, ko gero, kokybiškiausias Europoje, todėl tinkamas gerti tiesiai iš čiaupo. Kai kuriuose rajonuose jame gali būti daugiau geležies, tačiau ji nekenkia sveikatai, tiesiog jis neatrodo skaniai – nėra tyras ir skaidrus. Virindami vandenį sunaikiname bakterijas, tačiau jų labai nedaug, todėl ir virinti nėra prasmės. Vandenyje dar gali būti kalcio nuosėdų, kurios kenkia skalbimo mašinai, bet ne žmogui: juk mes jį geriame, o ne į veną leidžiamės. Vandenyje kalcio labai mažai, be to, ši medžiaga žmogui reikalinga. Iš čiaupo gerti vandenį saugu, o šulinio vandenį būtina patikrinti dėl nitratų. Nitratais užteršto vandens išgėręs vaikas gali apsinuodyti (anksčiau tai vadinta mėlynuke). Yra buvę atvejų, kai vaikai net mirdavo apsinuodiję srutomis užteršto šulinio vandeniu.
Beje, vandenį virindami nitratų nesunaikinsime. Jeigu abejojate, ar šulinio vanduo geras, gerkite pirktą parduotuvėje.

Ar tinka kūdikiui arbata?

Nesiūlau jos girdyti. Apskritai, kam reikalinga arbata? Nes skanu? Tad suaugusieji ir gerkime, o kam vaikui jos duoti? Žmogui reikia gryno vandens, o ne arbatoje esančių medžiagų. Dažniausiai manome taip: „Jei skanu man, bus skanu ir vaikui.“ Tačiau vaikas dar nesusipažinęs su mūsų pamėgtais skoniais, nepripratęs prie jų. Vaikui reikia skysčio, o ne skonio. Sveikas vaikas turi gauti vandens, o turinčiam sveikatos bėdų galima duoti kmynų, krapų, ramunėlių ar kitų gydomųjų savybių turinčių arbatėlių. Juodosios, žaliosios ar raudonosios arbatos vaikui iki metų duoti nerekomenduojama. Ir žolių arbatos reikia duoti tik tada, kai aišku, kokios konkrečiai vaikui reikia. Įvairių kiniškų, tibetietiškų ir kt. žolelių patartina vengti, nes pasitaiko kūdikių, susirgusių kepenų nepakankamumu, kurį sukėlė neaiškios sudėties žolelių arbatos.

Vaikas, kuris nuo mažens įprato gerti vandenį, ko gero, jį rinksis ir paaugęs, vengs nesveikų gėrimų...
Amerikiečiai atliko tyrimą. Jis parodė, kad mokyklose, kuriose įrengti vandens šulinėliai, iš kurių ištroškę mokiniai gali bet kada atsigerti vandens, nutukusių vaikų yra daug mažiau, nei mokyklose, kuriose tokių šulinėlių nėra. Vaikas, kuris bet kada gali pribėgti ir atsigerti vandens, negeria sulčių, gazuotų saldžių gėrimų.

Ar vertingos sultys?

Taip, jos vertingos taip pat kaip ir vaisiai bei daržovės, nes yra vitaminų šaltinis. Tačiau ne vienintelis ir svarbiausias vitaminų šaltinis, nes jų galima gauti ir valgant vaisius ar daržoves, mėsą ar kruopas. Sultis naudinga gerti, bet iš pradžių geriau kūdikį pratinti prie daržovių košyčių, tik paskui prie sulčių. Juk paragavę saldžių, skanių sulčių daugelis kūdikių nebenori daržovių.
Košes galima gaminti namuose arba pirkti jau paruoštas – jų maistinė vertė praktiškai nesiskiria. O štai sultis geriausia spausti namuose arba pirkti skirtas specialiai mažiems vaikams. Šviežios sultys yra pačios vertingiausios, tačiau net ir jose ne visada gausu vitaminų. Pavyzdžiui, mūsų obuoliai turi labai mažai vitamino C, tad iš jų spaustos sultys vertingos labiau dėl maisto skaidulų. Obuolių ar slyvų sultys yra rūgščios, todėl jas reikia skiesti vandeniu: du trečdaliai vandens, trečdalis sulčių. Per daug rūgščių negerai vaiko skrandžiui.
Vertėtų žinoti, kad sultys – tai maistas, o ne gėrimas. Jeigu metinukas išgertų litrą slyvų sulčių, gautų daugiau nei 700 kalorijų. Per dieną tokio amžiaus vaikui reikia maždaug 1000 kalorijų. Vadinasi, vaikas bėgiodamas su buteliuku ir per dieną išgeriantis litrą sulčių, du trečdalius reikalingų kalorijų gauna iš jų. Paskui tėvai stebisi, kad mažylis nieko nevalgo, o geria tik sultis. Tai yra jis „valgo“ tik sultis.
Organizmui reikia kalorijų, jam nesvarbu, iš ko jas gauna. O tai, kad gauna ne iš mėsos, daržovių ar kruopų – jau tėvų bėda. Todėl sultys turėtų būti skirtos atsigerti po valgio (ne prieš jį) ypač prastą apetitą turintiems vaikams.

Yra teorija, kad vaikui geriau duoti Lietuvoje užaugintų vaisių, nes prie jų esame pratę. Ar ji teisinga?

Ši teorija moksliškai nepatvirtinta. Geriausia būtų valgyti apskritai visus vietinius produktus, kuriuos renkasi jau kartų kartos. Tačiau Lietuvoje augę vaisiai ir uogos neturi daug vitaminų (išskyrus, pavyzdžiui, serbentus, kuriuose gausu vitamino C). Todėl jei tik vaikas nėra alergiškas, galima rekomenduoti valgyti ir atvežtinių vaisių. Atvežtinių vaisių vaikams bijome duoti tik dėl alergijos.

Kūdikiui iki metų galima duoti nuo pačių užauginto krūmo nuskintą serbentą ar kitą uogą?

Galima, bet jeigu uoga rūgšti, geriau ją dėti į košę. Rūgščios uogos gali sukelti stemplės uždegimą.

Kokia tvarka rekomenduojama pradėti duoti naujų maisto produktų?

Plačiau skaitykite žurnale.