Atia be ašarėlių
Dažnai pagalvodavau, kaip reikės sugrįžti į darbą ir namie palikti savo mažytę. Mes viena be kitos juk negalime. Visur kartu nuo ryto iki vakaro. Laimei, man nereikia jos atiduoti į lopšelį ar samdyti auklės. Nusprendėme, kad mergytę prižiūrės močiutė. Atėjus pirmai išsiskyrimo dienai, labai nerimavau, delsiau išeiti - tai šukuoseną dar reikia pasitaisyti, tai makiažas netinkamas. Vis puldavau bučiuoti močiutei ant kelių sėdinčios dukrytės. Ji neatrodė nuliūdusi, priešingai, linksmai pamojo ,,atia“. Viskas būtų buvę puiku, jei ne pavydo kirminėlis, pradėjęs mane griaužti, kai tik užtrenkiau buto duris. Kas bus, jei mano mažutė močiutę pamils labiau už mane? Apie išsiskyrimą su savo mažaisiais kalbamės su psichologe psichoterapeute Rūta Bačiulyte (mob. tel. 8-685 23 200).
Mamytė - kitoj palatoj
Laimei, mūsų mažieji jau nepatiria ankstyvojo atskyrimo nuo mamos ligoninėje siaubo. Net ir tie, kurie mėnesį ar kelis turi praleisti inkubatoriuje, gali džiaugtis mamos buvimu šalia, girdėti jos balsą. Pasak psichologės R.Bačiulytės, naujagimis, atskirtas nuo mamos, patiria didžiulį stresą, jaučiasi nesaugus (manau, tai patyrė didžioji mūsų kartos dalis). Kūdikiukai iš pradžių jaučia labai artimą ryšį su mama. Psichologai tai vadina simbioze. Pirmiausia vaikelis būna mamytės pilvelyje, paskui - glėbyje. Dar vėliau mažiukas sugeba nueiti šiek tiek tolėliau nuo mamos, bet vis dar nori ją matyti. Taigi nėra taip lengva nueiti į tualetą, nes, durims užsidarius, mamytė dingsta. Todėl ne viena mama juokiasi, kad net ir į tokią vietą tenka vestis savo atžalėlę arba bent jau neuždaryti durų. ,,Jei mažylis per anksti yra fiziškai atskiriamas nuo mamos, jis jaučia didžiulį stresą, kuris turi įtakos asmenybės raidai, - sako psichologė R.Bačiulytė. - Toks vaikutis gali tapti labai bailus, jis yra priverstas susikurti savitą gynybinę sieną”. Nors kalbame apie mamą, tačiau žmogus, su kuriuo mažasis yra tarsi suaugęs, nebūtinai turi būti mama. Tai gali būti tėtis, senelis, močiutė ar auklė. Svarbiausia, kad suaugusysis nuoširdžiai mylėtų ir rūpintųsi mažiuką. Jei vaikas nesijaučia saugus šiuo ankstyvuoju savo gyvenimo tarpsniu, ir suaugęs jis gali jausti nerimą, nepasitikėti savimi, nesugebėti pritaikyti savo sugebėjimų.
Pakilusi temperatūra
Mažiukas pamažu ima suprasti, kad mama išėjo, bet sugrįš. Kaip vakar ir užvakar. Tik geriau, kai išėjimai iš pradžių būtų trumpi ir pamažu būtų didinami. Taip lengviau apsiprasti. 2,5 m. Loretos mama Aldona pasakoja, kad ji savo dukrytės nebuvo palikusi ilgiau nei porai valandų. Tačiau vasarą Aldona su vyru išvyko savaitei, kad pailsėtų. Juodu pasitarė, kad mergaitę paliks su močiute. ,,Jei būtume žinoję, kad Loreta susirgo, būtume iškart sugrįžę, bet mano mama telefonu sakė, kad viskas gerai, - prisimena Aldona. - Tik sugrįžę sužinojome, kad mergaitei buvo pakilusi temperatūra, kone iki keturiasdešimties laipsnių. Bet iškviestas gydytojas pasakė, kad nėra jokių kitų požymių ir patarė palaukti”. Rytą Loreta prabudo žvali, o temperatūros - kaip nebūta. Rosita irgi prisimena panašias savo sūnaus ,,ligeles”. Jai dažnai tekdavo išvykti kelioms dienoms darbo reikalais. Kelis kartus iš eilės teko atsisakyti kelionės, nes jos sūneliui staiga pakildavo temperatūra, kuri rytais dingdavo. Vėliau paaiškėjo tokių temperatūros šuolių dėsningumas. Kai Rosita, perpratusi mažiuko ligos priežastį, vis tiek išvykdavo iš namų, ilgainiui berniukas apsiprato ir ,,nebesirgdavo“ prieš mamos kelionę. Psichologė R.Bačiulytė sako, kad vaikas, pripratęs nuolatos būti su mama, patiria šoką, jis jaučiasi taip, tarsi būtų praradęs brangiausią žmogų. Antra vertus, mūsų vaikai labai jautrūs ir jaučia, kad mamytė išvyks. Todėl jiems, pavyzdžiui, gali pakilti temperatūra. Bet tai jau savitas manipuliavimas, kuris gali tęstis ilgai, jei mama nuolaidžiaus.
Kai saulutė nežiūrės pro langą…
Tėvai yra prigalvoję pačių įvairiausių būdų, kaip kuo neskausmingiau išeiti iš namų. Vieni pasislepia už durų ar kur nors kamputyje, kai ateina auklė, ir tyliai išsprunka iš namų. Kiti paaiškina, kad būtinai turi išeiti ir sugrįš, kai saulutė nežiūrės pro langą, kai smėlio laikrodyje subyrės smėliukas arba kai per televizorių bus rodoma kokia nors laidelė. Šioje srityje, pripažinkime, esame tikrai išradingos, nes vaikutis nesupranta, kas yra po aštuonių valandų. Visi šie būdai yra geri. Jei pyplys jau supranta, kad mama išeina, nereikia slapstytis, nes jis nežinos, kur dingote. O jei vaikas dar mažiukas, geriausia, kai su juo liekantis žmogus tiesiog nukreipia dėmesį, parodo, kas vyksta už lango ar pan. ,,Mažiukas labai jautrus mamos emocinei būsenai, - sako psichologė R.Bačiulytė. - Jei ji susinervinusi, įsitempusi, jaučiasi kalta, kad reikia išeiti, pypliukas jaučiasi taip pat ir puolęs į isteriją nenori išleisti mamos”. Blogiausia, kai mama tarpduryje kokį pusvalandį bando nuraminti mažylį, pažada tai, ko galbūt netesės, kad tik vaikutis nurimtų. Taip yra pratęsiamas vaikučio skausmas. Tad jei esate nusprendusi išeiti, išeikite, tik tegul kitas su vaikučiu likęs žmogus nukreipia jo dėmesį. Psichologė R.Bačiulytė sako, kad tokių sunkių išsiskyrimų tenka matyti ir vaikų darželių rūbinėse. Jautresni vaikai sunkiau atsisveikina su mamytėmis ir įsikibę į koją ar ranką sukelia nemažą sumaištį. Mamos, matydamos pypliuko isterijos priepuolį, irgi braukia ašarą. Kartais net bijo, kad nuo tokio baisaus verksmo vaikučiui kas nors neatsitiktų. Bet paradoksas yra toks, kad kuo labiau mama įkalbinėja atžalėlę pasilikti, tuo labiau ši rauda ir blaškosi. Kad ir kaip būtų sunku, geriausia pasielgti ryžtingai ir išeiti, kol šis neįsiraudojo. ,,Mama yra dirgiklis, verčiantis įsijungti vaikučio stipriosioms emocijoms, - sako psichologė R.Bačiulytė. - Praktika rodo, kad mažieji išėjus mamai nurimsta gana greitai”. Kartais geriau, kai vaikutį į darželį atveda tėtis. Tėčiai paprastai ramesni. Kadangi mažiukai nejaučia jų nerimo, gerokai lengviau ir atsisveikina. Vilytę į darželį atvesdavo mama. Iš pradžių mergaitė mielai pasilikdavo, bet po kelių mėnesių pradėjo raudoti, spyriotis, nenorėjo išleisti mamos. Kai mama išeidavo, ji nusibraukdavo ašaras ir bėgdavo žaisti su vaikais. ,,Vilyte, kodėl neverki?“ - paklausė kitos mergaitės. ,,O kam verkti, jei mama negirdi?“ - atsakė mažoji gudruolė.
Kodėl kalta?
Ne vienai labai sunku metus paauginus savo žmogeliuką sugrįžti į darbą. Prie nerimo, kaip jis augs be mūsų, prisideda dar ir kaltės jausmas. Sėdi ir galvoji: ne aš, o močiutė ar auklė išgirdo, kaip vaikutis ištarė triskiemenį žodį; dabar jį supa ne mano rankos; ne aš išvedu pasivaikščioti ir t. t. Antra vertus, ir į darbą grįžti norisi, kad neprarastume visiško ryšio su žmonėmis. Taip ir blaškomės tarp noro ko nors siekti profesinėje srityje ir noro būti gera mama bei žmona. Iš kur tas kaltės jausmas? ,,Šiuolaikinė moteris, kuriai reikia dirbti ir uždirbti, jaučiasi kalta, nes tiesiogiai ar netiesiogiai gali būti pasmerkta aplinkinių, - sako psichologė R.Bačiulytė. - O kai kurios mamos labai jautriai reaguoja į savo ryšį su mažyliu. Kartais bijo jį palikti net su labai artimu žmogumi, pavyzdžiui, vyru”. Tačiau jaustis kaltoms nėra jokio reikalo. Nėra reikalo ir baimintis, kad tėtis, močiutė ar patikima auklė nesugebės pasirūpinti vaikučiu. Psichologė R.Bačiulytė sako, kad kiekvienai mamai svarbu suvokti, jog pypliukui svarbus ryšys ne tik su mama, bet ir su tėčiu ar bet kuriuo kitu suaugusiu žmogumi, kuris nuoširdžiai myli. Mamos išėjimas į darbą tikrai nesužlugdys nei tarpusavio santykių, nei mažiuko gyvenimo. Jam labai svarbi meilė, globa ir šiluma, jei tik ji nuoširdi ir tikra. Būna, aišku, mažylio gyvenime periodų, kai jis, prižiūrimas močiutės ar auklės, labai prie jų prisiriša. Tada ir pradeda graužti pavydo kirminėlis.
Tėvai - už jūrų marių
Audrius buvo paliktas pas savo tetą visai vasarai. Berniuko tėvai išvažiavo į JAV aplankyti draugų. Praėjus gal kokiai savaitei Audrius priėjo prie tetos ir paklausė: ,,Ar galėsi būti mano mama, jei tėvai negrįš?“ Ši sutiko braukdama ašarą. Psichologė R.Bačiulytė sako, kad taip berniukas tarsi užsitikrino, kad ateityje jis bus saugus. Dabar nemažai tėvų išvyksta padirbėti į užsienį ir palieka savo mažiukus seneliams ar giminaičiams, kol įsitvirtins naujoje šalyje. Gerai, jei mažieji prisirišę prie senelių. Jei ne, patiria tėvų praradimo jausmą. Todėl jei tik įmanoma, geriausia pasiimti atžalėles kartu su savimi. Jei ne, bent jau kurį laiką pagyventi kartu su žmogumi, kuriam bus paliktas vaikelis, kad šis apsiprastų ir nepatirtų neigiamų jausmų. O kaip dėl atostogų? Kažin kas geriau: ar kad vaikas pabus pas senelius kaime, ar kad vasarą jam teks leisti mieste, ant garuojančio asfalto? ,,Priklauso nuo mažiuko amžiaus ir ryšio su seneliais”, - sako psichologė R.Bačiulytė. Trimetis paprastai jau nori būti savarankiškas ir gali likti pas senelius. Sunkiau bus dvejų metukų mamytės uodegėlei, kuri vis įsikibusi į koją. Paprastai pats vaikutis parodo, nori jis pasilikti ar ne. Jei šypsosi ir moja rankyte mamytei ,,atia“, galbūt jis jau pasirengęs savarankiškai pagyventi pas senelius.