Čiulpti pirštuką vaikelis išmoksta dar mamos įsčiose. Vos gimusio, paguldyto ant mamos krūtinės pirštelis neretai taip pat nukeliauja į burnytę. Dieviškas vaizdas, nuo kurio mamai sąla širdis. Bet ateina metas ir jis pradeda kelti nerimą.

Konsultuoja pediatrė Virginija Lukšienė

Ramina ir guodžia
Čiulpdamas pirštuką kūdikis tenkina įgimtą čiulpimo refleksą. Vienas vaikutis jaučia mažesnį, kitas – didesnį poreikį čiulpti. Todėl Petriukas spjauna čiulptuką, o Jonuko burnytė nuolat su „kamštuku“, kurį ištraukus pasigirsta sireną primenantis riksmas. Jei iš burnytės čiulptukas iškrinta, kūdikėlis iš pradžių dar nemoka jo susirasti, tad daro tai, ką išmoko dar negimęs: burnytėn kiša pirštuką. Šis „ramintojas“ visada šalia, nereikia laukti, kol kas nors susimylės paduoti. Čiulpti pirštuką kūdikiui malonu, tai guodžia, padeda išsklaidyti nuobodulį, nusiraminti, pasijusti saugiam ir užmigti, o kai dygsta dantukai, pasikasyti paburkusias ir niežtinčias dantenas. Kartais į burnytę vaikutis sukiša beveik visą kumštuką, kol pradeda žiaukčioti.
Čiulpimo refleksas pradeda mažėti apie devintą mėnesį, neretai visiškai išnyksta, kai mažylis sulaukia metukų ir pradeda labiau dominti aplinka, patiria daugiau įspūdžių bei suranda begalę įdomios veiklos. Tad iki tokio amžiaus čiulpti pirštuką nieko bloga. Šis įprotis nepriklauso nuo to, ar kūdikis čiulpia čiulptuką, ar ne. Bet manoma, kad tas, kuriam mama duoda čiulptuką vos tik suknirkia, norą čiulpti pirštą išsaugo ilgiau. Dirglesniam, įnoringesniam vaikeliui pirštuko čiulpimas – būdas nusiraminti pamažu tampa maloniu įpročiu, nuo kurio atpratinti sunkiau nei nuo čiulptuko.

Pavojai atšventus gimtadienį
Kai kurie mažyliai, sulaukę pirmo gimtadienio, ir toliau kiša pirštuką į burną. Tai pavojinga, nes:
*pirštukas ne visada būna švarus, todėl į mažylio organizmą gali pakliūti virusų ir bakterijų;
*ilgai čiulpiamas pirštelis gali suplonėti, o į audinius patekti užkratas, gali net prireikti antibiotikų tepaliuko;
*jei žindukas ar nykštys nuolat burnoje, be reikalo susitraukinėja skrandis, kuris ima gaminti virškinimo sulčių;
*gali pakenkti sąkandžiui, ypač jei šis įprotis išlieka ir pradėjus dygti nuolatiniams dantukams, nes gali išsikalti kreivi, tarp jų atsiras tarpas;
*vaiko įprotis laikyti pirštuką burnoje tėveliams kelia nerimą, todėl jie dažnai gėdina, bara atžalėlę. Vaikučiui pradeda atrodyti, kad yra blogas, nes nesusivaldo ir negali elgtis taip, kaip nori tėveliai. Todėl jam darosi neramu. Ir vėl reikia pirštuko. Užsisuka ydingas ratas.

Kaip atsisveikinti su pirštuku
12 patarimų
*Jei pastebėjote, kad mažyliui pirštuko prireikia, kai nuobodu ar yra kuo nors nusivylęs, sudominkite nauju žaislu ar žaidimu, paimkite ant rankų, pakalbinkite. Apie pirštuką net neužsiminkite.
*Dygstant dantukams kūdikiui pasiūlykite kramtomąjį žaislą, užpildytą geliu.
*Jei pirštuko vaikelis nori migdydamasis, kurkite naujus ritualus, pavyzdžiui, prieš miegą suguldykite miegoti žaisliukus. O kad jaustųsi ramiau ir saugiau, vieną jų paguldykite į lovytę. Kai kurie pypliukai pasipasakoja jam dienos įspūdžius ir nurimsta. Ramiu balsu, lėtai paskaitykite pasaką.
*Jei pirštas burnytėje atsiranda miegant, stengdamasi vaikelio nepažadinti, švelniai ištraukite.
*Kol mažajam pirštuko mėgėjui nesukako ketveri, per daug nemoralizuokite, nebauskite, nesijuokite ir nespauskite, kad greitai atsikratytų įpročio čiulpti pirštą, nes tai gali virsti kova tarp jūsų ir vaiko, jis savo įprotį slėps po antklode, už sienos ir pan. Sulaukęs 4–5–erių galbūt pats atpras, taip būna neretai.
*Pirštuko „gerbėjui“ vaistinėje nupirkite specialaus skysčio. Jei vaikutis pripras prie jo skonio, pakeiskite kitu tepaliuku.
*Kai kurie vaikučiai ne tik čiulpia pirštą, bet ir kramto nagučius bei odeles aplink juos, tad į pagalbą galima pasitelkti ir specialų nagų laką.
*Už tai, kad vaikelis susilaikė nuo įpročio, pagirkite, skatinkite, pavyzdžiui, pažadėkite: „Jei pasaką išklausysi (pažiūrėsi filmuką) be pirštuko burnytėje, bus ir antra.“ Neskubėkite laukti rezultatų. Įpročiui įveikti reikia kantrybės.
*Jei pirštuko neleidžia čiulpti mama, tam turi pritarti ir tėtis. Kai vienas draus, o kitas nekreips dėmesio, rezultatų tikėtis neverta. Būkite vieningi.
*Jei vaikutis pirštuką čiulpia ir dieną, ir naktį, nesistenkite nepageidaujamą įprotį išguiti iškart. Pirmiausia įveikite čiulpimą dieną, o tada imkitės priemonių prieš įprotį artėjant nakčiai ir miegant. Gali padėti ant rankyčių užmaunamos pirštinaitės, specialus tepaliukas.
*Jei per pusę metų nė vienas būdas nepadeda, kreipkitės į vaikų psichologą ar neurologą. Bendraudamas su jumis ir vaiku, specialistas sieks išsiaiškinti, kas mažyliui kelia nerimą ir kodėl pirštukas vis burnytėje.