Vargas dėl mamos pienuko
Ši istorija negali palikti abejingų. Ji dar kartą įrodo, kad mamos meilė beribė. Renata Paulauskienė (30 m.), nors ir kiek vargo teko pakelti, nutrauktu pienuku savo sūnų Erviną išmaitino iki 1 m. 8 mėn.
Gimė per anksti
Krūtimi maitinti savo kūdikį norėjau dar laukdamasi. Ypač dėl to, kad pati augau be mamos. Mama manęs nežindė, todėl visada jaučiau tuštumą širdyje. Savo vaikeliui buvau pasiryžusi dovanoti visą save. Bendravau su juo, kai dar augo mano pilvelyje. Ir nekantriai laukiau mūsų pirmo susitikimo. Tačiau jis nebuvo toks, kokio tikėjausi. Mat mano vaikelis į šį pasaulį pasibeldė per anksti – 35 savaičių. Svėrė 2850 g ir buvo 49 cm ūgio. Gydytojai iškart išnešė į neišnešiotukų skyrių. Atsimenu kaip šiandien: įeinu į palatą, o stikliniame namelyje guli mano angelėlis, apraizgytas įvairiausiais prietaisėliais. Taip širdį suspaudė. Nenorėjau nuo jo trauktis nė per žingsnį.
„Reikia labai norėti“
Stovėdama prie jo matydavau, kaip kitos mamos savo vaikeliams neša nutraukto pienuko. O man, nors buvo praėjusios net dvi paros, nepasirodė nė lašo. Labai išsigandau. Klausiau budinčių seselių, gal kas negerai. O jos paspaudinėjo krūtis, pažiūrėjo: „Pieno yra.“ Davė 2 ml švirkštą ir patarė traukti. Pirmąkart per didžiulius vargus išspaudžiau vos 0,5 ml, nors jam reikėjo 50 ml per vieną kartą. Gydytoja mane ramino ir kartojo, kad ir tie keli lašeliai priešpienio per anksti gimusiam vaikeliui labai reikalingi. Vyras nupirko rankinį pientraukį, bet tas uždžiūdavo. Turėjau traukti rankomis. Mokiausi iš palatos kaimynių: žiūrėdavau į jas, pusvalandį masažuodavau krūtis ir rinkdavau lašelis po lašelio. Būdavo tokių akimirkų, kad nebetikėdavau, jog pasiseks išspausti daugiau. Tačiau jos mane ramino: „Reikia labai norėti.“ Vienai pasisekdavo net 100 ml išspausti. Buvo didelis laimėjimas, kai ir aš surinkau 30 ml. Iš ryto keldavausi penktą valandą, nes šeštai jau reikėdavo pieno nunešti vaikeliui. Traukdavau kas tris valandas. Naktį vaikelius maitindavo seselės. Labiausiai įsiminė ta diena ligoninėje, kai mano vaikelis pasimuistė, pakėlė rankytes ir nuplėšė visus prietaisėlius. Išsigandusi verkiau, kas dabar bus. O gydytoja pasakė, kad taip jis parodė, jog nuo šiol pats nori kvėpuoti ir valgyti. Nutariau dar labiau dėl jo pasistengti. Padėdavau tiek pastangų, kad betraukdama būdavau šlapia nuo galvos iki kojų, raudona kaip burokas. Kartą piene pasirodė kraujo. Viena mama spėjo, kad bemaigydama būsiu pažeidusi spenelius. Ir patarė pabandyti duoti žįsti. Vaikelį glausdavau prie krūties kokias 10–15 min. Maniau, kad jis pažįsdavo, nes gerai miegodavo, bet apsirikau. Kai gydytoja pasvėrė, nebuvo priaugęs nė gramo. Taip išsigandau, kad prisižadėjau daugiau „neeksperimentuoti“ vaikelio sveikata.
Sūnus išgelbėjo mamą
Po dviejų savaičių mus išleido namo. Prabėgo mėnuo. Pieno daugėjo, aš jį nutraukinėjau. Nutraukdavau net 200 ml, kartais – ir daugiau. Stebėdama mamas išmokau prižiūrėti buteliukus: išplaunu, išplikinu, tada apverčiu ir pastatau ant švaraus rankšluosčio. Jau buvau beapsiprantanti su nauju ritmu, bet vieną dieną atsikėliau išpilta karščio, krūtyse – gumbai, o jos pačios – kaip akmenys. Išsikviečiau greitąją pagalbą. Man pasakė, kad krūtis reikia masažuoti, antraip gali prasidėti uždegimas, tada teks jas operuoti. Vieną dieną masažuoju, kitą – ir nieko. Vyras bando, tik dar daugiau skausmo, o pieno nė lašo. Kad jis lengviau bėgtų, anyta patarė dėti kopūstų lapų – nepadėjo. Tada ir sumąsčiau, kad gali pagelbėti vaikelis. Glaudžiau glaudžiau, kol apžiojo spenelį ir ėmė žįsti. Per tris dienas gumbai išnyko. Taip prabėgo antras, trečias, ketvirtas mėnuo… Džiaugiausi, kad galiu nors šiek tiek atsipūsti. Bet štai penktą mėnesį ir vėl mano vaikelis nė iš šio, nė iš to nustojo imti krūtį. Būdavo, kišu kišu – ir jokio rezultato, tik rėkia. Teko ir vėl nusitraukinėti pieną. Ervinui buvo gal kokie 7–8 mėn., kai ir vėl atsirado gumbų. Ypač skaudėdavo, kai jų atsirasdavo dešinėje krūtyje, prie pat pažasties. Masažuodavau gumbus per ašaras. Pastebėjau vieną dalyką: jų padaugėdavo, kai pienuką traukdavau pientraukiu. Matyt, neištraukdavau viso. Ėmiau traukti rankomis. Taip geriau jausdavau besusidarančius gumbus, todėl galėdavau juos išmasažuoti.
„Nebeturiu jėgų“
Šis pienuko traukimo maratonas mane labai išvargino ypač dėl to, kad reikėjo keltis traukti ir naktį. Mūsų laikrodis čirkšdavo kas tris valandas. Per miegus maigydavau krūtis. Žiūrėk, ir vaikelis pabunda, rėkia visa gerkle. Vyras šokdavo iš lovos supti. Paskui įsigudrinau naktį išeiti į virtuvę. Bet būdavo labai nesmagu nuo minties, kad gali atsikelti vyro tėvai ir užklupti mane apnuogintomis krūtimis, mat gyvename viename bute. Ištrauktą pieną, kuris likdavo nuo vaikelio, dar reikėdavo supilti į specialius indelius. Ant jų užrašydavau dieną, valandą, kad žinočiau, kada buvo nutrauktas. O dar ir panaudotą pientraukį, buteliukus reikėdavo sutvarkyti, nors apsiplauti krūtis. Taip išvargau, kad vieną dieną vyrui pasakiau nebeturinti jėgų. Tuo labiau kad pieno atsargų turėjau pakankamai. Mūsų šaldytuvas nedidukas, tai juo būdavo užkimštas visas šaldiklis. Kai sugedo šaldytuvas, ėmiau verkti: darykite, ką norite. Negaliu šio pieno išmesti, jis labai svarbus vaikeliui. Mano turtelį priglaudusi kaimynė labai stebėjosi: „Tokia smulkutytė, o tiek pieno…“
Istorijos tęsinį ir žindymo konsultantės patarimus skaitykite spausdintame žurnale.
