Kaimiečiai – savo noru
„Esu iš Vilkaviškio rajono, Vilniuje gyvenu 15 metų. O vyras – tikrų tikriausias vilnietis. Visada svajojau gyventi kaime, net širdį skaudėdavo, kaip norėjau... Mačiau viziją: po žolę lakstantys vaikai. Man taip gražu laisvė, erdvė...
Likimo ironija: pirmo sūnaus susilaukėme gyvendami Fabijoniškėse, kuriose nė iš tolo kaimu nedvelkė. Besilaukdami antrojo, tvirtai apsisprendėme pirkti sodybą kaime. Kaip tik dabar, kol vaikai maži ir juos lengva išvežti į naują aplinką. Vėliau, kai eis į mokyklą, būtų buvę sunkiau. O dabar, drįstu sakyti, mes tarsi pritaikėme vaikus prie savo gyvenimo ritmo. Susėdę su vyru išsakėme, ko norime: atstumas iki Vilniaus turi būti ne daugiau kaip 50 km; didelis namas, kuriame galima iš karto gyventi; daug langų ir palangių, ant kurių galėčiau auginti kaktusus. Dar norėjau, kad ežeras būtų ne prie pat, bet netoliese, kad tai būtų lyg vienkiemis, lyg ne. Įsivaizdavau, ko noriu, ir kai nuvažiavau apžiūrėti sodybos Trakų rajone, pasakiau iš pirmo žvilgsnio: „Perkame.“ Šeimininkė dar bandė atvėsinti, sakė, pamąstykite, vyrui parodykite, bet aš apsisprendžiau iš karto. Ir vyrą nuvežiau jau paskui. Pamenu, neseniai buvo mūsų vedybų metinės, sakau, važiuojame, kai ką parodysiu. Tada ten dar šabakštynas buvo, usnys kerojo. Vyresnėlis Kristupas, kuris apie jokį pirkimą nieko nežinojo, vos pamatęs sodybą, sušuko: „O, mūsų namas...“ Intuicija. Matyt, tokia lemtis. Iki Vilniaus – 40 km, žvyrkeliu važiuoti – 4 km, šalia medinio namo – miškas, žemės – 1,5 ha. Kaimynai klausė, ką su žeme darysime. „Taigi vaikai bėgios po žolę...“ – atsakiau.

Sprogęs vandentiekis ir nepasodintos bulvės
Jau dveji metai, kaip gyvename. Kanalizacija, vandentiekis – viską pradėjome nuo nulio. Žiemą sušalęs sprogo siurblys, ilgai neturėjome vandens ir prausėmės dubenyje. Pamenu, anksčiau sakydavau, kad taip noriu savo namų, kad juos turėdama dvejus metus galėsiu ir dubenyje praustis. Prisišnekėjau... Pamažu išsikasėme gręžinį, dabar turime ir cirkuliacinę dušo kabiną, ir skalbyklę, ir indaplovę.
Kai pas atsikrausčius atėjo kaimynai pasilabinti, klausė, ar laikysime kiaulių. Ne, sakau, mano vyras – vegetaras. Tai gal buteliuką „padarome“, siūlė. Ne, sakau, vyras – abstinentas. Žinau, kad keistai atrodome. Pernai bulvių nesodinome. Kam? Esame tokie, kokie esame. Darome taip, kaip norime, o ne „kaip reikia“. Štai žmonės turi nuostatą, kad maži vaikai serga. Mano nuostata tokia, kad maži vaikai yra sveiki. Kodėl jie turėtų sirgti? Kas pasakė, kad su pilvu negalima mūryti pamatų? Dėjau akmenis, pyliau betoną. Kas pasakė, kad per du mėnesius negalima numesti 14 kg? Galima. Aš numečiau. Kas pasakė, kad negaliu plikai nusiskusti? Buvau du kartus. Kas pasakė, kad negaliu važinėti su automobiliu, ant kurio užrašytas skelbimas: „Ieškau vyro.“ Važinėjau jauna. Mus riboja kažkokios taisyklės. Anksčiau krimtausi, kad esu kitokia, dabar tai išnaudoju kaip privalumą.

Žiemos ir greitoji pagalba
Pažįstami, sužinoję, kad su mažais vaikais keliamės į kaimą, sakė, „Božė, ką ji ten darys. Kaip tame kaime gydytoją gaus, auklę...“ Gąsdino, kad žiemą užpustys, neišvažiuosime. Dvi žiemas pragyvenome. Taip, užpusto. Tada paskambini seniūnui ir gražiai paprašai, kad nuvalytų kelią. Arba, sužinojęs, kad bus pūga, neplanuoji kitą dieną susitikimų. Mąstėme, gal džipą pirkti, bet pakalbėję su kaimynais nusprendėme, kad reikia ne į mašiną investuoti, o į kelią, nes blogiausia pavasarį, kai jis pražliunga ir tampa nepravažiuojamas.
Gydytojo čia dar nekviečiau. Mus gydytojai apskritai mato retai, mano požiūris į ligas filosofiškas. Kai pirmą augini, kyla daug klausimų. Greitąją pagalbą kvieti, kai vaikui temperatūra 39 laipsniai, nors širdyje jauti, kad atvažiuos, įdės žvakutę ir tuo gydymas pasibaigs. Ir aš taip dariau. Kuo daugiau vaikų – tuo paprasčiau. Tiesa, kartą buvo ypatingas atvejis, kai įtarėme, kad sūnus prisivalgė žiurkių nuodų. Jie kartūs, iš karto išspjovė, bet vis tiek nieko nelaukdama įsisodinau vaiką ir pati lėkiau į Vilnių, į ligoninę. Išplovė skranduką, lašino lašelines. Bernardas nuo tada paniškai bijo baltų chalatų, o aš pamačiau vaikų ligoninę. Siaubas. Manau, kad kalėjime kaliniai geresnes sąlygas turi...

Patys sau šeimininkai
Mano ir vyro darbai yra tokie, kad galime patys organizuotis dieną ir auginti vaikus. Jau daug metų organizuoju ir vedu renginius. Dirbau renginių vadybininke, paskui pradėjau dirbti sau. Renginiai įvairūs: verslo susitikimai, firmos vakarėliai, šventės. Džiaugiuosi, kad galiu sau leisti rinktis klientus. Kai išvažiavome gyventi į kaimą, šiek tiek baiminausi, kad „nespėsiu į traukinį“, nes Vilniuje visi skuba, lekia, o kaime gyvenimas teka daug lėčiau. Nieko panašaus. Gyvename puikiai, darbai nenutrūko, uždarbis padidėjo.
Vyras domisi Rytų medicina, prekiauja natūraliais maisto papildais. Jam irgi nereikia važinėti kasdien į darbą. Andrejus – tikriausias miestietis, nemoka jokių kaimo darbų. Užtat naktį prie pabudusių vaikų keliasi tik jis! Kai pas mus atsikraustė auklė, mano sesuo, pasidarė dar lengviau.

40 km apmąstymams
Manikiūras, koncertai, teatrai... Visa tai pasiekiama. Kas savaitę su vyru sostinėje lankome dailės terapijos pratybas, kartą per mėnesį išsiruošiame į kokį nors renginį.
Mūsų vaikai išlepinti dėmesio, patikėkite, vyresnysis eis į darželį tik dabar, kai jam ketveri metai. Vežiosiu jį į Vilnių. Buvo ir arčiau, bet nepatiko darželių lygis, kvepia provincija. Noriu duoti vaikui visa, kad geriausia. Taip, mes gyvename kaime, kvėpuojame grynu oru, turime daug laisvės, kitų privalumų, bet už tai turime mokėti kitą kainą. Tie 40 km iki miesto – tai apmąstymų laikas, kai važiuodama ilsiuosi, „išvalau“ galvą. Tai laikas, kai iš mamos persikūniju į verslo moterį ar renginių vedėją.
Pagalvojau ir apie tai, kas bus, kai visi maniškiai eis į mokyklas, darželius, būrelius. Daugelis tėvų „dirba“ vairuotojais. Tai nekvalifikuotas darbas, kuris, manau, visai netinka mamai. Ji su vaiku laiką gali leisti prasmingiau: bendraudama, lavindama, padėdama pažinti pasaulį. O vairuotoją galima pasamdyti. Rasti puikią, padorią moterį, kuri parveš, nuveš, surinks. Aš juk esu organizatorė, tai ir organizuosiu...

Dukart du
Pati esu iš aštuonių vaikų šeimos. Kai pirmagimis Kristupas vienas žaisdavo, mačiau, kaip jam liūdna...
Planuojame keturis vaikus. Kaip sakoma, kur du, trečias nereikalingas. Reikia ir ketvirto. Kai laukiausi pirmo, krimtausi, kaip susitvarkysiu: įkūriau savo įmonę, o čia... Su antruoju irgi – vos grįžau į darbus – ir še tau. Pasibeldus trečiam pamaniau: puikus metas. Nors antrajam tebuvo pusė metukų. Ketvirtasis irgi bus, pagimdysiu pati arba įsivaikinsime. Dar laukiu to ženklo...“

Svarbu!
„Užleisk nėščiąją be eilės“
Birutė brandina socialinės akcijos idėją „Užleisk nėščiąją be eilės“. Bent kartą pabuvus Vakarų Europoje, akivaizdi didžiulė praraja tarp požiūrio į nėščiąsias bei vaikus čia ir ten. Vaizdelis iš mūsų poliklinikos: mama su kūdikiu ant rankų ir septynios tetulytės eilėje. „Utiutiu, koks gražus mažylis...“ – kažkas tarsteli. O tas mažylis kosti, verkia ir karščiuoja. Užleisti eilę niekam nė motais. Vystymo ir žindymo kambariai, patogūs įvažiavimai su vežimėliais, atskiros kasos prekybos centruose šeimoms su vaikais, automobilio stovėjimo vietos arčiau įėjimo, pirmumo teisė viešose įstaigose – visa tai kol kas tėra utopija.
Turite idėjų, pasiūlymų, pastabų? Rašykite mums į redakciją. Pirmiausia, ką galime padaryti tu ir aš, tai netylėti. Pradėkime keisti pasaulį nuo savęs.