Neįtikėtina, bet ši moteris negyvena nė su vienu savo keturių vaikų tėčiu. Vieniša, niekur nedirba, gauna tik socialines pašalpas, bet besišypsanti, energinga ir trykštanti optimizmu.

Ryšulėlių karalystė
Pravėrus dviejų kambarių buto duris, į akis krinta daugybė įvairių vienas ant kito sudėtų paketėlių visuose kampuose. Atrodo, net uodui būtų ankšta. Bet po mėnesio šiuose namuose krykštaus dar vienas kūdikis. „Išsitenkame, nors gyvenu su tėvais“, – pamačiusi klausiamą žvilgsnį paaiškina 29 metų Jurgita Čekaitė. Kitos tokio amžiaus gimdo pirmą kartą. O kada pasaulį išvydo jos pirmagimis? Mama tapo 19-os ir iki šiol maždaug kas 3-4 metus aplanko gandrai.

Nematė reikalo tuoktis „iš reikalo“
Kai Jurgita sužinojo, kad laukiasi, apie vedybas negalvojo. „Kai jau „su pilvu“, balta suknelė neviliojo. Norint būti kartu galima gyventi be santuokos arba vaiką auginti vienai, nebijant, kad kažkas pasmerks. Ne veronikų laikai. Nuo seno nesutariau su mama, todėl išėjau pas draugą ir jo tėvus. Per Tomuko krikštynas susituokėme bažnyčioje. Mylėjome vienas kitą, bet jau po pusmečio mus išsekino buities ir finansiniai rūpesčiai. Pradėjome nesutarti. Juk buvau ką tik po mokyklos, nieko nemokėjau, be pajamų. Vyras vežiojo ir prekiavo mašinų detalėmis (neoficialiai), bet pinigų nuolat neturėdavome. Be to, buvome jauni, norėjome išlėkti. O kur vaiką padėti? Vyras su draugais lakstė, o man buvo pikta, kad turiu namie sėdėti su vaiku. Tada pasakiusi, kad išeinu trumpam, su draugėmis užsibūdavau ilgiau... Nutariau grįžti pas tėvus“, – prisimena moteris.

„Nusiplovęs“ tėtis
Jurgita buvo susituokusi bažnyčioje ir, mamos nuomone, šis vyras – „iki grabo lentos“. Taigi mama prieštaravo, kad duktė bendrautų su kitu. Kai tas kitas porą kartų bandė pas Jurgitą užeiti, neįleido. Teko susitikinėti slapčia. Pora neplanavo vaikelio, tad sužinojęs apie Jurgitos nėštumą draugas… dingo. „Nei ieškojau, nei alimentų reikalavau. Juolab sužinojusi, kad sukūrė šeimą ir turi dukrytę, bet pusmetį pagyvenęs išsiskyrė ir pabėgo į užsienį. Jei nuo santuokinės dukters slapstosi, tai ir man jo pinigų nereikėjo, nesižeminau“, – piktinasi Jurgita, pasakodama apie dukrytės Ignės tėvą.

Įsimylėjo nusikaltėlį
Kai Jurgita susipažino vėl su kitu, žinojo, kad jis teistas, bet nesidomėjo, iš kur dabar gauna pinigų. Yra – ir gerai. Mėnesį kitą abu gyveno pas jo draugus ar seserį – tai Vilniuje, tai Kaune. Vaikai ir toliau lankė darželį, kartais Jurgitos tėvai parsivesdavo, kartais ji kelioms dienoms pasiimdavo. „O ką daryti? Tėvai manęs su kitais vyrais nepriėmė“, – bando teisintis. Kai vėl pastojo, abejojo, ar gimdyti, nes gyventi nėra kur, porytę jau turi... Bet draugas įkalbėjo: „Tau tai trečias vaikas, o aš nė vieno dar neturiu. Ką nors sugalvosime, gyvensime.“ Bet kai nėštumui buvo 12–13 savaičių, jį suėmė. Žadėjo grįžti, bet „įstrigo“ ketveriems metams, tik neseniai pasirodė. Visus tuos metus pora susirašinėjo, į kalėjimą Jurgita siuntinėjo dukrytės Faustinos nuotraukas, ją nuvežė į akistatą patvirtinti, kad tam tikru laiku su draugu buvo kartu.
Jei Jurgita bendrauja su Faustinos tėčiu, kodėl jie ne kartu? „Aš jam jau laiške rašiau, kad neplanuoju bendros ateities, nenoriu rizikuoti. O dabar atėjęs aplankyti mergaitės matė, kad laukiuosi nuo kito, ir nieko nesiūlė. Bet užsiminė, kad jei nepasisektų su draugu, galime vėl pabandyti būti kartu“, – aiškina Jurgita.

Ketvirtas bandymas
Ketvirtas vyras, nuo kurio Jurgita dabar laukiasi, taip pat siūlė nuomotis butą ir gyventi kartu, tačiau ji nenori su visais daiktais ir vaikais lakstyti pirmyn atgal. Be to, pripratusi gyventi be vyro Jurgita neįsivaizduoja, kaip reikėtų derintis. Mano, kad būtų tarp dviejų ugnių, nes mama kišasi į jos reikalus. Jei gyventų atskirai (laukia socialinio būsto), gal rizikuotų ką nors keisti. O dabar ji su draugais tik susitinka pabendrauti, prasiblaškyti. Antai praėjusią vasarą ji su trimis vaikais ir ketvirto vaiko tėčiu ilsėjosi pajūry.

Vyrai –gyvenimo malonumas
Paklausta, kokia vieta jos gyvenime tenka vyrams, kurie pasirodo ir… išnyksta, Jurgita prisimena kažkur girdėtus žodžius: „Vyrai – gyvenimo malonumas, o vaikai – džiaugsmas, vyrai yra malonumas porai minučių, džiaugsmas – visam gyvenimui“... Jurgita kartais pasijunta vieniša, tad sutikusiai kokį nors vyrą sukirba mintis: „Na, gal čia ir yra tas mano žmogus?“ Tačiau santykiai, kokių norėtų, nesimezga. Gal todėl, kad jau kartą išsiskyrė ir bandė ieškoti geresnio? „Kuo daugiau ieškai, tuo labiau nesiseka. Jei niekur neičiau, neieškočiau, gal ir gyvenčiau tik su vienu vaiku. Bet man patinka bendrauti, eiti, nemėgstu užsidariusi sėdėti“, – Jurgita bando suprasti savo gyvenimo vingius. Kai buvo jauna, sako, svajojusi apie gražų vyrą, vos ne princą ant balto žirgo. Bet iki jos širdies kelią atrado toli gražu ne princai. Nesutiko jų. Iš pirmo žvilgsnio net atrodydavo netikėliai: be darbo, savo būsto, mašinos... Bet kažkodėl kaip tik su jais susiejo gyvenimą. „Taip buvo ir su sūnaus tėvu. Lėtas, tylenis, neįdomus“, – Jurgita nevengia atviros nuomonės. Ji tikisi sutikti žmogų, kuriam bus reikalinga su visais vaikais. „Juk visko būna. Bet nenoriu, kad jis mus išlaikytų, tik suprastų mane, mylėtų vaikus, jais rūpintųsi, kad pasitikėtume vienas kitu, sutaptų požiūris į gyvenimą. Mano tėvas yra vyro idealas, jis – šeimos žmogus. Visą gyvenimą dirbo, rūpinosi vaikais, o dabar vaikaičiais, su juo galima pasišnekėti be jokių isterijos priepuolių. Jis man nerenka draugų kaip mama“, – atvirai sako Jurgita ir nusišypso, išgirdusi, kad jos vaikai, ko gero, gimsta beieškant geriausio...

Būrys tėčių
Ar mažiesiems netrūksta tėčio? Jurgita sako nesuprantanti moterų, kurios kenčia mušamos, aukojasi dėl vaikų: „Jei normalus, su vaikais bendraus ir gyvendamas atskirai. Visi mano buvusieji, išskyrus antrąjį, domisi vaikų auklėjimu. Mes nesiaiškiname, kodėl išsiskyrėme, kaip dabar gyvename, nekiršiname ir nenuteikinėjame vaikų. Pasitariame, kokią sporto rūšį pasirinkti, ką nupirkti gimtadieniui ar Kalėdoms. Net apie buvusį kalėjime dukteriai nesakiau, kad blogas. Aiškinau, kad blogai pasielgė, bet grįžęs bus geras, nedraudžiu bendrauti“, – pasakoja Jurgita. Rūpestingiausias yra pirmagimio Tomo tėtis Rimvydas. Vasarą su Tomu vyksta prie jūros, per šventes vežasi pas save į namus. Ten Tomas žaidžia šachmatais su seneliu, kuris nors ir garbaus amžiaus, dalyvauja šachmatų varžybose, kuria kryžiažodžius įvairiems žurnaliukams. Rimvydą ir kiti vaikai tėčiu šaukia, nes Ignė savojo nepažįsta, o Faustina matė vos kartą.

Pašaukimas būti mama
Tomas ir Faustina turi savo tėčio pavardę, o Ignė – mamos. Dėl ketvirto vaiko pavardės Jurgita dar neapsisprendė. Jai tas pats. Bet poliklinikos registratūros darbuotoja išpučia akis. Gal pamano, kad svetimų vaikų prisivedė? Tačiau išgirdusi tą patį adresą supranta: visi šios moters. „Dievas be reikalo nieko neduoda. Juk kitos nori, bet dešimtmečius vaikų nesusilaukia. Kartais ir aš po porą metų nesisaugoju – jokių „netyčiukų“. Matyt, taip suplanuota iš aukščiau, kad kaip tik taip, o ne kitaip susiklosto aplinkybės“, – sako Jurgita. Ar penktą gimdytų? Neplanuoja. Bet kaip bus, taip. Tik jei gyventų gatvėje, nedrįstų gimdyti. Pasak Jurgitos, kai ilgai augini vieną ar du vaikus, vėl apsispręsti gimdyti sunku, baisu. O kai turi daugiau vaikų, jokio skirtumo vienu daugiau ar mažiau, jau vis tiek „chebra“.
O kaip sekasi ją išlaikyti? Kito akimis, Jurgitos gyvenimas gal atrodo katastrofa. Ji pati sako, kad visko pakanka – kiek turi, tiek užtenka. Senelis iš kaimynų parnešė beveik išrinktą kompiuterį, sudėjo reikiamas plokštes, atnaujino programas. Jis sumoka ne tik už internetą, bet ir butą. Be savo tėvo pagalbos Jurgita neišgyventų. Pašalpų pinigais sumoka už Tomo krepšinio treniruotės, Ignės sportinius šokius, telefoninius pokalbius, maistą. Dėl vaikų ateities ji gali atsisakyti šukuosenos ar makiažo.
„Žiūrint, kaip nuteiksi vaikus. Juk kartais jie viską turi, bet nemyli tėvų ir sesių, jaučiasi nelaimingi, o mažai turintieji moka džiaugtis gyvenimu ir vienas kitu. Viskas priklauso nuo prioritetų. Mano vaikai nori būti su manimi, vienas kitą myli. Kaime kartu einame prie upės, maudomės, smagiai žaidžiame „Monopolį“. Būna, jie sako: ,„Mama, nedaryk šiandien valgyti, šiaip ko nors užkąsime. Geriau pažaiskime“,– šypsosi Jurgita. Jai svarbu, kad susiklostytų geri tarpusavio santykiai. Juk gėrybių gali būti niekad negana. Pasak moters, nereikia užsibrėžti neįgyvendinamų tikslų, o visi įgyvendinami yra pasiekiami. Išmaitinti, aprengti vaikus, paatostogauti galima ir minimaliomis galimybėmis, tik reikia noro, o ne verkti ir dejuoti.Tai nieko nekeičia.
Žinoma, būna juodų valandų, bet Jurgita nesigaili, kad turi būrį vaikų. Tik gaila, kad po vidurinės daugiau nesimokė, neįsidarbino ir neturi jokio pagrindo po kojomis. Kai baigė 12–a klasių, atrodė, žinių užteks visam gyvenimui. Tad mokytis tenka dabar. „Mokslą baigusi Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centre, po poros metų jau galėsiu teikti socialines paslaugas, – apie ketinimus dirbti ir būti savarankiška užsimena Jurgita. Ir priduria: – Man patinka būti mama, rašyti vaikų dienoraščius. Man įdomu būti su jais, nepavargstu. Pavargčiau kasdien dirbdama tą patį darbą“.

Žurnalistės pastaba.
Jurgita pati pasiūlė temą žurnalui. Susitikusi, atrodė, kalbėjo nuoširdžiai, rodė kiekvienam vaikui rašomą dienoraštį su nuotraukomis. Kai žurnalo fotografė, iš vakaro su Jurgita susitarusi fotosesijai, pusiaukelėje į Kauną paskambino pasakyti, kad jau važiuoja, moteris ėmė išsisukinėti. Neva prasidėjo gimdymas, blogai jaučiasi, vaiką reikia vesti į polikliniką… Jos balsas skambėjo keistai. Galiausiai neatsisveikinusi baigė pokalbį ir į skambučius daugiau neatsakė. Fotografė vis dėl to nuvažiavo į namus.
Duris atvėrė močiutė. Pakviesti kaimynystėje pas draugę sėdinčios Jurgitos nusiuntė anūkėlę ir prasitarė, kad jos dukra yra… teista, vaikai jos bijo, o straipsnis spaudoje – tai bandymas reabilituotis. Ir Jurgitos sesuo namo grįžusiai Jurgitai mestelėjo: „Nevaidink geros mamos“. Kieno pusėje tiesa?
Paskambinome į Vaiko teisių apsaugos tarnybą. Mama buvo teisi. Jurgitai iš tiesų buvo paskirta bauda baudžiamojoje byloje. Ir tai ne viskas. Prieš porą metų ji taip pat buvo nubausta už vaikų nepriežiūrą, girtavimą ir iki šiol priskiriama socialinės rizikos grupei, todėl yra stebima socialinių paslaugų centro darbuotojos. Tikėkimės, gimus ketvirtam vaikeliui, Jurgita aplenks visus klystkelius ir iš tiesų taps puikia, rūpestinga mama.