Palikti artimuosius bei draugus ir išvykti į Edinburgą nebuvo lengva – supratau, kad viską teks pradėti iš naujo, be to, nieko ten nepažinojau. Tačiau atvykusiai nesinorėjo tik sėdėti ir ilgėtis visko, ką palikau. Kadangi Lietuvoje dirbau muzikos mokytoja, ėmiau lankyti įvairiausius su mano specialybe susijusius kursus ir vėliau, kai paaugo Benas, įsidarbinau muzikos mokytoja privačioje pradinėje mokykloje.
Iš pradžių buvo keista dirbti – mokytojui Škotijoje nurodomi tik pagrindai, ką vaikai turi mokėti, o ko ir kaip juos mokys, turi nuspręsti pats. Ir mokyklą mažieji pradeda lankyti labai anksti – ketverių arba penkerių metų. Beje, čia per muzikos pamokas vaikai neturi vadovėlių, sėdi ne suoluose, o tiesiog ant grindų.

Mozartas – dar negimusiam

Tik atvykusi į Škotiją pajutau, kad laukiuosi. Laukdamasi nesigailėjau, kad nedirbu – taip galėjau daugiau svajoti, kalbėtis su vaikeliu. Kad ir jis geriau mano pilvelyje jaustųsi, nuolatos klausiausi Mozarto, specialiai įrašyto dar negimusiems kūdikiams, vaikščiojau į koncertus, ir man būdavo labai gera, kai iš judesių suprasdavau, kad Benas į muziką reaguoja. Be to, ir pati dainuodavau vaikiškas daineles. Matyt, tai ir lėmė, kad sūnus, dar net nemokėdamas kalbėti, gražiausiai atkartodavo jų melodijas.
Nors mano nėštumas nebuvo labai sunkus, išsigandau, kai 12 savaitę ėmiau kraujuoti. Baisu pasidarė, kad manęs, atvykusios į ligoninę, nei tikrino, nei darė echoskopo. O pasakė: „Važiuok namo ir lauk.“ Beje, Škotijoje nėščiųjų nesiunčia pas ginekologą, čia nėra specialių kėdžių – moterys tikrintis eina pas šeimos gydytoją ir akušerę, kuri poliklinikoje būna kartą per mėnesį ir tik paklausia, kaip jautiesi, pamatuoja spaudimą bei patikrina vaiko širdelės dūžius. Net kraujo tyrimus (nebent įtartų ką nors labai baisaus) atlieka tik nėštumo pradžioje. O ir vitaminų čia gydytojai nepataria gerti, tik folio rūgšties. Smagu tik, kad būsimų mamų negąsdina dėl per daug priaugto svorio.
Prieš važiuodamos gimdyti nėščiosios turi pirma paskambinti į ligoninę. Ir tik tada, kai medikai sužino, kaip vyksta sąrėmiai, paskutinę minutę leidžia atvykti. Antraip dažnai atsitinka, kad per anksti atvažiavusiai būsimai mamai kelis kartus tenka grįžti namo. Tačiau kai moteris priimama, jos vienos niekas nebepalieka – kartu būna dvi akušerės, kurios bando palengvinti skausmus: pasiūlo ir kamuolį, ir vonią, ir masažuoja, ir dujų nuo skausmo duoda pauostyti. O gimus vaikeliui namo mama su kūdikiu išleidžiama jau kitą dieną ar net po kelių valandų. Tačiau paskui visą savaitę į namus vaikšto slaugė patikrinti, kaip jaučiasi mažylis.
Aš pati labiausiai nerimavau dėl to, kad Škotijos ligoninėse dažnai naudojamos replės, bijojau, kad nepažeistų vaiko galvytės. Ir išties per gimdymą Benas įstrigo, o dar ir rankytę laikė ant pakaušio, tad jį teko traukti replėmis. Laimei, atsipirkome tik keliais veiduko nubrozdinimais, kurie po kelių dienų pranyko.

„Gydoma“ telefonu
Medicininė priežiūra Škotijoje tikrai kitokia. Jau vien todėl, kad nėščiosiomis Lietuvoje rūpinamasi labiau. Be to, Lietuvoje galime pasirinkti gydytoją, o čia net šeimos gydytojas kaskart būna vis kitas. O jei nori, kad priimtų tas pats, tenka užsirašyti net prieš kelias savaites. Bet juk niekada negali žinoti, kada kas šeimoje susirgs. Be to, būna taip, kad vaikui temperatūra laikosi septynias dienas, o gydytojas sako, kad tai nieko bloga, ir liepia laukti, kol pagerės.
Man ligi šiol keista, kad Škotijoje dažniausiai „gydoma“ telefonu – paklausiama, kokie požymiai, ir sprendžiama, ar reikia ateiti. Kraujo tyrimai taip pat daromi tik ypatingu atveju, nes manoma, kad jis mažai ką parodo. Taip pat stebina ir tai, kad visos ligos gydomos praktiškai vienu vaistu – paracetamoliu (ir temperatūra, ir bet koks skausmas). Į homeopatinius vaistus požiūris skeptiškas, tad rimtai susirgus visada skiriama antibiotikų. Net jei vaikas kosėja, tenka pačiai vaistinėje rinktis vaistus, nes gydytojai sako: „Jei čia virusas – ir taip praeis.“
Beje, ir patys tėvai ne taip nuo įvairių ligų saugo vaikus kaip lietuviai. Net žiemą vaikai be kepurių, be striukių, vežimėliuose jie sėdi tik su šortukais ar taip aprengti vežami į lauką, nors dėl ligos geria antibiotikų. Aišku, persistengti niekada nereikia, bet, manau, mažyliai dažnai serga dar ir dėl to, kad sultys, pienas gerti paduodami tiesiai iš šaldytuvo.

Darželiai be pietų miego
Beną pati auginau iki 1,5 m. Kad mamos nesijaustų vienišos, Škotijoje yra vaikų ir mamų grupių, kuriose vaikai gali pažaisti, o mamos pabendrauti. Be to, ir su vežimėliu „keliauti“ moterims tikrai patogu – tam pritaikyti ir autobusai, ir parduotuvėse bėdų nekyla. Ėmusi dirbti mokykloje, Benui suradau auklę per savivaldybės internetinį puslapį. Jame registruojasi savo namuose norinčiosios prižiūrėti vaikus moterys. Jas, ar patikimos, pirmiausia patikrina policija.
Auklę samdyti mums buvo pigiau, nei leisti Beną į darželį. Ir nors mažyliai priimami nuo 3 mėn., visi darželiai yra privatūs, tad brangūs. Keisčiausia, kad grindys juose dažniausiai išklotos kilimine danga (retame patiestas linoleumas), bet vaikai čia nepersiauna batukų – ar žiema, ar vasara, su jais tenka išbūti visą dieną. Daugumoje darželių maistas taip pat negaminamas – jo turi atnešti tėvai, tik pašildomas mikrobangų krosnelėje. Gal todėl dažniausiai tėvai atneša tik sumuštinių.
Kambariai darželiuose taip pat nedideli, nėra ir salės, kurioje mažieji galėtų sportuoti, muzikuoti. Tačiau grupėje būna kompiuteris. Tad nustebau sužinojusi, kad mūsų trimetis Benas, kuriam namuose kompiuterinių žaidimų žaisti neleidžiame, moka naudotis kompiuteriu. Tiesa, žaislų ir lavinamųjų priemonių čia yra visokių, pvz., vaikučiai net sausainius kepa. Tačiau švenčių darželiuose nebūna: nerengiami spektakliai, nekoncertuojama tėveliams, tik per Kalėdas suvaidinama Kristaus gimimo istorija.
Nuo trejų metukų vaikai darželiuose nemiega pietų miego. O jei kuris pipiras nori pailsėti, padedama pagalvėlė kur nors kambario kampe ant kilimo. Tik mažyliai čia turi lovytes, o 2–3 metų vaikams patiesiami čiužiniai ir užtiesiamos paklodės. Taigi nė vienas neturi savo patalynės, nes visi sugula kaip kam papuola. Beje, jei grupėje 15 vaikų, tai juos prižiūri trys auklėtojos.

Į svečius – tik iš anksto susitarus

Škotai labai šilti – net autobusų stotelėje užkalbins. Tačiau jei nori nueiti į svečius, turi pranešti iš anksto. Šeimos, auginančios vaikus, laikosi labai griežto režimo. Pavyzdžiui, vakarienė 5 val. vakaro čia – šventas dalykas, ir tuo metu esi nepageidaujamas svečias, nebent buvai pakviestas iš anksto. Mes su Benu niekaip nepriprantame prie tokios tvarkos: per pietus sūnus miega ir vakare gulasi tik 9 val. O jo bendraamžiai eina miegoti 7 val., net ir prekybos centruose vaikų kambariai veikia tik iki pusės penkių. Tad vakarais kartais būna liūdna, nes negaliu paprasčiausiai užeiti pas ką nors arbatos išgerti.
Ypač į Lietuvą norisi grįžti per Kalėdas. Manau, lietuviams Kalėdos – tikra šeimos šventė, kai vaikai gali šokti prie eglutės, padeklamuoti Kalėdų seneliui eilėraštį. Škotijoje tokių tradicijų nėra. Tik dideliuose prekybos centruose būna pastatytas namukas, kuriame mažieji už tam tikrą mokestį gali susitikti su Kalėdų seneliu. Be to, čia ir dovanas dovanoja ne Kalėdų senelis – visi patys susideda po egle. Taigi vaikai netenka dalies džiaugsmo, kurį suteikia pats laukimas, kada gi tas Senelis paslapčia atkeliaus ir ką po egle paliks.

Gerai ten, kur mūsų nėra

Dažniausiai lietuvės mamos yra įsitikinusios, kad svetur auginti vaikus daug lengviau. Tačiau Škotijoje pinigai tėvams, auginantiems vaikus, tikrai nėra dideli. Todėl dažnai mamos 6 mėn. kūdikius palieka vaikų darželiuose ir eina dirbti, kad įstengtų grąžinti būsto paskolas, sumokėti mokesčius.
O aš pati stengiuosi kas pusę metų grįžti į Lietuvą. Ir ne tik todėl, kad pasiilgstu giminaičių ir draugų. Bet dar labai noriu, kad Benas išmoktų lietuvių kalbos.