„Tėvystė man – nelabai įprasta tema. Galiu paskaitas skaityti apie keliones, dokumentiką... O apie tėvystę nesu pratęs kalbėti“, – prieš pokalbį mums prisipažįsta TV laidų prodiuseris, vedėjas, žurnalistas, rašytojas, keliautojas, futbolininkas Martynas Starkus (38 m.).
Tačiau būdamas dviejų dukrelių – 8 m. Martynos ir 1 m. 3 mėn. Mėtos tėtis jis negali likti abejingas šiai temai.

Tėtis – antrą kartą

Kokių naujų išgyvenimų jums pateikė jaunėlės Mėtos gimimas, klausiu Martyno. „Nežinau, labai sunku apibrėžti. Man nėra taip, kad gimsta vaikas ir jau norisi griebti jį į glėbį ir sakyti, kaip aš tave myliu. Toks jausmas man ateina po truputį bėgant laikui. Manyčiau, vyrams su ta tėvyste yra truputį kitaip nei moterims. Moteris su savo vaiku susipažįsta, kol jis gyvena jos pilvelyje – per devynis nėštumo mėnesius. O vyras jį pamato staiga: „O, labas, aš tavo dukrytė. Tu – mano tėtis.“ Drįsčiau teigti, kad vyras turi pamažu apsiprasti su savo vaiku. Iš pradžių tie išgyvenimai būna labiau pažintiniai. Po truputį ateina pripratimas, peraugantis į didelę meilę. Kaip tik taip man ir nutiko gimus jaunėlei Mėtai: iš pradžių tai buvo atsargus vienas kito tyrinėjimas: ji tyrinėjo mane, o aš tyrinėjau ją. Dabar abu vienas kitam jaučiame nuostabius jausmus.“
O gal antro vaiko gimimą lydi paprastesni jausmai, kad jau tai pažįstama, juk kartą buvo išgyventa? „Sunku pasakyti... Man antragimės gimimas turbūt buvo kaip pirmo vaiko gimimas. Juk nuo pirmagimės gimimo praėjo gana daug laiko – net septyneri metai. Todėl viskas atrodė labai nauja. Nors kažkur pasąmonėje kirbėjo mintis: „Aš tai turėčiau žinoti, o tai tikrai žinau...“
Nors Mėta – antragimė, tačiau išgyvenimai, potyriai – lyg sulaukus pirmo vaiko. Ko gero, jei kada turėčiau trečią, taip pat viskas atrodytų lyg pirmą sykį, lyg iš naujo...“ – sako vyras.“

Laukė mergaitės

Ar Mėta buvo planuotas vaikelis? „Labai lauktas, planuotas ir mylimas“, neslepia Martynas. „Žmonos laukimas buvo lengvas, puikus, kaip tik aš galiu įsivaizduoti. Antra vertus, Kotryna yra labai kantri moteris ir kartais nelabai matyti, ar jai skauda, ar jai negera. Kotrė niekada nesiskundžia.
„Pastebėjau, kad kai žmona ima lauktis, poros kažkodėl pradeda sakyti „mums“, „mes“: „Mes laukėmės, mes pagimdėme“, – šypsosi Martynas ir sako, kad jis – ne išimtis. „Taigi drįsčiau teigti, kad mums viskas pavyko labai sklandžiai. Iš pradžių buvo sunkiau, bet paskui organizmas apsiprato su nėštumu.“
„Žinojome, kad laukiame mergaitės. Kažkada labai norėjau berniuko. Ir aš buvau tas vyras, kuris galvoja: „Va, turėsiu sūnų, eisime į žvejybą ar į futbolą“, jokių čia man „bobų“. Kai sužinojau, kad pirmagimė bus mergaitė, prarijau šią nuoskaudą. Paaugus Martynai pamačiau jos draugelius darželyje. Žiūrėjau į juos ir galvojau, kad mes, vyrai, esame robotukai. Panelės, jos gražios, protingai šneka, bernus valdo kaip panorėjusios. O tiems snarglys panosėje, tokie vargšiukai. Tada pagalvojau, kaip gerai, kad turiu mergaitę. Kai sužinojau, kad ir vėl laukiamės mergaitės, netgi apsidžiaugiau. Man mergaičių pasaulis pažįstamas, žinau, kad yra barbės, bracės ir t. t. Berniukų pasaulis, jų žaislai – kol kas man paslaptis. Kartu ką gali žinoti, gal ateity atsiras vyras ir sukrės mano pasaulį? Kodėl gi ne? Bet kol kas džiaugiuosi augindamas mergaites.“

Senų laikų nostalgija

„Aš dalyvavau gimdyme. Ir Martynos, ir Mėtos. Man atrodė, kad aš galiu padėti savo moteriai būdamas šalia jos. Kotryna gimdė ilgai, natūraliai... Manau, jei vyras gali savo mylimai moteriai padėti būdamas šalia, tai valio! Žinoma, yra įvairių moterų. Kitos pačios nenori, kad vyras būtų šalia...
Ta akimirka, kai pamatai savo vaiką, iš tiesų jaudinanti, graudi iki ašarų.
Kartu nostalgiją, romantiškus jausmus kelia tie mūsų tėvų laikai, kai tėčiai nebuvo įleidžiami į gimdymo namus, jie po langais budėdavo, kol gims jų mažylis. Paskui švęsdavo, šaudavo šampaną... Dabartiniams tėčiams, regis, nebėra kada švęsti. Žinai, kad reikės paruošti namus vaikelio sutikimui, nupirkti jam drabužių, kitų smulkmenų, rūpintis savo vaiku ir žmona...“
Ar lankėte nėštumo ir gimdymo kursus, klausiu Martyno. Juk Kotrynai – tai pirmas vaikelis. „Gal kartelį palydėjau žmoną. Ji lankėsi juose dažniau. Nežiūriu į juos rimtai. Mano nuomone, ten moko ne to, ko reikia, – sako Martynas. – Geriau mokytų ne kaip vaiką auginti, bet kaip po gimdymo jaunas tėvas turėtų gydytojui padėkoti. Tik įsivaizduokite, žmona ką tik pagimdė, vargšui vyrui tai didelis įvykis ir išgyvenimas. Štai kol mano žmona gimdė, greta esančioje gimdykloje moteris pagimdė dvynius. Vargšas tėtis... Ir taip didelis išgyvenimas... O kaip jis prakaitavo, raudo, balo, galvodamas apie tai, kaip dabar reikės atsidėkoti gydytojui: ar į kišenę įkišti, ar... Gerai, kad supratingas gydytojas pasitaikė. Priėmė padėką lyg savaime suprantamą dalyką.“

Brandus tėtis

„Dabar man sunku pasakyti, kuo skyrėsi mano tėvystė gimus pirmagimei Martynai, ir gimus jaunėlei Mėtai. Tiesą pasakius, nelabai ir atsimenu kiekvienos dienos su Martyna. Tai moteris visą savo dėmesį sutelkia ties vaiku, rašo dienoraščius, o vyro atsiminimus užgožia kiti dalykai. Tai, manau, susiję su prigimtiniu vyro medžiotojo instinktu. Dabar man – trisdešimt aštuoneri. Kai gimė Martyna, buvau trisdešimtmetis, taigi ir tada nebuvau kažkoks „pacanas“. Manau, labai daug kažkas nepasikeitė. Juk aš – tas pats žmogus. Dar nesu senas, esu augantis organizmas, perspektyvus jaunas žmogus. Tie keli žili plaukai barzdoje atsirado per klaidą“, – juokauja Martynas.
„Žinoma, metams bėgant tampi tingesnis, atrodo, kad nori pagulėti, knygą paskaityti, o tie vaikai reikalauja dėmesio, tampi bambeklis: „na, eikite, kažką padarykite...“ Bet paskui pagalvoji ir supranti, kad, po velnių, gal ateis laikas, kai gailėsiesi taip sakęs. Ir tuomet eini žaisti su vaikais... Kaip gera pajusti tą bendravimo džiaugsmą, tą nuoširdumą, matyti tas tyras vaiko akis... Po velnių, juk man tai patinka, tada pagalvoji.
Mažėlės Mėtos žaidimai dabar paprasti: nubėk, pagauk, prispausk prie krūtinės, knygutę paskaityk. Man tai buvo atradimas, kad mano mažėlė taip pamėgo knygutes. Turi kokias aštuonias, atsineša jas, beda pirštu į paveiksliuką, suprask: „Tėti, skaityk...“ Žaislų pas mus nėra daug. Mėta turi tokį pripučiamąjį ratą, į kurį juos dedame. Kiekvieną rytą juos išrenka, paskui sudeda. Svarbu ne žaislų kiekybė, o pabuvimas, pabendravimas su vaiku.“
Daugiau skaitykite žurnale