Dažniausiai šeimos gėdijasi kalbėti apie nevaisingumą, tačiau straipsnio herojė Vitalija neturi ko slėpti. Ji tiki, kad ši istorija šeimoms suteiks viltį ir norą siekti savo svajonės.
Iš dosjė:
Vardas: Vitalija (29 m.)
Vyras: Darius (29 m.)
Kartu: 8 metai, susituokę metus
Sūnus: Justas (1 m.)
Išlaidos: nevaisingumo gydyti išleido per 30 tūkst. litų.
„Mes su vyru visąlaik svajojome apie vaikus. Sakėme, kad puiku būtų porelė – sūnus ir dukrytė. Nesisaugojome dar draugaudami, nors kartais kildavo minčių, kad gal dar per jauni. Tačiau niekaip neprisiruošiau gerti kontraceptinių tablečių, sakydavau: „Ai, kitą mėnesį“, po jo – „Gal kitą.“ Taip bėgo metai. Dauguma draugų susilaukė vaikų, ėmėme netikti jų kompanijose. Metai, dar vieni... Vaikų nėra... Rimtai susirūpinome ir užsirašėme konsultacijos į pas gydytoją V.Diržauską Klaipėdos vaisingumo klinikoje. Atsimenu net datą: 2007-ųjų metų vasario 28 diena.
Kalnai vaistų
Pirmiausia man atliko hormonų tyrimus, tada gimdos nuotrauką. Vyrui tyrė spermą. Tyrimai neblogi. Na, man reguliariai nevykdavo ovuliacija, o vyro spermos kokybė ne puiki, bet ir ne bloga. Pagal šiuos tyrimus lyg ir galėtume pastoti natūraliai, bet... Paskyrė gerti kelių rūšių vaistų ovuliacijai stimuliuoti, gal tai padės. Vienas ciklas nesėkmingas... Antras – irgi. Dvigubinama vaistų dozė. Trečias ciklas be rezultatų... Mėnesio pertrauka ir vėl viskas iš pradžių. Maža to, dar skyrė kitų vaistų, kurių viena dozė kainuoja... 139 litus. Kas antrą dieną važiuodavau į kliniką jų susileisti, čia už apsilankymą pas gydytoją dar po 180 litų palikdavau. Deja, ir vėl nieko. Pertrauka, ir vėl iš naujo kalnai vaistų – leidžiamųjų, geriamųjų.
Visi tie vaistai hormoniniai, nuo jų labai svyruodavo nuotaika. Kaip sakau, „susimaišydavo protas“. Labiausiai kentėjo vyras. Kaltinau jį viskuo, pavyzdžiui, neištikimybe, nes naktį susapnavau, kad jis parduotuvėje kalbasi su pardavėja. Ryte pabudusi iškeikiu, koks jis bejausmis ir beširdis, kaip galėjo mane sapne išduoti. Daug visko buvo... Iš pradžių labai pykomės, bet paskui Darius suprato, kad tokie „priepuoliai“ ištinka po vaistų, ir stengėsi nebekreipti dėmesio. Tik stipriai apsikabindavo mane. Dabar prisiminusi tą laiką, labai užjaučiu vyrą ir esu dėkinga, kad mane pakentė bei palaikė.
Supratingi aplinkiniai
Pažįstami dažnai klausinėjo, kodėl neturime vaikų, tačiau mes neslėpėme, kad nepavyksta pastoti. Sakėme visiems tiesą, tad aplinkiniai užjausdavo ir daugiau nebeklausdavo.
Darbe irgi negalėjau to nuslėpti. Juk važiuoti leistis vaistų reikėjo kas antrą dieną per patį darbų įkarštį. Galėjau išsiprašyti vieną kartą, na, du, o aš taip važinėjau visus metus. Be to, vyrui tekdavo išvažiuoti į komandiruotę Vilniuje 4-5 dienoms. O jei tada sutapdavo paskirtasis mylėjimosi grafikas, kai reikėdavo „daryti vaikus“, turėjau atsiprašiusi iš darbo važiuoti pas jį. Darbe juokavo, kad mes negalime be sekso išgyventi nė dienos, aš lekiu šimtus kilometrų, kad galėčiau pasimylėti. Jei rimtai, darbe visi suprato ir labai palaikė, artimieji, draugai – taip pat.
Slėpti nematėme jokio reikalo, nes nebuvo nei gėda, nei kažkas neįprasta. Manau, kuo labiau slėpsi, tuo labiau visi klausinės, o tada jau iš tiesų gali būti labai skaudu. Į klausimą: „Kodėl neturite vaikų?“, išmokome atsakyti: „Ateis laikas, bus ir vaikas. Labai stengiamės, bet mažiukas dar neateina.“ Tuo ir pasibaigdavo pokalbis apie vaikus.
Dar viena nesėkmė
Po nesėkmingo gydymo vaistais mums pasiūlė inseminaciją (IUI). Tai pagalbinis apvaisinimo būdas, kai paruošta sperma suleidžiama į gimdą per ovuliaciją – aut. past.) Manęs vėl laukė kalnai vaistų, o tada atliko IUI. Oi, kaip nelaukiau mėnesinių, tikėdama, kad pagaliau turėsime vaikutį. Atrodo, jausdavau, kaip mane pykina, kaip noriu rauginto agurkėlio... Kasdien darydavau testus. Negalėjau sulaukti, kada eisiu miegoti, kada kelsiuosi, taip knietėjo vėl pasidaryti testą. Vyras ėmė pykti už tuos testus, kam be reikalo pinigus mėtau. Atrodė, jaučiu nėštumo požymius... Deja. Nelemtos mėnesines atėjo. IUI nepavyko. Verkiau taip, kad kiti manė, jog kažkas mirė. Taip, man mirė...
Be galo esu dėkinga gydytojui V.Diržauskui už supratingumą, patarimus ir pagalbą. Jis niekada neteikė daug vilties, bet ir neleido jos prarasti. Po šios nesėkmės jis pasiūlė man operaciją – laparoskopiją, histeroskopiją. Sutikau. Po operacijos vėl kalnas vaistų ir antroji IUI.
Kaip neprarasti vilties
Mūsų šeimai tada buvo labai sunkus laikas, nes nebeturėjome pinigėlių. Visas algas abu palikdavome gydymui. Antrajai IUI procedūrai pinigus rinkome iš taupyklės... Apsisprendėme, kad bandome paskutinį kartą. Jei nepavyks – vadinasi, nelemta turėti savų vaikų. Tada įsivaikinsime. Mergaitę... Pamenu, tądien vyras norėjo su draugais važiuoti žiūrėti krepšinio į barą, bet neturėjo nė lito kišenėje. Keikė visus, kad dirba, pluša, o alaus nebėr už ką nusipirkti. Krepšinį tą vakarą jis žiūrėjo namie.
Net mylėtis nebegalėjome kaip normalūs žmonės. Mes nesimylėjome, o „darėme vaikus“. Aistros neliko, tik „vaikų darymas“ pagal gydytojo nustatytą grafiką tam tikromis valandomis. Ir taip visus metus... Kažkada vyrui sakau: „Gal pasimylėkim?..“ Jis atsakė, kad pirmiausia vaikas, paskui aistros ir seksas... Labai sunku buvo taip gyventi.
Pabandome dar kartelį!
Po antros IUI procedūros nebetikėjau niekuo. Nei pykino, nei aš kažko laukiau. Pykau ant visų, kad vėl be reikalo išmetėme pinigus, kad nelemta tapti tėvais. Nebedariau testų, nesisaugojau, kaip priklausytų nėščiajai. Pamenu, po poros savaičių išvažiavome į Vilnių, planavome eiti pasilinksminti į klubą. Nespėjau, nes užmigau namuose net nespėjus atkimšti vyno. Keistai skamba, bet užmigau. Dėl nuovargio apkaltinome kelionę. Ryte užsimaniau pagulėti karštoje vonioje, bet... dingo vanduo. Keisti sutapimai. Grįžusi namo į Palangą pasidariau testą. Pagaliau dvi juostelės! Jau kitą dieną su drauge važiavau darytis kraujo tyrimo, jis tiksliausiai parodo nėštumą. Atsakymo reikėjo laukti dvi valandas. Pamenu, sėdime abi ir žiūrime naują „Sekso ir miesto“ seriją. Žiūriu ir nieko nematau. Taip bijojau! O jei vėl nieko? Bijojau net skambinti atsakymo. Įsidrąsinau ir... nėščia!
Sunkūs 7 mėnesiai
Kai pirmą kartą pamačiau mažylio širdelę, ji taip stipriai plakė! Nuolat kraujavau, grėsė persileidimas, todėl skyrė gulimąjį režimą. Tik truputį pasivaikščioju ir – į ligoninę. Buvau taip nuo jų pavargusi, nebenorėjau matyti ir girdėti, ypač po paskutinio sykio. O buvo taip: prieš gimstant vaikučiui nusprendėme susituokti. Jau kitą dieną po vestuvių dėl kraujavimo atsidūriau ligoninėje. Pilvą skaudėjo, matyt, paruošiamieji sąrėmiai buvo, kurių aš nesupratau. Naktį atėjo budinti akušerė ir sako: „Skauda? Nieko, tuoj padarysiu valymą ir nebeskaudės. Juk tam čia ir guli.“ Taip išsigandau, net žado netekau! Verkdama skambinu vyrui. Palatos kaimynė kažką sako akušerei, šioji pamatė, kad per griežtai su manimi kalbėjo, ir pasiūlo išgerti raminamųjų.

Atsakiau, kad negersiu jokių vaistų, tik noriu vaiką išsaugoti. „Gerai, einu pažiūrėsiu, kas tavo kortelėje parašyta“, – sako ji. Grįžusi: „Geros naujienos. Valymo tau nedarysiu, nes ligonių korteles supainiojau.“ Man buvo taip baisu, taip šlykštu... Su vaikučiais elgiasi kaip su daiktais, sugalvojo – išvalė, sugalvojo – paliko. Net šiandien prisiminus verkti norisi. Pasakiau, kad daugiau čia kojos nekelsiu, o gimdyti važiuosiu į kitą ligoninę.
Justukas
Matyt, prisikalbėjau. Kai po 3 sav. turėjau eiti pasitikrinti, pasakiau, kad neisiu. Jaučiausi gerai, nekraujavau. Vyras išvažiavo žaisti krepšinio, o aš likau namuose. Ką tik buvome persikraustę į naują butą, sėdžiu sau ir ramiai geriu kavą. Tik jaučiu, kaip kažkas bėga... Pamaniau, nelaikau šlapimo, įsidėjau paketą. Vėl bėga. Grįžęs vyras iš karto nuvežė į ligoninę. Ten pasakė, kad bėga vandenys, teks gimdyti ir skyrė kūdikio plaučiukus brandinančių vaistukų. Buvo 29 nėštumo savaitės.
Spalio 10-oji, saulėta ir graži diena. Pykau ant saulės, kad ji šviečia, o aš turiu gulėti lovoje ir jaudintis, išgyvens mažylis ar ne. Gydytojas ramino, kad ir mažesni išgyvena bei dideliais žmonėmis tampa. Nusiraminusi greitai bei neskausmingai pati pagimdžiau sūnelį. 40 cm ūgio ir 1,5 kg svorio Justuką. Pusantro mėnesio praleidome ligoninėje, išleido, kai mažasis svėrė 1,8 kg. Namuose rūpinomės abu: vyras keldavosi naktį griežtai kas 3 val. maitinti, nes svoris mažas, o jis net alkanas neverkdavo. Šiandien mažylis auga stiprus ir didelis, jau vaikšto, neturi jokių sveikatos bėdų. Beveik pasivijo laiku gimusius bendraamžius.
Nevaisingumas – liga
Labai blogai, kad mūsų valstybė nepadeda šeimoms susilaukti vaikų. Draugai gyvena užsienyje, tai jiems nemokamai atliko 2 IVF procedūras, nekainavo vaistai. Berods, kaimyninėje Latvijoje gydymas nuo nevaisingumo kainuoja pigiau. Man labai gaila jaunų šeimų, kurios nori vaikučių, bet neturi pinigėlių.
Negalinčioms pastoti šeimoms palinkėčiau didelio noro. Ir vyro palaikymo, nes geriant hormoninius vaistus moters savijauta tokia, lyg būtų nuolatinis PMS. Pažįstu šeimų, kurios neištvėrė ir metė gydytis. Vien spermos tyrimui ne visi vyrai ryžtasi, kitiems tai atrodo gėdinga. Reikia labai norėti. Aišku, ir pinigai. Nevažiavome į keliones, nepirkau brangių drabužių. Rinkau čekius, tad galiu pasakyti, kad išleidome apie 30 tūkst. litų. Mes stiprybės teikėme vienas kitam. Tikėjome medicina ir nepraradome vilties, nes labai labai norėjome mažylio.
Šiandien jau planuojame antrą vaikutį. Kol kas nesiseka pastoti, jei ką, vėl kreipsimės į gydytoją V.Diržauską. Vyras prižadėjo, kad iškęs mano hormoninius pykčius.“
Žurnale – ir specialisto komentaras