Keturiolikmetė mama
Mariką sutikau netyčia, lankydamasi Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės Neonatologijos centro neišnešiotų naujagimių skyriuje. Atkreipiau į ją dėmesį, nes prieš porą savaičių kūdikio susilaukusi gulėjo lovoje iki smakro užsitempusi antklodę. Negalėjau nepastebėti, kad baltos patalynės ir merginos veido spalva buvo bemaž vienoda. Pasiteiravus, ar negaluoja, Marika šyptelėjusi pasigyrė, kad jau pati maitina mažylį (o tai jau nemenkas laimėjimas neišnešiotuko gyvenime), tačiau dėl to jaučiasi šiek tiek silpniau, svaigsta galva. „Nors labai jauna, tik 14 metų, Marika – itin atsakinga mama“, – žavėjosi skyriaus vedėja gydytoja Rimutė Vaitkevičienė. Ir man pasidarė be galo įdomu, kokia ji, toji jauna mamytė, kuri pati pervystė vos 2 kg sveriantį kūdikėlį.
KALTINIMAS – KŪDIKIUI
„Mano vaikystė buvo nekokia“, – tai pirmi vilnietės Marikos žodžiai. Ji pati gimė neišnešiota, svėrė vos 2400 g. Gyvenimo istorijos pradžia būtų buvusi kur kas smagesnė, jei ne faktas, kad Marika buvo viena dvynių. Antras kūdikis, berniukas, gimė negyvas. Gimdyvei, Marikos mamai, sūnaus netektis prilygo didžiulei tragedijai. Ir tai suprantama. Sunkiau protu suvokti tai, kad dėl sūnaus žūties ji visą gyvenimą kaltino Mariką. „Tu man sugadinai gyvenimą. Niekada neatleisiu už tai, kad gimdoje suspardei brolį...“ – vaikystėje išgirstą kaltinimą persako Marika. Ir su visomis smulkmenomis, lyg viską atsimintų, papasakoja, kaip gimdoje būdama sėdmenine pirmeiga suspardė galvine pirmeiga įsitaisiusį brolį. Jai ir medikai sakę, kad mažesnieji iš dvynių būna stipresni. Kaip tik dėl šios priežasties mama jos nemylėjo ir nenorėjo prižiūrėti. Marika patikina: jei būtų gimusi berniuku, viskas būtų buvę kitaip. Juk mama tikėjosi, kad gimęs berniukas atstos du sūnus, kuriuos jos inteligentai tėvai, regėdami asocialų dukters gyvenimo būdą, pasiėmė kartu išvykdami gyventi į Rusiją. Tiesa, Marika buvo ketvirtas moters vaikas. Pirmagimė sesuo Evelina gimė turėdama širdies ydą. Operuojama mažytė mirė. Jau augindama Mariką mama pagimdė Kseniją, kurios laukė ir labai mylėjo. Mažytei, kaip ir pirmagimei, nustatyta širdies yda. Šį kartą mama neleido dukters operuoti. Šiandien Ksenijai devyneri.
ŠILDĖ SAVO KŪNU
Dažytoju dirbęs Marikos tėvelis uždarbiaudavo užsienyje, todėl namuose būdavo retai. Tačiau tos dienos mergytei buvo šviesiausios. Tuomet mama negerdavo, vaikų nemušdavo, tėvas žaisdavo su dukrytėmis, kartu eidavo pasivaikščioti. „Žinote, aš visai nesijaudinau, kad mama manęs nemyli, nes tėtis atstodavo abu. Jis mane labai mylėjo, – šiltai ištaria keturiolikmetė. – Kai jis būdavo su mumis, niekada negulėjau ligoninėje“. Paauglė jau nesuskaičiuoja, kiek kartų teko gydytis plaučių ligą, vis paūmėjusią dėl įtampos, išgyvenimų, kuriuos patirdavo gyvendama su mama. Dar sunkesnis laikotarpis Marikai prasidėjo, tėvui patekus į kalėjimą. Už ką? „Mama pasodino. Po buitinio konflikto.“ Tada mergaitės persikėlė gyventi pas prosenelę, tėvelio močiutę. Netrukus ten atsikraustė ir mama, praradusi prestižiniame Vilniaus rajone turėtą butą. Tiesa, namuose ji būdavo retai, dažniau laiką leisdavo pas draugą kitame sostinės gale. Kartais ten svečiuodavosi ir Marika. Tačiau jei mama nutardavo, kad su draugu nori likti viena, septynerių metų vaiką naktį paskutiniu troleibusu išsiųsdavo namo. Nuo stotelės iki namų reikėdavo nužingsniuoti daugiau kaip kilometrą. Nors nuo to laiko praėjo daugiau kaip septyneri metai, Marikos balse dar ir dabar girdėti tada išgyventa baimė, atmiešta jau ūgtelėjusio vaiko įtūžiu. Tai tęsėsi apie trejus metus. Iki tragedijos. Tą dieną Ksenija be paliovos verkė ir kartojo norinti pas mamą. Neapsikentusi promočiutė aprengė penkiametę ir liepė Marikai nuvežti pas mamą. „Įėjome į butą, žiūriu, guli kažkas ant grindų, apdengtas paklode. Susirinkę žmonės tyli, verkia. Klausiu: „Kur mama?“ Man atsako, kad mirė. Kažkas Kseniją nuvedė į šalį, o man atidengė paklodę. Žiūriu: mama pamėlynavusi. Aš taip ir parpuoliau jos šildyti“... – dešimtmetė negalėjo patikėti, kad mamos nebėra. Oficiali mirties išvada tokia, kad moteris iš gyvenimo pasitraukė savo noru. Marika tuo linkusi abejoti: „Mama taip mylėjo gyvenimą, save, be galo pasitikėjo savimi, vis kartodavo, kokia graži, kaip ją visi myli.“
TRYS METAI LAIMĖS
Nors mama nelabai rūpinosi dukterimi, Marikai šis išėjimas buvo itin skaudus: „Verkdavau ir vis klausdavau savęs, už ką likimas siunčia tokius sunkumus, kodėl man lemta šitiek kentėti. Juk, regis, nieko blogo dar nespėjau padaryti, tik gimiau – ir viskas.“ Po kelių mėnesių iš kalėjimo grįžo tėtis. Kelerius metus Marika gyveno lyg tikroje mylinčioje šeimoje: ją mylėjo tėtis, o motiniška šiluma globė prosenelė. Mergaitė pradėjo geriau mokytis. Bet vieną dieną merginos gyvenimą sukrėtė naujas smūgis: tėvas patyrė automobilio avariją, jam lūžo stuburas. Mariką ištiko isterijos priepuolis: palaidojusiai mamą baimė netekti tėčio buvo tokia didelė, kad net nenorėjo gyventi. Mergina lengviau atsikvėpė, kai po operacijos tėvas išgyveno ir po daug patale praleistų mėnesių pamažu atsistojo kojomis. Tačiau negalėjo dirbti. Žlugo ir geresnio gyvenimo viltys.
Patirti sukrėtimai palaužė paauglės sveikatą, todėl vėl atsidūrė ligoninėje. Ten netikėtai susipažino su Robertu, atvykusiu aplankyti draugės. Apsikeitė telefonų numeriais. Kadangi vyresnis vaikinas draugavo su kita mergina, Marika su juo nebendravo. Prisiminė jį po pusmečio, kai kartą pasijuto labai vieniša. Į pasimatymą atskubėjęs devyniolikmetis vaikinas pastebimai jaudinosi ir neslėpė: Marika patikusi nuo pirmos pažinties akimirkos. Savo pačios nuostabai, bendraudama su juo jautėsi rami ir saugi, tarsi būtų pažinojusi be galo seniai.
ABORTAS? NIEKADA!
Praėjus keliems romantiškos draugystės mėnesiams viena giminaitė pasiūlė Marikai apsilankyti pas ginekologę. Suapvalėjęs jaunuolės pilvukas kėlė įtarimų. Marikai tokios kalbos kėlė juoką, juk menstruacijos buvo. Vis dėlto paklausė ir sužinojo, kad laukiasi jau 16 savaičių. Laimė ir baimė, juokas ir ašaros – Marika nežinojo, kuriais jausmais labiau patikėti. Naujieną išgirdęs merginos tėvas apsiverkė ir paskatino gimdyti. Užtat kariuomenėje tarnaujantis Robertas ne iš karto patikėjo būsima tėvyste: „Meluoji!“ Ir paprašė tai įrodančios pažymos. O jį išvydęs susigraudino. Po kelių dienų netikėtai išdygęs Marikos namų tarpduryje ištiesė papuošalą su širdute ir pasiūlė tekėti.
Ar nebuvo minties nutraukti nėštumo? „Robertas niekada to neleistų ir neatleistų. O ir pati žinau: aborto padariniai gali būti tragiški“, – nevaikiškai dėsto keturiolikmetė. Susituokusi pora prisiglaudė pas vyro mamą ir močiutę. Nėštumas jaunos moterytės nevargino, ji neakivaizdžiai tęsė mokslus, nuo tarnybos kariuomenėje atleistas Robertas dirbo. Staiga vieną vasario dieną Marika pajuto veriantį skausmą ir iškart toptelėjo: sąrėmiai. Nėštumui – 33 savaitės, vadinasi, paruošiamieji, bandė nusiraminti. Tačiau jie vis dažnėjo ir stiprėjo. Greitosios pagalbos automobilis merginą nuvežė į gimdymo namus, tačiau dėl pirmalaikio nėštumo gydytojai pacientę išsiuntė į aukštesnio lygio Vilniaus miesto universitetinę ligoninę. Paskui greitosios pagalbos automobilį atlėkė Robertas. Gimdos kaklelis atsivėręs 8 cm – jokios galimybės sustabdyti gimdymo, kurį paskatino infekcija. Marika apsipylė ašaromis: vaikelis dar pusantro mėnesio turėjo augti pilvelyje.
ATEITIS – SUPLANUOTA
Moteris nurimo tik gimdykloje išvydusi Robertą. Sako, neįsivaizduojanti, kaip būtų be jo pagimdžiusi. Vyras stengėsi palengvinti gimdančios žmonos kančias: siūlė paklausyti muzikos, glostė, ramino, kai reikėjo, skatino. Skaičiuojant septintą valandą nuo pirmų sąrėmių pasaulį išvydo 2200 g sūnelis Ramūnas. Vaikelis iškart buvo išneštas į neišnešiotų naujagimių skyrių, o Marika su Robertu nusprendė, kad tai pati laimingiausia jų gyvenimo akimirka. Tiesa, kai po kelių valandų iš lovos pakilusi mamytė išvydo savo gležną mažylį inkubatoriuje, pakirto kojas. Vamzdeliais ir laideliais apkarstytas Ramūnas sunkiai kvėpavo ir atrodė toks mažutis, toks pažeidžiamas, kad apėmė begalinė baimė...
Tačiau mažylis pamažu stiprėjo, Marika išmoko jį pakelti, pervystyti, pamaitinti, išmaudyti. „Aš to vaiko labai laukiau. Kadangi pati nepatyriau mamos meilės, darysiu viską, kad tik Ramūnas gautų kuo daugiau šilumos“, – tvirtino nepilnametė mamytė. Paklausta apie ateitį Marika ėmė berti: iki dvejų metukų augins vaikelį, baigs mokslus, susiras darbą. O po septynerių metų, kai Ramūnas išeis į pirmą klasę, pagalvos ir apie antrą. „Nesakau, kad šiandien mano gyvenimas nuostabus, tačiau jis šviesėja. O kai turėsime savo namus, baigsiu mokslus, viskas bus labai gerai. Juk esu mylima ir turiu ką mylėti“, – sakė viena jauniausių Lietuvos mamyčių.
