Prieš kelerius metus Vaiva su tėvais buvo pas mus užsukusi. Mama jai sakė, kur slenkstis, ką slepia dar negirdėti garsai. Spausdama ranką, Vaiva dar pačiupinėdavo veidą ir nusišypsodavo, sakė, kad jau žino, kaip kuris atrodo. Man buvo keista, kad mergaitė nesijaučia nejaukiai naujoje vietoje. Iš pradžių atsargiai apsižiūrėjo kambaryje, paskui jau laisvai po jį vaikštinėjo. Ir labai gražiai skambino pianinu, darė tai su didžiuliu malonumu. Jos pirštų skleidžiami garsai nebuvo vien tik muzika, juose gyveno spalvos. Beje, kažkokiu stebuklingu būdu Vaiva skiria spalvas, gal iš jų skleidžiamos šilumos, gal iš sapnų, o gal dar kitokiais mums nesuprantamais būdais jas atpažįsta...

Pradžia – kaip visų

Vaiva gimė jau Toronte, tėvams emigravus į Kanadą. Turi penkeriais metais vyresnį broliuką Vytautą. Pasak mamos Janinos Dzemionienės, gimdymas buvo labai sklandus, o mažylė greičiau į pasaulį pasibeldė už pirmagimį brolį. „Buvome be galo laimingi susilaukę dukrytės, – pasakoja Janina. – Seniai svajojome apie berniuką ir mergaitę. Svetimoje šalyje jau buvome apsipratę, turėjome darbus ir mažylę. Pirmieji trys mėnesiai buvo tokie patys, kaip ir kitoms kūdikius auginančioms mamoms“. Iki vienos gruodžio dienos, kai tėvai pastebėjo, kad mažylė puikiai girdi barškutį, bet jo nemato. Na, ne iš karto suprato, kad nemato, mergaitė tiesiog akytėmis jo nesekdavo. Kažkas buvo negerai. Garso pusėn galvytę pasukdavo, o akivaizdžiai rodomo žaisliuko – ne. Nerimas dar sustiprėjo, kai tėvai pastebėjo, kad žvelgdama tiesiai į saulę mergaitė neprimerkia akyčių. Kaip tik tada jie pastebėjo, kad Vaivos akytes dengia plona plėvelė, vadinama katarakta.

Kol šeima pakliuvo pas lietuvę gydytoją, gerą akių ligų specialistę, teko laukti kelis mėnesius. Tačiau ši, apžiūrėjusi Vaivą, tą pačią dieną nusiuntė į pačią geriausią Toronto vaikų ligoninę. Atlikę tyrimus medikai nustatė, kad mergytė nemato nuo gimimo, o liga „retintis pigmentosa“ nėra nei išgydoma, nei juo labiau išoperuojama.

Tokia žinia pribloškia, apverčia gyvenimą aukštyn kojom, sujaukia planus. Ir, pasak Janinos, prireikia labai daug laiko susidoroti su vis iš naujo kylančiais klausimais: kodėl? Kas bus toliau? Ir apsiprasti su skaudžia tikrove ir žinojimu, jog nieko ničnieko negali padaryti, kad vaikas atgautų regėjimą. Bejėgiškumo jausmas atima jėgas, norą juoktis, bendrauti, matyti gyvenimo spalvas. Jį reikia išgyventi kiekvieniems į tokią padėtį pakliuvusiems tėvams, paskui pakilti ir daryti tai, kas geriausia savo vaikui.

Neįkainojama pagalba

Bet kol atsikeli, suimi save į rankas, viena nerimo diena keičia kitą. „Dabar galvoju: ačiū Dievui, nebuvome palikti vieni. Ką būtume darę išėję iš ligoninės. Juk pirmąkart gyvenime susidūrėme su tokia problema. Nei šeimoje, nei giminėje, galų gale net tarp pažįstamų nebuvo neregių, – prisimena Janina. – Dar ligoninėje buvome supažindinti su žmonėmis, per kuriuos galėjome susisiekti su organizacijomis, globojančiomis neįgalius vaikus. Nuo pat kūdikystės, pamenu, Vaiva dar net nesėdėjo, į namus ateidavo kvalifikuota moteris su krepšeliu, pilnu žaislų, ir mažiausiai valandą su mumis pabūdavo. Padrąsindavo, užjausdavo, pasidalydavo informacija arba tiesiog papasakodavo apie kitas šeimas auginančias neregius vaikus“. Neįkainojami vizitai, patirtis ir, svarbiausia, jausmas, kad nesi vienas pasaulyje su savo bėdomis. Na ir tai, kad ne tu ieškojai pagalbos, o tave susirado žmonės, žinantys, kaip gali padėti.

Vaiva augo labai linksma ir žvali, iš karto buvo matyti, kad jos klausa nėra pažeista (nors tai prognozavo gydytojai), kad protiškai gerai vystosi. Štai tik nenoras vaikščioti kėlė baimę. Tuo metu, kai kiti vaikai krykštaudami bėgiodavo, Vaiva nejudėdavo iš vietos, net neropodavo. „Galbūt todėl, kad nematydama tiesiog neturėjo poreikio siekti kokio nors daikto ar žaisliuko. Bet vis dėlto mergaitė pradėjo vaikščioti sulaukusi 18 mėnesių“, – sako mama.

Jokios ypatingos priežiūros Vaivai nereikėjo, nes buvo be galo atsargi. Aišku, tėvai pasirūpino, kad namuose būtų užtverti laiptai ir ant grindų nebūtų žaislų ar kitų daiktų, už kurių mažylė galėtų užkliūti. Ir vienos nepalikdavo nei sekundei. Vaiva, kol nevaikščiojo, atrodė rami, o pradėjusi įsigudrino mamai įvaryti stresą nauja pramoga – strimgalviais bėgiodavo laiptais aukštyn žemyn.

„Vienas sunkiausių uždavinių buvo išmokyti Vaivą valgyti su šaukštu, – prisimena Janina. – Mergaitė, kaip ir visi vaikai, norėjo būti savarankiška, o šaukštas, kad ir kaip stengdavosi, burnytę pasiekdavo tuščias...“

Didžiulė investicija

Janinai teko pamiršti apie darbą. Jo tiesiog atsisakė. Ir vėl Kanada gera tuo, kad net nedirbanti, bet neįgalų vaiką prižiūrinti mama turi iš ko gyventi. „Kiekviena diena būdavo mums su Vaiva naujas akibrokštas ir dirbti tekdavo daugiau valandų nei biure. Dabar, po 13 m., galiu pasakyti, kad kiekviena valanda, praleista su dukterimi namuose, yra neįkainojama investicija į Vaivos ateitį. Jokie diplomai, jokie apdovanojimai tėvams nesuteikia tiek džiaugsmo, kiek vaiko laimėjimai, o ypač jei jis turi sunkią, įgimtą negalią.“

Visi vaikai vienodi

Į darželį Vaiva išpėdino būdama trejų. Tėvai galėjo leisti ją į specialųjį neregių, bet pasirinko krikščioniškąjį privatų. Šioje šalyje nieko nestebina neįgalūs vaikai vienoje grupėje su sveikaisiais. „Tą darželį lankiau ir aš, kaip dukters pagalbininkė, – prisimena Janina. – Mačiau, kaip ji pritampa grupėje. Ir, savo džiaugsmui, pastebėjau, kad jos intelektinė raida nė kiek nėra sutrikusi. Vaiva šeimoje kalbėjo tik lietuviškai, o palankiusi metus darželį laisvai pradėjo kalbėti angliškai. Kartu su vaikais dainuodavo ir deklamuodavo eilėraščius.

Sulaukusi 5–erių pradėjo lankyti mokyklą. Įprastą mokyklą arčiausiai namų. Kiekvieną rytą prie vartelių sustodavo autobusiukas. Jis surinkdavo rajono vaikus ir nuveždavo į mokyklą. Aišku, Vaivą kuriam nors namiškių reikėdavo išlydėti ir sutikti. Bet kartu patyrėme, kad Kanados mokymo sistema yra labai palanki neįgaliems vaikams. Kad ir kokią negalią jie turėtų. Vaivai buvo skirtos dvi mokytojos, o trečioji buvo visos klasės mokytoja. Taigi, galima sakyti, mergaitė turėjo dvi asmenines mokytojas. Viena jų – breilio mokytoja, kartu prižiūrėjusi visą Vaivos mokslo programą, o antroji – pagalbininkė. Dar prieš atostogas Vaivai mokykla užsakė visas reikiamas knygas, spausdintas breilio raštu. Iki šiol ji taip mokosi, o namų užduotis atlieka kompiuteriu, kuris turi kalbėjimo programą. Tokį patį asmeninį kompiuterį mergaitė turi ir mokykloje. Tai leido ne tik jai neatsilikti, priešingai, kai kuriose srityse ji lenkia savo bendraklasius.“ Kanadoje neregys vaikas turi visas galimybes siekti aukštojo mokslo. Tačiau labai daug kas priklauso nuo paties vaiko ryžto, aplinkos, kurioje gyvena, ir, aišku, nuo to, kiek atsidavę tėvai.

Spalvoti garsai

Tėvai pastebėjo, kad Vaiva nuo kūdikystė mėgsta muziką. Pakakdavo ją įjungti ir verkianti mažylė nutildavo, suklusdavo. Nupirko jai žaislinį pianiną, kuriuo mergytė brazdindavo girdėtus garsus. „Niekada nepamiršiu, kaip vieną dieną, džiaustydama skalbinius, išgirdau iš kažkur sklindančią pažįstamą melodiją, – šypsosi pašnekovė. – Pamaniau, kaimynai klausosi muzikos, bet tuoj pat supratau, kad negali klausytis lietuviškos vaikiškos dainelės, ir nubėgusi į kambarį pamačiau Vaivą, sėdinčią prie pianino ir bandančią atkurti žinomą dainelę. Tai paskatino ją leisti į privačią muzikos mokyklą. (Kanadoje vaikai gali lankyti tik privačias muzikos mokyklas, nes valstybinių nėra). Kai įsigijome tikrą pianiną, sėdėdavau su dukterimi prie jo ir abi mokėmės skambinti. Aš prižiūrėjau, kad tinkamai grotų natas. Taip grojame jau devynerius metus, o Vaiva per tą laiką baigė aštuntąją konservatorijos klasę. Ji dalyvauja Toronte vykstančiame festivalyje ir laimi apdovanojimus bei prizines vietas. Koncertuoja lietuvių šventėse, akompanuoja mokykliniam chorui. Sako, nesvajojanti būti pianiste, bet yra laiminga galėdama groti, nes muzika – jos gyvenimo spalvos“.

Laimė ir nelaimė

„Jaučiamės labai laimingi, kad šioje šalyje nuo mažens vaikai yra mokomi gerbti kitus žmones, nors ir kokia jų rasė, religija, visuomeninė padėtis būtų. Duktė gana gerai juda su neregio lazdele. Mokykloje, kiek pastebėjome, vaikams ji patinka dėl savo gero charakterio, o mokytojams – dėl ambicijų veržtis į priekį ir siekti užsibrėžto tikslo. Yra atstovavusi mokyklai ir užėmusi pirmą vietą prancūzų kalbos konkurse ir pirmą vietą visoje šalyje už kūrybiškiausią rašinį, parašytą breilio raštu. Dabar didžiausia jos svajonė įsigyti šunį – neregių palydovą. Tokie paruošti šunys kainuoja apie 25 tūkst. dol. ir jie nėra parduodami, o nuomojami. Neregys, gavęs leidimą laikyti tokį šunį, turi kelias savaites dalyvauti mokymuose ir pajunta ryšį su gyvūnu. Mes manome, kad po poros metų galbūt įgyvendinsime šią dukters svajonę.

O mes, tėvai, neturime kada tinginiauti augindami Vaivą. Daug ko gyvenime mokomės iš jos, ypač kantrybės, vilties ir tikėjimo tuo, kas, atrodo, neįmanoma. Nežinome, kokia bus ateitis, bet manome, kad ji bus spalvota kaip Vaivos muzika. Ir labai norisi padrąsinti šeimas, auginančias neįgalius vaikus, būti stiprias ir tikėti, kad įmanoma nuversti kalnus. Tai, ką duodame savo vaikui, sugrįžta su kaupu ir įprasmina mūsų gyvenimą šioje žemėje.“