„Norėčiau su visais pasidžiaugti savo triguba laime – esu lietuvaitė, prieš šešerius metus išvykusi į JAV. Prieš keturis mėnesius man gimė trynukai: Gabriella, Isabella, Davidas“. Štai toks laiškutis vieną rytą nutūpė mūsų redakcijos elektroninio pašto dėžutėje. Susidomėjome! Juk ne kasdien it iš dangaus nukrinta proga susipažinti su trynukus auginančia šeima. Todėl ilgai nesvarstę apipylėme Renatą šūsnimi klausimų. Štai ką ji mums papasakojo.
Laimė už jūrų marių
„Esu kilusi iš Kauno, kol išvykau į JAV, dirbau medicinos seserimi Kauno medicinos universiteto klinikų vaikų endokrinologijos skyriuje. Atvykusi išsilaikiau specialybės egzaminus (žinoma, prieš tai reikėjo išmokti kalbą) ir šiuo metu dirbu medicinos seserimi vienos didžiausių Bostono ligoninių hemodializių skyriuje. Darbas labai patinka. Ne tik dėl to, kad Amerikoje medicinos seserų profesija yra labai gerai apmokama ir gerbiama, bet ir todėl, kad mums suteikiama didelė veiksmų laisvė. Jaučiuosi gana savarankiška, dažnai galinti priimti sprendimus be gydytojo.
Mano 32 metų vyras Alexas yra kilęs iš rusų emigrantų šeimos. Jis baigė psichologijos studijas Bostono universitete, šiuo metu ginasi magistro laipsnį. Su juo susipažinau Amerikoje. Keletas savaičių iki mano kelionės atgal į Lietuvą pateikė staigmeną: Naujųjų metų išvakarėse pakvietė į restoraną, kuriame buvo susirinkę giminės ir draugai. Vidurnaktį, kai gėrėme šampaną, taurės dugne išvydau sužadėtuvių žiedą su briliantu. Buvo tikrai netikėta, iš pradžių pamaniau, kad vaidenasi, jaučiau visų žvilgsnius (visi susirinkusieji apie tai žinojo). Tada jis atsiklaupė ir paprašė mano rankos. Kadangi buvau praradusi amą, sugebėjau atsakyti „taip“ tik iš ketvirto karto.
Gandras pokštininkas
Po vedybų planavome neskubėti susilaukti vaikų, palaukti 3-4 metus. Mat čia moterys gimdo gana vėlai, apie 30 metų. Norėjome pakeliauti ir pagyventi sau. Prieš metus suplanavome dviejų savaičių kelionę į Italiją, jau turėjome bilietus ir net buvo užsakytas viešbutis. Bet kelionę teko atidėti – sužinojau, kad laukiuosi. Tai, kad galiu lauktis dvynių, nujaučiau, nes giminėje yra buvę tokių atvejų. Bet kai nuėjau pirmojo ultragarso, tai gydytojas pasakė matąs tris plakančias širdutes. Apsiverkiau iš džiaugsmo, nors būdama medikė žinojau, kad prieš akis labai rizikingas nėštumas. Ypač kai vėliau paaiškėjo, kad dvi mergytės yra identiškos dvynės su bendra placenta. Toks nėštumas dar sunkesnis.
Sužinojęs apie trynius, vyras patyrė šoką ir gydytojo, kuris tyrė echoskopu, paklausė, ar netyčia nemato dar ketvirtos širdutės... Mano tėvai taip pat labai apsidžiaugė. Visi kartu prašėme Dievo, kad tik kuo ilgiau išnešiočiau kūdikėlius. Pasitarę su vyru nusprendėme, kad per nėštumą nedirbsiu. Jau šešioliktą nėštumo savaitę paaiškėjo, kad laukiuosi dviejų dukryčių ir bernužėlio.

Akylai prižiūrima
Iš karto gavau siuntimą pas geriausią Bostone komplikuotų nėštumų specialistą. Pirmus tris mėnesius nepaprastai pykino, negalėjau nieko valgyti, numečiau 5-6 kg. Ir vėliau visą nėštumą turėjau prisiversti valgyti ir gerti, nes žinojau, kad to reikia mano vaikučiui. Iš viso priaugau apie 16 kg, bet mano gydytojas sakydavo, kad nereikia valgyti už visus keturis, nes maistas pavirs tik niekam nenaudingais riebalais. Kol pagimdžiau, vaikščiojau kiek jėgos leido, gydytojas nedraudė.
Iki 20-os nėštumo savaitės pas gydytoją lankiausi kas dvi, paskui – kiekvieną savaitę. Turėjau nuostabų gydytoją, galėjau skambinti ir dieną, ir naktį visais rūpimais klausimais. Vienu metu jis buvo išvykęs atostogauti, tai paliko net savo viešbučio telefoną ir pats skambino norėdamas pasiteirauti, ar viskas gerai. Gydytojas buvo labai kompetentingas, priėmęs daug trynukų. JAV nevaisingumo gydymas yra visiškai arba didžiąja dalimi padengiamas sveikatos draudimo. Pasigydžius dažnai būna daugiavaisis nėštumas ir trynukai čia jau neko nestebina.
Paskutines savaites praleidau ligoninėje, nes viena mergyčių lėčiau augo. Ligoninėje visos nėščiosios guli vienvietėse palatose, kuriose yra tualetas ir dušas, taip pat TV, video-, DVD, telefonas. Maisto galima pasirinkti iš didžiulio valgiaraščio, šaldytuve visada padėta įvairiausių sulčių, želė, sausainiukų.
Triskart mama
Vaikučius išnešiojau iki 32-os savaitės. Cezario pjūvio operaciją atliko ne todėl, kad jau prasidėjo gimdymas, bijojome dėl dukrytės – aplink kakliuką buvo apsisukusi virkštelė. Operaciją man atliko gana greitai, kiekvieno vaikučiui laukė atskira medikų komanda. Tryniai į šį pasaulį atėjo rėkdami. Labai bijojau, kad bus silpni ir nesuverks, todėl ašaros tekėjo upeliais, kai išgirdau balselius. Visi trys buvo įvertinti devyniais balais pagal Apgar skalę!
Vaikučiai gimė nedidelio svorio, bet, svarbiausia, sveikučiai. „Vyriausioji“ Gabriella 1400 g svorio (ūgis – 40 cm), „mažoji“ Isabella 1030 g svorio (ūgis – 37,5 cm) ir Deividas 1800 g svorio (ūgis – 42 cm). Kai truputėlį atsigavau, seselė nuvežė pažiūrėti vaikučių, jie, beje, kaip ir visi neišnešiotukai, gulėjo naujagimių reanimacijoje. Seselės man davė palaikyti vaikelius. Verkiau iš džiaugsmo – buvo mažuliukai, bet labai gražučiai!
Į namus – be vaikų
Mane namo išleido ketvirtą dieną, o vaikučiai dar liko ligoninėje, jie, kaip ir visi neišnešioti naujagimiai, turėjo išmokti reguliuoti savo kūno temperatūrą, čiulpti ir ryti. Lankiau juos kiekvieną dieną, ligoninėje praleisdavau po 6-8 valandas, nors pati dar buvau neatsigavusi. Čia populiari „kengūros priežiūra“: tėvai atsisėda patogiame krėsle ir jiems ant nuogos krūtinės uždedamas nuogutis naujagimis. Jis šiltai apklojamas ir taip galima sėdėti valandų valandas. Net jei prijungti gyvybę palaikantys aparatai, stengiamasi išsaugoti kūdikėlių ryšį su tėvais. Tėtis ar mama juos prausia, keičia sauskelnes, maitina. Tėvai su vaikučiais gali būti visą parą (yra kambarių, kuriuose mama gali pavalgyti, nusiprausti, prireikus permiegoti). Ten mačiau vos 23-24-ą nėštumo savaitę gimusiųjų.
Maniškiai ligoninėje išbuvo apie mėnesį. Pirmoji grįžo Gabriella, po kelių dienų Deividas ir tada coliukė Isabella. Išrašant namo nežiūrima į svorį, svarbiau, kad mažyliai reguliuotų savo kūno temperatūrą, mokėtų čiulpti, ryti. Štai pati mažiausia dukrytė grįžo namo sverdama tik 1750 g (!), bet auga puikiai, yra labai judri čiauškutė.
Trivaikių mamyčių klubas
Namie labai daug padeda mama, nežinau, ką be jos daryčiau. Ji ne tik padeda rūpintis vaikais, bet ir tvarko namų ūkio reikalus. Du mėnesius vaikučius maitinau savo pienu. Iš pradžių atrodė labai sunku, vaikučiai valgydavo kas 2-3 valandas. Dabar pripratau prie tokio ritmo ir neįsivaizduoju, ką reiškia turėti tik vieną vaiką. Tikriausiai neturėčiau ką veikti.
Ar remia valstybė trynukų šeimas, priklauso nuo gaunamų pajamų. Kreipiausi dėl paramos, bet atsakė, kad mūsų pajamų užtenka trims vaikams išlaikyti. Taip pat negavome jokių vienkartinių išmokų. Valstijoje, kurioje gyvename, veikia organizacija „Trynukai, mamos ir daugiau“. Ji vienija apie 150 šeimų, auginančių trynukus. Tai neįkainojama patirtis. Mes, tokių vaikučių mamos, turime savo diskusijų puslapį internete, visada galime tikėtis viena iš kitos paramos. Kartą per mėnesį susitinkame kavinėje, kurioje atsipalaiduojame, dalijamės patirtimi (tėčiai taip pat turi tokį vakarą). Tai tarsi labai didelė ir vieninga šeima, kuri prireikus išties tau pagalbos ranką. Įsivaizduokite, klube turime mamų, išnešiojusių trynukus beveik iki 37-os savaitės!
Tris kartus daugiau šypsenų
Dabar mažyliams keturi mėnesiai. Auga sveiki (beldžiu į medį tris kartus...), jau tvirtai nulaiko galvytę, bando verstis ant šoniuko ir domisi žaisliukais. Nors mano mergytės – identiškos dvynukės, išvaizda nėra labai panašios, o štai charakteriu – taip. Ryte nubudusios ramuolės manęs nežadina, o žiūri į savo žaisliukus ir garsiai guguoja. Berniukas, priešingai, spardosi, mosikuoja rankytėm. Ir valgyti prašo dažniau negu sesės.
Man pasisekė, kad vaikučiai gerai miega. Štai mergytės naktį nepabudusios išmiega aštuonias valandas. Maitinu ne pagal grafiką, o kai užsimano, dažniausiai valgo skirtingu metu. Dieną, kai nemiega, stengiuosi skirti jiems kaip galima daugiau dėmesio, nepalieku lovytėje gulėti. Dainuoju daineles, masažuoju ir nuolat aiškinu, ką šiuo metu darau. Matau, kad jiems tai patinka, nes žiūri akeles išpūtę ir šypsosi. Sunku apsakyti tą jausmą, kai į tave žiūri trys poros akelių – ir dar visos šypsosi!
Palaiminta mama
Ką galėčiau pasakyti mamoms, besilaukiančioms ne vieno vaikelio? Kaip man sakydavo amerikiečiai, „you have been blessed“, tai yra „esi palaiminta, kad taip atsitiko“. Kiekvieno vaikelio gimimas yra nepaprastas stebuklas. Bet kai gimsta dvynukai, trynukai – tai dvigubas ir trigubas stebuklas! Kiekvieną vakarą, kai suguldau į loveles, žiūriu į tuos angelėlių veidukus ir mąstau: tikrai esu palaiminta, kad juos turiu. Jaučiuosi PATI LAIMINGIAUSIA MAMA PASAULYJE!“

Cit.: „Išrašant iš ligoninės namo nežiūrima į mažylių svorį, daug svarbiau, kad jie reguliuotų savo kūno temperatūrą, mokėtų čiulpti, ryti. Štai pati mažiausia dukrytė grįžo namo sverdama tik 1750 g, bet čia auga puikiai“