Apie Tomo Langvinio, LNK sporto žinių vedėjo, šeimą žinių nedaug. „Žmona Erika, turiu du sūnus – dvylikos Luką ir penkerių Matą“, - paprastai atsako žurnalistams. Tačiau mūsų žurnalui jis padarė išimtį.

„Su žmona buvome nutarę daugiau nekalbėti apie savo šeimą. Tačiau manau, kad yra nemažai jaunuolių, kurie vaikų susilaukia anksti. Taip, kaip mes su Erika, praktiškai patys būdami vaikai. Tebus mano pasakojimas jiems gera žinia, kad nereikia klausyti aplinkinių nuomonės, esą susigadino gyvenimą. Gyvenimas gali būti nuostabus, netgi įspūdingas, jei tik pats to nori“, – ilgai netempdamas „gumos“ pradeda pokalbį.

Šešiolikos ar septyniolikos?
Kai vis dėlto paklausiu, tai kada gi jiedu su žmona susilaukė pirmagimio – 16 ar 17–os, Tomas sutrinka. „Paprastai visiems sakome, kad septyniolikos. Tačiau kai imu skaičiuoti... Man dvidešimt devyneri, Lukui tuoj bus trylika, tai išeina, kad šešiolikos“, – stebisi vyras. Ir kaip tikras vyras nusprendžia paskambinti žmonai. Kurį laiką jie skaičiuoja abu. „Vis dėlto man buvo šešiolika, – juokiasi. – Po savaitės, kai gimė Lukas, suėjo septyniolika. Erika buvo irgi šešiolikmetė. Tų skaičių aš neatsimenu, nes man jie, ko gero, niekada nebuvo svarbūs. Viskas priklauso nuo žmogaus brandos“. Bet ar gali šešiolikmetis būti subrendęs šeimai, suabejoju. Šįkart Tomas nesutrinka: „Gali.“ Ir atvirai pasakoja, ką jam tada teko išgyventi ir kaip gyvenimas jį užgrūdino.

Erika – pirmoji meilė
„Su Erika supažinome būdami trylikos. Ji draugavo su mano draugu, kartą jie atėjo į mūsų mokykloje vykusią diskoteką. Buvau prie „kietesnių“, vesdavau diskotekas, galbūt taip patraukiau jos dėmesį. Meilė buvo be galo karšta. Aš toks žmogus, jei myliu, tai visa širdimi, jei nekenčiu, tai irgi... visa širdimi, – juokiasi. – Žmona net bara mane už tokį atvirą būdą... Taigi įsimylėję buvome iki ausų, dabar net juokas ima, kai prisimenu, kaip iki išnaktų abu sėdėdavome laiptinėje. Numiegame paryčiais. Išsiruošiu į mokyklą, tačiau jos nepasiekiu, nes kojos pačios nuneša po Erikos mokyklos langais. Buvome atviri meilei, nieko nebijojome. Mums nebuvo jokių ribų, darėme viską, ką daro du įsimylėję jaunuoliai. Reikėjo slapstytis – ir taip dar buvo smagiau. Dabar manau, kad ta meilė gal ir buvo per karšta, ko gero, per karšta...“ Po dvejų draugystės metų jaunuolis sužinojo, kad taps tėvu. „Nebuvo jokių minčių apie abortą. Man vaikas – šventas reikalas, neįsivaizduoju, kaip galima imti ir nutraukti gyvybę... Galbūt negerai, kad taip atsitiko, bet jei jau taip atsitiko, aš buvau pasirengęs prisiimti atsakomybę.“ Tomas atsimena, kad sunkiausia žinią buvo pranešti tėvams. „Drebėjo kojos, neradau žodžių. Pirmiausia pasakiau savo tėvams, žinojau, kad mane supras...“

Vienintelis sprendimas – susituokti
„Aišku, kad ši žinia jiems nukrito lyg iš dangaus. Dabar net neatsimenu, ką jie man tada sakė. Buvo tokia didelė įtampa, kad tie įvykiai man, matyt, išsitrynė iš atminties“. Vis dėlto kai ką prisimena. „Mokiausi sostinės „Ozo“ vidurinėje. Mokyklos mokiniai eidavo pro šalį, sustodavo ties mano langais ir rodydavo pirštu: „Štai čia tas gyvena, kuris...“ Bijodavau užuolaidą pradaryt. Giminės ir pažįstami, aišku, pirštais nerodė, bet iš elgesio jutau, kad pasikeitė požiūris į mane: „Buvo toks geras berniukas Tomukas, o štai dabar jis galbūt susigadino gyvenimą...“ Tais laikais gyventi „susimetus“ nebuvo madinga. Todėl vienintelis poros sprendimas buvo susituokti. „Nesuprantu aš to gyvenimo „susimetus“. Nepatiko, susidėjai „skudurus“ ir į skirtingas puses? O kaip vaikai? Dabar taip madinga gyventi. Džiaugiuosi, kad spėjau į tą senosios kartos traukinį, kai dar buvo vertinama santuoka. Ir ypač man svarbu vedybos bažnyčioje, kurioje savo antrajai pusei prisieki amžiną meilę ir džiaugsme, ir varge, kad ir kas nutiktų. Nežinau, kas turėtų atsitikti, kad mes su Erika išsiskirtume.“ Vyras pripažįsta, kad tokiam jo požiūriui atsirasti galbūt padėjo tėvų pavyzdys, kurie susituokę gyvena daugiau kaip trisdešimt metų.

Mokslai politechnikos mokykloje
Jaunoji šeima apsigyveno pas Erikos tėvus, kurie kaip tik tuo metu pasistatė namą. Tačiau Tomo tėvai pasakė sūnui: „Jei jau taip atsitiko, baik dešimtą klasę, o tada eik mokytis į politechnikos mokyklą. Dabar automobilių mechanikų specialybė labai paklausi, įsidarbinsi servise, galėsi šeimą išlaikyti.“ „Gal ir buvo skaudu, bet sutikau, nes nesu iš tų žmonių, kurie sėdi rankas sudėję ir verkia, kas dabar bus.“ Tuo metu sostinėje buvo vienintelė mokykla, kurioje rengė tokios specialybės specialistus. Bet mokslus reikėjo krimsti rusų kalba. Jauno tėvo ši kliūtis neišgąsdino. „Toje mokykloje buvau išskirtinis dėl dviejų priežasčių. Buvau vienintelis ten besimokęs lietuvis ir vienintelis tėvas, – dabar juokiasi Tomas. – Net matematikos egzaminą turėjau laikyti rusiškai. Dabar pačiam sunku patikėti.“ Gal dėl nepaprastos padėties, gal iš simpatijos, bet mokytojai jam buvę atlaidūs. Kai ko nors nesuprasdavo rusų kalba, numodavo ranka: „Napišu 5–6.“ Jaunas vaikinas dėl šeimos tada turėjo „paaukoti“ ne tik mokyklą, draugus, bet ir krepšinio treniruotes. Ar neskaudėjo širdies? „Ko gero, neturėjau laiko apie tai galvoti. Kai tik sužinojau, kad tapsiu tėvu, manyje kažkas „persijungė“. Pajutau didelę atsakomybę už savo sūnų ir būsimą šeimą.“ Dabar Tomas sako, kad tai, jog kiti žmonės netikėjo jaunos šeimos perspektyva, iš dalies buvo gyvenimo „variklis“. „Man užvirdavo kraujas, kai kiti kartojo, jog su Erika vaiko susilaukę šešiolikos susigadinome gyvenimą. Tas pyktis paskatino pasiekti gyvenime, atrodo, tuo metu jaunam žmogui nepasiekiamus dalykus.“

Daugiau skaitykite spausdintame žurnale „Tavo vaikas“