Vaikystė... už grotų
Kol kalbamės, Ingos dvejų su trupučiu metukų sūnelis linksmai pozuoja fotografei. Giedrų akių Kajus vis glusteli prie mamos ir net esant tokiai vaikams neįprastai aplinkai atrodo labai laimingas.
Už uždarų durų
Praėjusios pro kelis uždarus rakinamus kiemelius, žingsniuojame ilgais koridoriais, retkarčiais lukteldamos, kol prižiūrėtojos atrakins duris. Už vienų mus pasitinka būrys krykštaujančių vaikučių. „Čia pas Ingą“, – pasako moterys ir mosteli ranka į tą, kuri mūsų jau laukia. „Negaliu patikėti, kad neprisimenate Ingos“, – sako socialinės reabilitacijos skyriaus vedėja Regina Stankuvienė. „Ji mūsų žvaigždė.“ Žiūriu į jauną, gražią moterį ir neprisimenu, kur esu ją mačiusi, jei išvis esu. Inga neišsiduoda, tarsi nenorėtų prisiminti tų ją išgarsinusių įvykių. Pagaliau prisimenu: 2002–ieji, išskirtinis Arūno Valinsko renginys „Mis nelaisvė“, gražioji Ksena, daina su Gyčiu Paškevičiumi, pirmosios vicemis titulas. ,,Inga, ką čia veiki? Tavęs čia neturėtų būti!“ – norisi sušukti. Atšiaurus žvilgsnis nukrypsta į langą. Tyla. Atsakymo nebus, juk sutarėme, kad nerašysiu to, ko ji nenorėtų... Ingą susiradome pačios. Ji į redakciją atsiuntė laišką, prašė sūneliui žieminių drabužių. Tikėjosi išeiti į laisvę gruodį. Bet viltys žlugo teismui atmetus prašymą išeiti anksčiau. „Galbūt pavyks balandį? Kas žino? Tikiuosi. Dėl Kajaus.“
Vaikystė – kaip visų
Ingą prakalbinti labai sunku. Nesinori lįsti ten, kur skauda. Kai nepatinka klausimas, jos akys tampa šaltos. Kai klausiu apie Kajų, matau, kad jose įsižiebia šilta liepsnelė. Prieš daugiau nei trisdešimt metų Inga buvo vaikas kaip visi. Turėjo nedidelių svajonių. Ji pamena, kaip sulaukusi trejų metukų neteko tėčio. Paskui į namus atėjo patėvis. Geras žmogus. Mylėjo ją ir gynė nuo mamos. Kodėl reikėjo ginti, klausiu. „Mama buvo itin griežta. Pasakydavo „metas miegoti“ ir užtraukdavo antklodę ant galvos, tik nosytę leisdavo iškišti. Kad tik televizoriaus nežiūrėčiau. Rėkdavo pakėlusi toną, bausdavo. Buvau paprastas vaikas, gal šiek tiek griežčiau auklėjama už kitus. Ir mokykloje buvau pirmūnė. Dabar subaru Kajų ir nejučiomis pagalvoju: elgiuosi kaip mano mama, o juk žadėjau sau niekada nekelti balso ir juo labiau vaiko nemušti. Stengiuosi auklėti jį kitaip, nei auklėjo mane. Bet griežtesnis žodis kartais išsprūsta, paskui gailiuosi. Noriu, kad jis augtų kitaip nei aš. Ir iš tiesų Kajus – lepūnėlis. Štai dabar įprato užmigti supamas ant rankų. Jo mėgstamiausi žodeliai: „supti“ ir „kloti“. Naktį pabundu, kai prašo užkloti, žiūriu, užsiklojęs, tik pėdutė kyšo iš po antklodės.“
Visada norėjo vaikų
„Pamenu, man buvo gal šešiolika metų, kai prašiau mamos, kad pagimdytų broliuką ar sesutę, sakiau, užauginsiu kaip savo. Aš iš tiesų labai norėjau vaikų. Turiu brolį, jaunesnį penkeriais metais. Bet jis jau buvo paaugęs, o man norėjosi mažiuko. Dvidešimties turėjau persileidimą. Buvo labai skaudu. Maniau jau niekada negalėsiu turėti vaikų. Kai 34–erių sužinojau, kad laukiuosi, netvėriau džiaugsmu. Žinojau, kad viena auginsiu mažylį.“ O Kajaus tėtis? Kur jis? „Nenoriu nieko apie jį sakyti. Nepripažįsta savo vaiko. Dabar teisiuosi dėl alimentų, DNR ekspertizė patvirtins tėvystę. Niekada nekilo minčių nutraukti nėštumo. Kajus gimė Kauno klinikose labai mažutis, svėrė vos 2 kg ir buvo 41 cm ūgio. Bet sveikas. Tuo metu buvo svarbu tik tai. Buvau visiškai viena, gyvenau savivaldybės skirtame bendrabutyje. Ničnieko nenutuokiau apie kūdikių priežiūrą. Išmaudyti pirmą kartą padėjo kaimynė, paskui dar paaiškino, kad verkia, nes pučia pilvuką. Verkdavo jis visada tuo pačiu metu – 11 val. vakaro. Maitinau tik mėnesį, nes dingo pienas. Laukdamasi Kajaus niekur nedirbau, buvo be galo sunku. Iki septynių mėnesių jį auginau pati, paskui paprašiau, kad priglaustų vaikų namai. Prasidėjo teismo procesai. Suklupau dar nežinodama, kad laukiuosi. Paskui jau nieko negalėjau padaryti. Žinojau, kad atsidursiu čia.“
Sunkus išbandymas
„Kartą vaikų namų darbuotojos pasakė, kad jį palikčiau visam laikui, kad nėra prasmės atnešti ir vėl pasiimti. Nežinojau, kiek laiko jam teks praleisti vaikų namuose. Kasdien pas jį ateidavau, išeidavau, kai užmigdavo. Mačiau, kaip jį, tokį mažutį, vos septynių mėnesių sodindavo ant puoduko. Kojytės grindų nesiekė. Kajus labai verkdavo, aš paimdavau ir glausdavau prie savęs. O auklėtojos švelniai bardavo: „Mes tuoj išvysime mamytę.“ Kaip ir visi vaikų namų auklėtiniai, naudotis puoduku išmoko labai anksti. Ten jį vadino šypsenėle, nes nuolat šypsodavosi. Paskui mane nuteisė ir atvežė į Panevėžį. Mažylis liko Alytuje. Maniau, kad išprotėsiu per tuos kelis mėnesius, kol jo nemačiau. Negalėjau nei valgyti, nei miegoti. Negalėjau gyventi“.
Daugiau skaitykite spausdintiniame žurnale
