Kalėdų Senelis
Pasimatymas su Kalėdų Seneliu
Ko - dovanų, šventės ar stebuklo vaikui iš jo reikia, paklausėme aktoriaus Sigučio Jačėno. Žmogaus, kuris atėjus metų sandūrai tampa Kalėdų Seneliu jau daugiau nei ketvirtį amžiaus.
Kas yra tas mistinis personažas, pildantis slapčiausiais vaiko svajones?
Dabartinį Kalėdų Senelį populiariai būtų galima pavadinti trys viename: šventojo Mikalojaus dvasingumas, griežtos, bet geros Merės Popins išmintis ir ant stogo gyvenančio Karlsono logika. Niekada nesupratau kalėdų senelių, saldžiai apsimetinėjančių ir pataikaujančių. Dėl to, deja, dažnai nebesusikalbu su šventės organizatoriais.
Kasdienybėje taip maža liko tikro šventiškumo ir dar mažiau pirmapradžio šventumo, todėl perdėti religiniai potėpiai per Kalėdas dažnai atrodo tik kaip graudi butaforija. Atrodo, visi žinome, kokia turėtų būti Kūčių vakarienė, stebuklų naktis, tačiau tai taip menkai keičia mūsų esmę. Todėl labai liūdna, bet nenuostabu, kad neįvyksta joks vidinis virsmas ir bėgant metams mus lydi ta pati rutina. Be jokio atsinaujinimo.Ar skatinti vaiką piešti piešinėlį, rašyti laišką Kalėdų Seneliui?
Geriausia būtų, jei vaikui pačiam kiltų noras parašyti laišką Seneliui. Aš vaikystėje nerašiau. Parašėme jau drauge su dukterimi. Ko vaikas siekia, kaip elgiasi, kas vyksta jo širdelėje, ar tiki Kalėdų Seneliu, labiausiai priklauso nuo to, kaip tėveliai su mažyliu bendravo nuo pat gimimo. Pats šventės laukimas yra nuostabus, todėl manau, kad gerai, jei vaikas piešia ir rašo Seneliui.
Ar tėveliai turi išpildyti mažylio svajonę, nors ji ir brangi?
Jau prieš kelis mėnesius parduotuvių lentynose su užrašu „Čia prasideda Kalėdos“ pūpso kalnai kalėdinių dovanų. Jei dėmesys skiriamas tik joms, labai gaila, Kalėdos čia ir pasibaigia... Per daugelį metų pastebėjau, kaip keičiasi vaikai, jų požiūris į šventę. Anksčiau viskas buvo skurdžiau, bet, regis, natūraliau ir daugiau tikro džiaugsmo. Džiugino ne dovanų dydis, o Senelio dėmesys, kad ir maža dovanėlė. Dabar į vaikų darželio grupę tenka eiti ne su vienu, o su 2-3 dovanų maišais. Vieni mažyliai gauna tai, ko norėjo, kiti, deja, tai, ką tėveliai išgalėjo… Esu tikras, kad šventėje svarbiau būti nei turėti! Būti su vaiku ir artimu, skirti dėmesio kiekvienam ir visiems. Tai žodžiais sunkiai nusakoma kaip vėjo dvelksmas, pūgos gūsis...
Kaip vaiko nenuvilti, jei piniginėje - dykumų sausra?
Jei tai ne vaiko užgaida, o tobulėti reikalinga dovana, dėl kurios labai stengėsi, buvo tikrai labai geras ir nuoširdžiai tikisi būti įvertintas, gali tekti pasiskolinti pinigų bei nupirkti. Tačiau vaikas turi būti skatinamas tobulėti ne vien žodžiais. Ką jie reikš, jei girdės: „Būsi geras ir tave aplankys Senelis, gausi dovanų“, bet matys, kad patys tėveliai gyvena kitaip, nesiekia svajonės, o tik rūpinasi buitimi, kaip gauti, uždirbti, turėti? Vaikas netikės nei stebuklu, nei Kalėdų Seneliu. Gal kartais tėveliai persistengia ir užkrauna vaikui ant pečių tai, ko patys kažkada negalėjo pasiekti ar nepatyrė vaikystėje.
Ar Senelio dovanos turėtų skirtis nuo gimtadienio dovanų?
Manyčiau, kalėdinės dovanos turėtų būti dvasingesnės, prasmingesnės, jaukesnės, ne tokios daiktiškos: knygelė, bilietai į įspūdingą kelionę pas delfinus ir pan.
Kaip nuteikti vaiką pasimatymui su Seneliu, kad jo nebijotų ir neverktų?
Esu laimingas, kad beveik nepatyriau ašarų vaikų, kurie bijotų Senelio. Labai daug kas priklauso nuo Senelio, jo pasiruošimo, nuotaikos. Vieną kartą, tiesa, verkė - ir net labai. Kai niekas nematė, tiesiog raudojo, bet… tai buvo pats Senelis. Buvo skaudu dėl suaugusiųjų netakto. O vaikas Senelį sutinka taip, kaip ir kiekvieną svetimą žmogų. Jei tėveliai apie Senelį kalba, ruošiasi susitikti su juo, vaikas nebijos. Tačiau jei gąsdina, kad negeram dovanų jis neneša, mažylis bijo. Jis juk puikiai prisimena, koks buvo, ką iškrėtė. Todėl ne taip svarbu, ar vaikas kažkada tikrai nusikalto. Svarbiau čia ir dabar, esant Kalėdų šventės šurmuliui, pastebėti jį kitokį, nuoširdesnį, siekiantį būti geresnį. Tai ir yra didžioji paslaptis. Kartais mažas vaikelis ant mamos rankų gal apsiverkia todėl, kad dar negali kartu su broliu ar sese eiti į ratelį. O jei kuris berniukas ar mergaitė apsikabina mane ir maldauja neišeiti, susimąstau, ar tik nebuvo jis manimi bauginamas, ar, priešingai, pakerėtas laukto stebuklo realumo nori, kad tai niekada nesibaigtų…
Kalėdų Senelio nėra kam vaidinti, o vaikas nori jam papasakoti, kaip laukė, stengėsi ir buvo gerutis...
Kažkodėl įprasta, kad vos ne į kiekvienus namus ateitų Kalėdų Senelis. Bet ar būtina? Mane patį Senelis namie aplankė tik kartą. Nepatinka, kad senelių pridauginta pagal poreikius. Gal geriau, kad Senelio sutikimas būtų stebuklas, o dovanas dažniau atneštų kad ir „pro kaminą“… Anksčiau taip ir būdavo, tikras Senelis ir dabartinės dovanos atsirado gana neseniai. Anksčiau dovanoms pakako riešutų, saldainių ar egzotinių vaisių. Mūsų laikmečio vaikui, deja, dažnai jie būtų ne dovana, bet nesusipratimas. Tačiau už laikus ir vaikus atsakingi mes - suaugusieji.
Mažylis sako ilgą eilėraštį, kitiems pabosta laukti savo eilės.
Jei vienam leidi padeklamuoti eilėraštį, tai ir kitam prireikia. Man nepabosta, o vaikų paprašau kantrybės išklausyti. Dėmesio reikia skirti visiems ir nepaversti šventės turgumi. Kai pritrūksta laiko, o dar vingiuoja eilutė, yra ,,receptų“, kad nespėjusieji pasirodyti nejaustų nuoskaudos, pvz., pasakyti vieną eilėraštį visiems.
Mažylis švepluoja, yra lėtesnės raidos, drovisi ir stovi kamputyje. Bet mama verčia sakyti eilėraštuką, dainuoti...
Kai Senelis pakviečia žaisti, būna, kad vaikas iš pradžių nenori. Nei auklėtoja, nei tėvai norėdami, kad ir jis būtų pastebėtas, neturėtų stumti. Stumiamas jis priešinsis. Senelis turėtų tokį vaiką pastebėti ir įvertinti jo pastangas, pvz., kaukę. Neretai mažylis pats vėliau ateina į ratą, nes pajunta jo trauką.
Ar kada nors buvo atsiklijavusi barzda?
Kelerius metus ėjau su sava, ją ir plaukus dažiau žilai, kad galėčiau ir keltis, ir gultis kaip tikras. Ir kitais kartais man nebuvo atsiklijavusi nei barzda, nei ūsai. Aš dar porą savaičių prieš šventę (šiaip, dėl savęs) nusigrimuoju, prisiklijuoju barzdą ir ilgai prieš veidrodį tikrinu save: tikiu ar ne? Kol netampu tikras, negaliu eiti pas vaikus. Įgavęs patirties jau galiu greičiau pasikeisti ir prisitaikyti, bet vis tiek nebūna taip, kad iš vakaro sutaręs rytojaus dieną eičiau. Mažieji yra jautrūs ir greitai suprastų, ar tik dovanas neši ir iš tiesų esi niekas, ar ateini sukurti stebuklingą šventę. Tiesą sakant, pas vaikus galima eiti ir visai be barzdos. Vienas aktorius net apsirenginėjo Senelio drabužiais vaikų akivaizdoje. Jie priėmė tai kaip stebuklingą virsmą ir tikėjo juo. Ne barzdos ar jos ilgis yra svarbiausia. Svarbu, kad Senelis būtų kitoks, kad sugebėtų stebuklingai užburti visus - mažus ir didelius smagiai drauge pabūti.
Kaip vaikai reaguoja į eLeNKenį?
Dauguma priima mane kaip personažą iš magiško mūsų šeimų „nario“ - televizoriaus, šaukia: „eL-eN-Ke-enis!“ Laukia dovanų, bet tikrai pasitaikė ir tokių, kuriems aš buvau tais metais didžiausias ir tikras šventinis stebuklas!
Ką daryti, jei vaikas atpažino, kad Senelis - tai tėtis, dėdė ar kaimynas?
Nereikia to bijoti. Manau, kad vaikui lieka tik įtarimas. Senelis gali būti ir visiškai atpažįstamas, bet jei bus kitoks nei visada - išmoningas, žaismingas ir paslaptingas vaikui bus smagu. Metams bėgant tai virsta nerašytu susitarimu, apie kurį niekas nekalba. Kai eidavau į dukters grupę, ji mane atpažindavo, suvokdavo kaip Senelį-tėvelį ir labai gailėdavo, kad išeinu. Tačiau namie apie tai niekada nekalbėjo ir nesiaiškino.
Kokių klaidų daro tėveliai?
Gal galėtų pasirūpinti, kad brangiausias dovanas Senelis padėtų po egle namie ir aplinkinių vaikų akyse netektų matyti jiems nesuvokiamos skriaudos… Nuostabu, kad daugeliui tėvelių dar svarbu, kad didžiąją dovaną mažylis kaip tik gautų iš Senelio rankų. Man labai nepatinka, kai tenka dovanoti šautuvą. Nesmagu ir kažkodėl jaučiuosi kaltas. Tuomet sakau: „Matyt, mano padėjėjai suklydo“… Vaikai kažin ar perpranta, ką noriu pasakyti, bet tėvai, manau, supranta.
Patarimai tėčiui, tapsiančiam Kalėdų Seneliu.
Maža prisiklijuoti barzdą. Svarbu suprasti, pajusti, ko tikisi vaikai. Jei tėtis nėra tikras, kad išdrįs pabūti kitoks - tikintis stebuklu, gal geriau nerizikuoti ir negadinti šventės, nes ir pats, ir aplinkiniai iki kitų metų jaus nuosėdas. Tai sunkiai ištrinami iš atminties įspūdžiai. Drąsuolis turėtų nebijoti fantazuoti, prisiminti savo vaikystę, kas jam buvo didžiausias stebuklas ar paslaptis. Pirmiausia tėčiui pačiam turėtų būti smagu vaidinti ir žaisti. Nebūtinos didelės linksmybės. Esu tikras, kad gali ir turi būti ir šventiškos rimties, ir susikaupimo. Tada ir džiaugsmas bus prasmingesnis.
