Konkurso „Geriausias tėtis pasaulyje“ finalas

Nuostabu visus metus skaityti tiek daug šiltų, ne išgalvotų, o išjaustų, be galo gražių žodžių, skirtų vyrui ir tėčiui. Vieni pasakojimai graudino, nes suvirpindavo jautriausias stygas. Buvo ir labai linksmų pasakojimų. Gal net šiek tiek juokingų, pavyzdžiui, kai mėgindavome įsivaizduoti tėtį, rodantį mažyliui, kaip taisyklingai ropoti... Visus jūsų rašinius buvo be galo gera skaityti. Ačiū.
Ačiū už tai, kad nors kartais paburbame, supykstame, pasiskundžiame, bet širdyje be galo mylime savo vyrus ir vaikų tėčius.
Būkime ne šalia vieni kitų, o visada kartu!
Jūsų laiškų herojai ir jūsų vaikų tėčiai, apie kuriuos skaitėme visus metus, verti „Geriausio tėčio pasaulyje“ vardo. Jie ir yra geriausi jums ir jūsų vaikams. Jie tai įrodo kasdien.
Mūsų skelbtas konkursas baigėsi.
Pagrindinis prizas atitenka 12 m. tėvystės „stažą“ turinčiam trijų vaikų tėčiui Arūnui Dulkiui (37 m).
Paguodos prizą, naują knygą „Tėčio knyga“, skiriame Urtės tėčiui (laišką parašė mama Greta) ir Augustės tėčiui Vadimui (laišką parašė mama Ilona).
Burtai lėmė, kad papildomą prizą, fotosesiją, laimėjo Airingo ir Jorio tėtis (laišką parašė mama Miglė).

P.S. Laiškų tekstai netaisyti.

*******************

Vaikystė yra gražiausias ir dažnai geriausias žmogaus gyvenimo laikotarpis. Ji kupina emocijų, ieškojimų ir atradimų, neužmirštamų minučių ir įspūdžių. Vaikystė prabėga kaip trumpa akimirka, bet palieka ryškų pėdsaką žmogaus gyvenime. Mažylis mokosi žengti pirmuosius žingsnius, tarti pirmuosius žodžius, suprasti aplinkinį pasaulį jame vykstančius reiškinius, save, žmones. Tetis – geriausias pavyzdys..
Mūsų šeimoje yra du vaikai - sūnus ir dukra, kurie buvo be galo laukiami, išsvajoti. Sūnus - aktyvus ir nenurimstantis, kupinas naujos energijos ir nuolat siekiantis pasinerti į suaugusio zmogaus pažinimo paslaptis. Jis mokosi būti suaugęs, savarankiškas, yra labai jautrus... Dukra – mazyte ir labai judri dar asmenybe... Jau išryškėja jos pirmieji lyderiavimo požymiai. Vaikai tokie pat žmones kaip ir mes, suaugusieji, tik jie dar maži, tik ju emocijos stipresnės, įspūdžiai gilesni, vidinis pasaulis spalvingesnis bei tyresnis ir nepalyginti turtingesnis negu suaugusiųjų. Vaikai ir tėvai - neatskiriami visą gyvenimą. Tai yra šeima. Sunui be galo svarbu, "ką pasakys, padarys jo tėtis ". Jis visais pojūčiais jaučia, kiekvieną akimirką stebi jo nuotaiką, elgseną, žino reikalavimus, stengiasi be galo būt panašus į savo tėtį ir nuolat kartoja jo elgesį, veiksmus, jausmus, žodžius. Tėtis moko sunu, nurodo jam kelią, duoda vyriškus patarimus. Tėtis yra jo pavyzdys. Mazoji musu mergaite taip pat nenuleidzia akiu nuo tecio, kiekviena ryta tiesia rankytes vos tik pamacius, suka akytes i ta puse kur girdisi tecio zingsnis..Grazu matyti toki grazu bendravima..
Juk mes gyvename didelio tempo laikais. Ir ne visada visiems užtenka laiko padainuoti vaikui dainelę, pabūti kartu, pasidžiaugti jo džiaugsmais ir liūdesiu. Musu tetis isskirtinis – JIS PATS GERIAUSIAS TETIS..
Klaudo ir Rusnes mama Vilma

***********************

Mano tėtis... jis yra pats nuostabiausias pasaulyje vien tik dėl to, kad jis yra mano tėtis. Šis vardas jam labai tinka.
Žinau, kad jis be galo manęs laukė, dažnai glostydamas mamos pilvelį su mama kalbėdavo apie mane ir bandė įsivaizduoti, kokia aš būsiu ir ką veiksime. Jis sakydavo: mes viską darysime kartu, žaisime, krepšinį ir formulę žiūrėsime... Jis visada lydėdavo mamytę pas gydytoją, kad sužinotų kaip aš laikausi, ir kad galėtų pasimatyti su manimi tame juodame echoskopo ekranėlyje. O man gimus, buvo vienas pirmųjų žmonių, kuriuos išvydau.Tėčio stiprios, didelės rankos nuolatos mane supa, glaudžia ir glosto mano pilvelį, kai mane kankina pilvo diegliukai. Jo šiltas žvilgsnis visuomet mane saugo, ramina ir džiugina. Jo didelės mėlynos akys visada žiūri į mane su begaline meile ir atsidavimu. Net kai miegu jis su šypsena veide ilgai žiūri į mane. Ir ką jis tuomet mąsto?... Žinau, jis begalo mane myli ir nori, kad būčiau pati laimingiausia. Juk aš esu jo mažas stebuklas, jo brangiausia mergytė... O jis yra tėtis, pats nuostabiausias mano tėtis.
ULA

***********************

Mano vyras yra visų pirma stereotipų nepaisanti asmenybė. Tik gimus pirmąjai dukrelei jisai pirmas ja rūpinosi, nes aš po gimdymo jaučiausi silpnai. Jis pirmas pakeitė sauskelnytes. Grizus į namučius savo meile ir šilumą dovanojo mums abiem, kad jokiu pogimdyvinių krizių net nebuvo!
Nėra buvę, kad jei ko paprašyčiau jis sakytų - man baisu, gėda ar panašiai. Jei einam į miestą, o ten groja muzika ir dukrytė užsimano pašokti, jis gali šokti su dukryte dviese, vieninteliai visoje laisves alėjoje. Puikiausiai žino ir išmano dukryčių rūbų dydžius, nes paprasčiausiai tuo domisi.
Kai paprašau nupirkti maisto produktų parduotuvėje žinau, kad negrįš be dovanelių, ne tik mergytėm, bet ir man. Jei perka gėlytes, tai būtinai viso trims. Ir lepina jis mus visas tris, ne tik dovanomis, bet ir savo dėmesingumu, šiluma, gražiais žodeliais, dainomis, savo greitai sukurtais eilėraštukais, lopšinėm, bučinukais. Ir dabar kai turime 2 vaikelius, jei vyresnė dukrytė suserga, aš žinau, kad ją naktį kelsis slaugyti tėtukas. Kai mažoji nemiegodavo, pakaitomis abu visą naktį pramigdydavom ant rankų, bet aš tai galėdavau dieną pamiegoti, o tėtukas keliaudavo į darbelį. Žvalumo, energijos atrodo jis įkvepia pamyląvęs dukrytes ar prisiglaudęs prie jų.
Pastebiu, kad su vaikučių gausėjimu mūsų tėvelis darosi vis tėviškesnis, tarsi skleidžiasi pumpuras, kurį maitina ir puoselėja vaikučių gausėjimas mūsų namuose!
Todėl mūsų šukis yra: vaikai- mūsų laimes, sėkmės, svajonių išsipildymo aukurai!
Mylim tave tetuk labai smarkiai!
Mamyte Linutė su Izabele ir Patricija.

*******************
6 Mes būsime labai paprasti, nes iš esmės gyvenime viskas taip ir yra. Būsime teisingi visų (na, beveik visų) tėvelių (gal vertėtų sakyti – šeimų) atžvilgiu.
Taigi, mūsų stebuklas, kaip jau minėjome, labai paprastas ir mažytis: turime tėvelį, kokį turi tūkstančiai vaikučių. Ir šiukštu, tai nėra blogai! Juk kaip ir kiekvienai mamai savo vaikelis pats gražiausias, taip ir mums, savas tėvelis pats geriausias...
Jeigu kalbame apie šaunumą, kokie gi vertinimo kriterijai? Parašysime 10 už tai, kad nuramino verkiantį, dar už tai, kad visą vakarą žaidė su mažyliu, ir dar už tai, kad netikėtai išmoko pavirsti meškiuku grizliuku ar aukščiausios klasės lėktuvo pilotu (nepaisant to, kad per pirmuosius bandymus netyčia paniro į baltą debesėlį, čia, pas mus apačioje, vadinamą lempa...) Turime ir dar daugiau įrodymų – smalsu? Na gi, skaitykite į valias...
Ko gero, pirmasis tėvelio šaunumo įrodymas – dalyvavimas gimimo šventėje; gebėjimas mums abiems iš karto įrodyti, kad esame saugūs ir laimingi. Neįmanoma pamiršti ir to, kad mūsų Džiaugsmas pakeitė savo įpročius ir vos tik išgirdęs mažylio verksmą jau pirmomis dienomis kaip pantera šokdavo prie lovytės... O taip pat svarbu, kad būtent tėvelis išmokė apsiversti ant pilvuko ir atgal. Dabar gi vyksta ropojimo treniruotės... Nuostabu, kad tėvelis mažyliui dar esant pilve jau už jį dovanodavo mamytei gėles, pasveikindavo per šventes.
Tačiau, kaip ir daugelis tėvelių, mūsiškis pamiršta mažylio svorį ar ūgį, palieka lelių mamytei ir bėga į garažą... Bet ar gi tai didieji banginiai, laikantys mūsų pasaulį? Svarbiausia, mūsų galva, žinoti, kad tėvelis – kaip tik tas guru, vedantis į teisingą ir prasmingą gyvenimą.
Neabejojame, kad ir jūs galite pasigirti tais pačiais, o gal ir rimtesniais tėvelių žygdarbiais.
Taigi išsirutulioja tokia išvada – matyti švytinčias tėvelio akis ir yra tas didysis kriterijus, leidžiantis suvokti paprastą tiesą – mano tėvelis yra pats šauniausias...
P.S. Mums išties smagu paskelbti tyrą naujieną: mūsų visų tėveliai patys šauniausi!
Po šio laiškelio mums bus dar smagiau, nes, įtikėtina, kiekvienas perskaitęs suvoks, kad toks ir yra...
Mamytė Renata ir Dovydukas

*********************

Mano vardas Augustas. Esu dar mažutis tik 2mėnesių.Esu labai patenkintas turėdamas tėtį.
Kai buvau dar pilvukyje tėvelis man pasakė ,kad kiekviena diena jam yra kaip šventė ,nes aš vis augu ir tampu didesnis kaip jis. Kai aš gimiau mano tėtis iš džiaugsmo apsiverkė ir negalėjo patikėti iš laimės dvi savaites , jis visiems gyrėsi ,kad turi sūnelį labai panašų į mane.
Tėvelis manimi labai džiaugėsi ,nes aš godžiai valgau ir augu sveikas bei tvirtas berniukas.
Tėvelis vis nekantrauja kada gi pradėsiu vaikščioti ,nes nori pasiimti mane ir mūsų šunelį į mišką pagrybauti.
Aš kiekvieną dieną labai laukiu grįžtančio iš darbo tėvelio kuris mane labai stipriai apkabina ir pabučiuoja.
Aš didžiuojuosi juo.

**********************

Mielasis, tu verki?
-Ne.
-Aš gi matau, tu verki.
-Aš neverkiu.
-Tu verki todėl, kad aš laukiuosi?
-Ne. Taip... Nežinau... Aš verkiu iš laimės.
2008-02-18
-Myliu jus.
- Man skauda...
-Pakentėk.
-Man skauda....
(Stumk, o tai vaikui blogai jis uždus (balsas toli toli))
-Mažut, pasistenk, tu gali.
-Nebegaliu...
-Pasistenk, gali...
- Esi mačiusi ką pasauly gražesnio???....
Ne. Nesu. Nemačiau pasauly nieko gražesnio, nieko tobulesnio, nieko įspūdingiausio ... Nieko , nieko kas bent puse prilygtų Tau, mūsų sūnau... Tėtis irgi nematė. Tik Tu mūsų saulė ir mėnulis. Mūsų gyvenimų prasmė. Stiprybė ir viltis. Džiaugsmas ir užuovėja. Tu toks mažas, o jau šitiek „pareigų“ paguldėm ant Tavo pečių. Atleisk mums, bet mes tave dievinam.
-
Taip, mes abu aš-mama ir Tavo tėtis. Tėtis, kuriuo aš didžiuojuosi. Nemeluosiu, niekada net neįsivaizdavau, kad mano vyras gali būti toks švelnus, rūpestingas ir kantrus. Nuostabias savybes jis atskleidė laukiantis ir gimus sūnui.
Nėštumas nebuvo pats lengviausias. Bet vyras visada buvo šalia. Kentėjo mano nesibaigiančias nuotaikų kaitas, valgymo priepuolius, nusiskundimus visais pasaulio ne gerumais. Kai gulėjau ligoninėj su gresiančiu persileidimu, vyras kas rytą prieš darbą ir kas vakarą po jo iki vėlumos sėdėdavo šalia mūsų lovos.
Abu džiaugėmės didėjančiu pilvuku ir sūnaus bumsiukais. O kiek jam laimės buvo gavus pirmą spyrį.. O ir mažytis visad buvo tėčio vaikas. Tik tėvelio ranka ant pilvuko priversdavo minutėlei nustot spardytis. Matyt sūnelis murkdavo pilvuke iš malonumo pajutęs ranką kuri kasdien glostys jį gimusį. Mano vyrukai net žaidimą turėjo, vyras vis dėdavo ant pilvo kur ranką, o mažytis taikydavo tėčiui į delną spirti. O nėštumui slenkant link pabaigos, kai sunku buvo eit, vyras pūškuodavo kartu su manim. Kad man draugiją palaikytų, sakė vis smagiau bus, kai dviese...
Jokūbas gimė. Sunkiai. Bet toks dieviškas, lauktas ir jau mylimas. Mačiau vyrą antrą kart verkiant (matai sūnau, koks tu visagalis ?).
Kai skaitydavau, kad kitų vaikų tėčiai su jais nebūna stebėdavaus. Nesupratau, kaip gali būti neįdomu su tokiu mažu vaiku. Maniškis tiesiog sėdėdavo priglaudęs Jokūbą. Ir jiems buvo gera, ir veiklos jie susirasdavo. Kai sūnus pradėdavo piktėt, vyras keldavosi savo marškinius ir guldydavosi sūnų ant pilvo. Abiem tai buvo puikūs raminamieji. Aš pagalbos taip pat sulaukiau daug. Nors lovytė stovėjo mano lovos pusėj, bet vyras ne kartą ir ne 100 kėlėsi tam, kad paduot man sūnų pamaitint. Buities darbus ir primiršusi buvau ( kai trūkdavo pieno, vis būdavau šalia sūnaus). Vyras rūpinosi, maistu (ir kuo geresniu maitinančiai moteriai), sauskelnių pirkimu, namų tvarkymu... O ką jau kalbėt apie išpūstą krutinę, kai eidavo stumdamas vežimą. Toks pilnas pasididžiavimo (kokie tie vyrai kartais vaikiški J )
Jokūbas augo... Žaidimų vis daugėjo, tėtis irgi darėsi vis svarbesnis. Jau mokėdamas ropot, tik išgirdęs duris rakinant lėkdavo link jų. Ir pilnos laimės akys pamačius Jį- taip išsiilgtą tėtį. Ir pirmas žodis buvo tėtis
Dabar sūnui jau metukai ir 4 mėnesiai. Žodelis tėtis vis dar kartojamas dažniau negu mama. Jeigu kažkas nesigauna, bėga pas tėtį, jeigu išsileido kamuolys irgi tik tėtis gali pagelbėt. O maudynės nuo pat gimimo be tėčio neįsivaizduojamos ir neįmanomos. Kas rytą Jokūbas pravirksta, kai tėtis uždaro duris ir kas vakarą juokiasi jam pro jas įžengus.... Galėčiau vardinti daugybę dalykų kurias nuostabus ir nepakartojamas yra mano vyras – TĖTIS. Žmogus kuris kasdien skuba namo, kuriam vaikas yra aukščiau visko. Taip gera stebėti Jokūbo ir tėčio bendravimą, jų pamokas duodamas vienas kitam. Kartais pagalvoju, kad mano vaikas neturėdamas šito tėčio labai daug netektų. Na nemoku aš taisyklingai kamuolio spirt, ir nepakęsčiau, kad vaikas su savo šakute medžioja maistą iš mano lėkštės, o ir blynus sūnus valgo tik tėvelio keptus... Dar vyras moka daugybę gudrybių, kaip priverst vaiką ilgiau pasėdėt ant puodo, kaip sugirdyt neskanius vaistukus...
Kasdien iš vyro sklinda rūpestis. Mūsų vaiku ir mūsų šeima. Dabar abu turim bendrą tikslą ir bendrą laimę. Bendrą siekį- kad mūsų vaikas augtų laimingas ir ramus. Jis tikras supertėtis. Su tokiu tėčiu galima ir apie antrą atžalą pasvarstyti.
P.S. Žinot, mano vyras niekada nekeitė sauskelnių. Bet man to ir nereikia. Žinoma mokėtų, bet tiesiog visada esu aš. Gal būt mano vyras nedaro dar daugybės dalykų kuriuos daro jūsų vyrai. Bet to aš visai nepasigendu. Džiaugiuosi, kad abu turim savo vietą vaiko gyvenime. Jokūbas negali be abiejų mūsų. O vyras... jis aprūpina mus saugumu ir ramybe. Meile, kuri yra gyvybiškai svarbi.
Jokūbo mama

****************

Nors dar as mazyte, ir negaliu pasakyti ACIU,bet tetukui dovanoju savo sypsena,uz jo rupestinguma ir geruma,jis mano geriausias tevelis pasaulyje. Mane supa,myluoja,
panesioja. Kai jau turejau isvysti pasauli,tevelis manes nekantriai lauke,ir padejo mamytei... Kai jau gimiau, mane apgaube tevelio meile ir siluma,rupestingumas ir jo svelnumasKai uzaugsiu,tai padekosiu jam savo nuosirdziausiu ACIU.....--
Hmmm...

***************

Mūsų tėtis toks kaip ir visi tėčiai - pats geriausias. Mūsų mažylis, Kostas, dar tik 1mėn tad už jį rašo mama Kristina. Tėtis gryžęs iš darbo pavaduoja mamą: žaidžia, kalbina mažylį, pamaitina. Tai mūsų pirmagimis. Tėčiui labai nedrąsu buvo pirmą kartą perrengti, bet jis vyriškai su šia užduotimi susidorojo. Ir maudynių be tėčio neįsivaizduojam.
Tėtis pas mus pats geriausias.
Mama Kristina

*************

Štai šis konkursas „geriausias tėtis pasaulyje“ ir mane paskatino paraŠyti, kokį nuostabų tėtį mes turime.Mūsų tėtis vardu andrius. Dar pilvelyje augindami kūdikėlį nežinojome ko laukiamės.Tačiau tėtis savo širdyje visada jautė, kad gims dukrytė. Tėtis neapsiriko ir 2007 11 20 pasaulį išvydo maža, bejėgė labai panaši į tėtį mergytė, kurią net tėčio garbei pavadinome Andrėja. Kaip buvo gera viską iškentėti, išlaukti kartu su tėčiu,tik jo gražūs žodžiai ,šilti apsikabinimai numalšindavo tai užeinantį tai praeinantį skausmą. Tėtis nuo mūsų nesitraukė niekur ,ir pats savo akimis išvydo gimstančią dukrytę. Taip buvo gražu žiurėti kaip tėtei rieda džiaugsmo ašaros. Pirmieji vyro istarti žodžiai buvo : „ji tokia panaši į mane“- jis taip tuo didžiuojasi dar ir dabar. Nors tėtis daug dirba ir kartais vakare velai grįžęs dukrytę jau randa miegančią, tačiau visada prieš miegą dar bent į ją pasižiūri ,nusišypso,paglosto. Jis sugeba lygiai taip pat kaip ir mama vaiką maudyti, migdyti, myluoti, pampersą pakeisti, žaisti iki tol kol abu jau vos turi jegų pajudėti. O man taip gera į juos žiūrėti kai jie abu toki laimingi.Mes tikrai turime gerą ,rūpestingą tėtį, todėl esame labai labai laimingos.

**************

Su pavydu klausydavau ar žiūrėdavau į tėčius, kurie keliasi naktimis, stumdo parkuose vežimėlius, skaito pasakas ir pan.
Mūsų tėtis kitoks... Namuose jis būna retai...
Jis labai daug ir sunkiai dirba. Kas sakė, kad bus lengva... Juk pirmojo susilaukėm dar abu nei 20 neturėdami, aš įstojau mokytis į dieninį skyrių, šeimos išlaikymas krito ant tėčio pečių... Tačiau nors ir grįžęs vėlai tėtis randa laiko pažaisti su Jokūbu (3,5 m.), pašnekinti ir panešioti Emiliją (2 mėn.).
Už lango spaudžia šaltukas, languose žaidžia saulės spinduliai. Didyjį nuvežusi į darželį, tėtį randu su mažąja ant rankų žvelgiantį į tolį. Vyras man ir sako:
- Žinai, vaikai tikrai didžiausias mūsų turtas...
Dabar didžiausia tėčio svajonė pastatyti namą, kad vaikai turėtų kiemą, savo kambarius. Viską planuoja padaryti savo rankomis. Jis nenori, kad vaikai augtų mašinų apsuptame daugiabučio kieme, nori, kad jie kvėpuotų švariu užmiesčio oru, turėtų savo pareigas ir mažus darbelius namuose.
Taigi, nors mūsų tėtis mums gali skirti ir ne tiek daug laiko, tas laikas mums visiems labai brangus. Mūsų tėtis geriausias pasaulyje!
Aurelija, Emilijos ir Jokūbo mama

******************

Sveiki, aš Emiliukas. Man 1m. 7mėn. Noriu papasakoti apie savo tėtuką. Jis toks nuostabus, jis taip mane myli! Aš tikras jo berniukas- "lepintukas". Mamytė taip pat mane tiesiog dievina, bet su tėtuku viskas kažkaip kitaip... Visų pirma grįžęs po sunkios darbo dienos pabučiuoja mamytę, o tada jau ateina mano laikas. Jis mane visą išbučiuoja: nosytę, lūpytes, žandukus, delniukus, pilvuką, kojytes, kaktytę... Vienu žodžiu mane visą visą!!! Jis taip mane "nugniaužo", kad net aš pavargstu (nors tai labai retas reiškinys). Savaitgaliais tėtuku galiu džiaugtis visą dieną! Oj, tada abu namučius tiesiog nusiaubiam. Bet mamytė dėl to nei kiek nepyksta, jai svarbiausia, kad mums gera kartu.
Pavasarį ir vasarą, kai laukutyje buvo šilta, tėtukas mane visur vežiojosi su keturračiu. Oj kaip man tai patinka! Dabar vėl laukiu pavasario kai tėtukas mane vėl vežios. Dabar nebeveža, nes laukutyje šalta. Bijo, kad nesusirgčiau. Dabar laukiam sniegelio. Buvo vieną dieną prisnigę, tai su mamyte ir tėtuku lėkėm pirkt rogučių. Tada visą dieną su tėtuku čiuožinėjom nuo kalniuko ir šeip visur tėtukas mane tampė su rogutėm, Bet rytojaus rytą sniegučio jau nebebuvo. Dabar ir vėl abu jo laukiame. Mano tėtukas nuolatos sugalvoja man įvairių pramogų. Tarkim vasarą buvom Palangoje, nuėjom į paplūdimį ir tėtukas pamatė,kad ten yra batutas. Staiga griebė mane į glėbį ir nulėkė batuto link. Neįsivaizdavau kas manęs laukė. Jis užlipo ant batuto, mane tvirtai suspaudė glėbyje ir ėmė šokinėti. Man buvo taip gera, smagu ir saugu tėtuko glėbyje. Taip garsiai juokiausi, kad pritraukiau nemažai žiūrovų. Mamytei net ašarytė iš laimės išriedėjo, kad turiu tokį mane mylintį tėtuką. Aš taip daug kur pabūvojau! Net didžiuliame apžvalgos rate sukausi (taip pat tėtuko glėbyje). Net namie man su juo taip smagu. Man taip gera su tėtuku dukti! Abu burgzdami stumdome mašinytes, abu keturiom ropojam po namus, žaidžiam slėpynių... Esu toks laimingas, kad turiu svajonių tėtuką!!!

**************

Visiems vaikuciams ju teciai patys geriausi, bet musu tetukas is tikro net ne geriausias, o pats nuostabiausias.Dar budama pilvelyje musu dukryte nurimdavo tik tada, kai pajusdavo svelnia tecio ranka ant mamos pilvuko. Kai pilvelyje ispirdavo mamytei, tai tik tevelis kalbedamas su ja galedavo nuraminti, nes jau tada ji buvo be galo mylima. Gimus mazylei, namai prisipilde nuostabaus begalinio dziaugsmo, nes mazoji princese susitiko su savo mylimiausiuoju teveliu. Nors mazylei dar tik 2 menesiukai, taciau ji jau jaucia kada tevelis gris is darbu, nes zino, kad ji kaip ir kas vakara bus myluojama ir lepinama savo nuostabaus tetuko. Net pirmoji mazes sypsenele buvo skirta butent teveliui. :) Nors ji ir yra labai mazyte,bet kartais tiesiog nori, kad tevelis ja pamigdytu ar panesiotu, nes musu tetukas pats sauniausias. Jie netgi panasus isvaizda, net miega vienodai sudeje rankas :)
Mes norim pasakyti,kad musu tetukas pats paciausias, nes tik jo begalines meiles ir silumos deka mes esam pacios laimingiausios pasaulyje.
Mazoji Arvilyte ir mama Vilma

*****************

Mano tėvelis ypatingas. Myli mane labai nuo tos akimirkos kai tik sužinojo, kad aš esu. Nors mamytė jautėsi visai gerai, tėvelis pats atlikdavo visus buities darbus, kad tik vaikiukui būtų viskas gerai. Kai aš nusprendžiau jau ateiti, tėvelis visą laiką buvo šalia. Fotografavo, filmavo mano atėjimą, nukirpo virkštelę ir pirmas paėmė ant rankų. Oi, kokios jos šiltos ir mielos! Visus pirmus savo gyvenimo metus keldavausi naktį kas dvi-tris valandas valgyti mamytės pienelio ir garsiai apie tai pranešdavau. Nuo gimimo esu geras dainininkas, bet mano tėvelis nepyko, miegojo ramiai šalia. O kai man skaudėjo pilvuką, visada panešiodavo, pasiguldydavo ant savo krūtines ir abu ramiai užmigdavome. Man tuoj bus du metukai, tai dabar jau pats imu tėvelį už rankos ir veduosi miegučio. Tėveli, pasakos, kurias man seki, pačios nuostabiausios! Visada labai laukiu Tavęs grįžtančio iš darbo namo. Kol buvau visai kūdikėlis buvo smagu, kai mane nešiojai, glostei, dainavai, grojai man gitara. O dabar dainuojame jau kartu, net turiu savo mažą gitarėlę. Labai smagu kartu žaisti futbolą, krepšinį (kai mane kilnoji, kad įmesčiau kamuolį), eiti grybauti ir net ieškoti sliekų, o po to gaudyti žuveles. Ir kaip gi Tu nepavargsti?! Juk į darbelį keliesi labai anksti ir kasdien važiuoji iš Kauno į Panevėžį ir atgal. Pats gražiausias žodis kurį moku ištarti - teti, todėl jį kartoju labai dažnai. Ačiū tėveli, kad Tu esi ir kad mane ir mamytę taip stipriai myli.
Vytautukas
Kaunas

*****************

Elzytė buvo planuotas vaikas, gimė iš didelės meilės ir buvo labai laukiama. Tėtis Vaidas su mažyle bendravo dar jai esant pilvuke, glostydavo pilvuką, kalbindavo, o kartais ir padainuodavo. Gimus Elzei tetukas vis nerimo, nuo pirmų dienų su ja žaisdavo, darydavo masažiukus, eidavo pasivaikščioti į lauką, pasakodavo koks nuostabus pasaulis. Kai Elzytei suėjo 3mėn., pradėjom lankyti baseiną, visus pratimus apmokinom tėtį. Stebėjau iš šalies, kaip jam gera užsiimti su mažąją, kaip jie abu gražiai pliuškenasi vandenyje, plaukioja, nardo. Dabar Elzei jau 7mėn.ir mus išleido į „didžiuosiu vandenis“ – į didįjį baseiną, kur jie bando jau ir vaikščioti. Tetukas viską daro, kad kuo daugiau laiko praleisti su dukryte, kitą kartą ir į darbą laiku nenueina,o grįžęs iš jo, skuba pas Elzytę, užsiima su mažyle, žaidžia kartu su žaisliukais, kartu ropinėja ir linksminasi. Kartais tetukas pasiima išeiginę, tai būtinai kur nors važiuojam ir turiningai dienas leidžiam. Pati sau pavydžiu, kad turiu tokį puikų vyrą ir nuostabų tėtį. Net neįsivaizdavau, kad jausiu tokią didelę pagalbą auginant dukrytę, už tai jį tik dar labiau MYLIM.
Mama Vaida

**************

Mano tėtuko vardas TOMAS.Aš jam esu labai dėkingas, kad rado mama ir Dievulis dovanojo jiems mane, maža kūdikėlį gimusi 2008 - 11 - 21 vardu Dovas.Tėvelis nuo pirmuju savaitėliu mamos pilve rūpinosi manimi, glostė, šnekino.Atėjus man i šį pasauly ir buvo šalia, ramino mama, nukirpo virkštele ir paėmė mane ant rankų, nuo tos dienos labai dažnai būnu ant tėčio ranku, mes žaidžiam, kalbam, jau dabar bandom vaikščioti, šaunumėlis.
Ačiū tetuk
Tavo Dovas

**************

Tikiu, kad dauguma pasaulio vaikučių turi tikrai nuostabius tetukus. Tokį turiu ir aš, todėl noriu su jumis visais tuo pasidžiaugti...
Kodėl toks geras mano tetukas? Ogi priežasčių tiek daug, kiek danguje pūkuotų debesėlių: ryte tetukas išgirdęs mano linksmą krykštaujantį balselį šoka iš lovos, ne snori pats pirmas man padovanoti savo šypseną! Jis vienintelis seka man tas niekada nenusibostančias ir visada tokias jausmingas ir šiltas pasakas apie mūsų juodą mopsiuką! Jis niekada nebijo galbūt kažkam atrodyti kvailai, vaidindamas man kažkokį išgalvotą pasakos personažą, ne sjo tikslas vienas - pralinksminti mane ir taip leisti pasijusti laimingai! o keik daug šiltų ir išdykusių emocijų man suteikia maudynės su tavimi, tetuk, tu man TYKŠT, aš tau TAŠKU TAŠKU!!! Mįgsti amne ir apgaudinėti - duodi man nosiuką, o aš išžioju burnytę - laukiu, gal mamytės "pieniukas ateis"... Man smagu. Čia juk mūsų dviejų žaidimas. Ir kai pas mane apsigyvena tas mažas mažas ožkiukas su dviem rageliais ir jau atrodo nič nieko nebenoriu, jis paleidžia mano mylimiausias daineles ir ... pakviečia mane PAŠOKTI!!! Mes taip sukamės sukamės sukamės... O aš nusiraminu, taip akip tas maža angeliukas ir taip stipriai prisispaudžiu prie tavęs tetuk, ... ir užmiegu... O miegelis toks saldus... Tu, tetuk, saugai mano sapnelius... Myliu tave! Ačiū tau už rūpestį.
Tavo mažytė dukrytė Meda

****************

Sugalvojau parasyti apie musu teveli, nes konkurso pavadinimas puikiai jam tinka - "geriausias tetis pasaulyje"...taip tai tiesa, tiesa, kad jis geriausias,mylimiausias, svelniausias, supratingiausias ir svarbiausia-bunant su dukryte Auguste pas ji atsiveria neaprepiami fantazijos lobiai...
Gimus dukrytei jis labai mums padejo. Visa laika buvo kartu, slauge mane po cezario pjuvio operacijos, padejo priziureti dukryte. Keista buvo tai, kad jis visiskai nebijojo imti mazosios Augustytes ant ranku...Matyt uzgimę teviski jausmai ir begaline meile mazajam zmoguciui nugalejo visas baimes:)
Musu brangusis tevelis visas dienas ir naktis praleido ligonineje. Mes abu kartu kelemes prie suvirkusios dukrytes, kartu keitem sauskelnes, kartu supavom ja miegancia ir zinoma kartu dziaugemes savo vaikeliu:)Esu jam uztai labai dekinga!
Net neabejoju,kad jeigu musu mazoji (Augustei dabar 1m. ir 9 men.) moketu padekoti, ji dekotu teveliui uz smagius zaidimus, kurie padeda ir apsirengti be asaru ir pavalgyti nesukant galvytes i salis ir zinoma tiesiog smagiai praleisti laika....O ko tik jie, mano mylimi zmoguciai, neprisigalvoja! Namie jie pucia muilo burbulus (turbut nereikia rasyti apie tai kokios slapios buna grindys:), lovos atlenkiama dalis tampa supynemis, tevelis buna isteptas kremu, o popieriaus lapas tampa geriausiu zaisliuku-is popieriaus tevelis islanksto lektuvelius,kamuoliukus ar kepuraites, piesia Augustytes kojytes,rankytes:)
Kiekviena karta grizusi namo randu juos abu krykstaujancius, Augustytes zandai raudoni nuo dukimo, o sypsena tokia nuosirdziai maloni..iki asaru pasidaro dziugu, sirdziai gera, kai matai laimingus Teveli ir Dukryte nuo buvimo kartu:)
Nemeluosiu sakydama, kad jis nei karto nera pakeles balso pries dukryte. Nors gyvenime yra emocionalus, su dukryte tevelis tampa geleziniu nervu:) Ir cia pravercia zaidimai...Auguste pamirsta apie neklausymus, nes tevelis sugalvoja jai kitokios veiklos, pvz. uzsideda mazaja ant peciu ir soka uzsileide garsiausiai muzika arba eina maitinti lelyciu, meskuciu, suniuku ir t.t. Smagu juos girdeti besijuokiancius kitame kambaryje:)
Nepamirsiu parasyti ir tai, kad musu tevelis yra gryniausias optimistas. Sunkiu momentu jis sugeba nuraminti, iteikti dalele savo tikejimo, kad viskas bus gerai! Mane tai ramina...
Dziaugiuosi, kad turime TEVELI, savo teveli, toki, kurio niekas neturi:) Jis man ir dukrytei vienintelis, mylime ji. As jam tai sakau, o dukryte kalba akimis, sypsena, juoku...Kai ji paaugs pasakys zodzius, kurie, as neabejoju, bus : myliu tave TEVELI!!!
Su gimtadieniu Tave Brangusis:*
Zmona Asta ir dukryte Auguste, Vilnius

******************
24 Aš esu vardu Viltė Viktorija. Man 4 mėnesiai. Noriu papasakoti apie savo mylimiausią tėvelį. Man atrodo, kad kiekvienam vaikui jo tėvelis yra pats geriausias ir nuostabiausias pasaulyje. Aš nesu išimtis – man mano tėvelis yra pats nuostabiausias. Į akis turbūt iškart krinta mano dvigubas vardas. Tai jau šį tą pasako apie mano tėtį. Šis vardas rodo, kad mano tėčiui buvo ne tas pats kokį vardą turės jo dukrytė – mamytei patiko Viltė, o tėveliui Viktorija, todėl jie, pasitarę nutarė man duoti du vardus, kurių derinys skamba nuostabiai! Mano tėvelis nėra standartiškai geras tėvelis, besikeliantis naktį, keičiantis man sauskelnes ar kiauras dienas nešiojantis mane ant rankų. Ne, jis yra ne toks, jis yra kitoks, jis yra kitaip geras tėtis. Jis labai daug dirba, kad galėtų uždirbti pinigėlių, pastatyti mums gražius namelius ir aprūpinti viskuo mus su mamyte. Žinoma, tėtis visa širdimi trokšta praleisti daugiau laiko su mumis, jis man tai pats yra pašnibždėjęs į mano mažą ausytę, ir aš jį suprantu. Nepasisant to, akimirkos, praleidžiamos kartu su tėčiu man yra labai brangios, labai linksmos – aš krykštauju kai JIS kutena man pilvuką, aš prunkščiu, o JIS vadina mane „prunkštuke“, JIS švelniai glosto man galvelę, vadindamas mane „veltinuku“ arba „miškiniuku“, aš mėgstu žiūrėti į JO akinius, nes niekur daugiau tokių nemačiau; JIS dažnai sako mamytei, kad ją myli, o vieną vakarą išgirdau jį sakant į jos ausį, kad negalėtų be mūsų su mamyte gyventi. Mano tėtis yra labai linksmas, kartais juokingas – vieną vakarą JIS bandė pakeisti man sauskelnes – kiek buvo juoko, kai užpakaliukas atsidūrė priekyje, o priekis užpakaliuke! Jeigu aš verkiu iš nekantrumo, negalėdama sulaukti mamytės su pienuku, tėtis garsiai suploja delnais, ir aš nutylu – juokinga, nes gaunasi labai keistas garsas. Tėtis yra didžiausias mūsų gelbėtojas – jis gelbėja mane ir mamą nuo „piktųjų“ kartais pas mus apsilankančių vorų, o lauke apgina mus ir nuo kitų ramybės neduodančių „siaubingų“ skraidančių vabalų. Tik tėtis moka surinkti baldus, sutaisyti mano sulūžusią lovytė bei suklijuoti mano vežimėlio pradurtą padangą. Tik tėtis sugeba taip pralinksminti mamą, vadindamas ją įvairių gyvūnėlių pavadinimais ir sukeldamas nuoširdų jos juoką, kuris pripildo džiugesio visus namus. Tik JIS vienintelis moka padaryti tokias šmaikščias grimasas ir išleisti tokius juokingus garsus, priverčiančius mane krykštauti. Todėl, nors kartais mes norėtume savo tėvelį matyti dažniau, bet net JAM nesant šalia, labai nenusimename, nes mes su mamyte jį jaučiame, jaučiame jo padarytais darbais, ryte paliktais bučiniais ir pilnais JO kvepalų aromato namais. Ir ką gi mes darytume be savo mylimiausio ir rūpestingiausio tėčio?

********************

Norejau papasakoti apie mano dukreles Mijos (1 metai ir 1 menuo) teveli Neda - geriausia teti pasaulyje. Nors jis dirba ir gryzes dar daug laiko dirba namuose - tvarko aplinka lauke, irengineja vonia (kad turetume kur visi pliuskentis), bet laisva laika visada skiria mazajai - kalbasi,deklamuoja paties kurtus eilerastukus ("ka matau, apie ta kalbu") zaidzia su zaislais, eina pasivaikscioti i lauka (kai man, mamai, reikia tvarkyti namus ar, siuo metu, rasyti baigiamaji darba), savaitgalio rytais keliasi kartu su dukrele, keicia sauskelnes, eina i kita kambari, pusryciauja (tiesa, kosyciu neverda, taciau mielai dalijasi su Mija savo pusryciais - duoda valgyti duonytes, surio, pagerti arbatos). Nors mazyle labiau prisirisus prie manes, bet su teciu leidziamas laikas - dukimo ir zaidimu laikas.
3 dienos iki pirmojo gimtadienio istiko nelaime - Mijyte namie dukdama prasiskele kakta. Tuo metu tetis dirbo (mes gyvename uzmiestyje, iki miesto - 25 km.), tai skubiausiai parvaziavo namo, nuvezeme mazyle i ligonine, gydytojas traumatologas issinese i kita kabineta sutvarstyti zaizda, o gryzusi ten,kur buvome mes su teveliu, kelias sekundes pabuvusi ant mano ranku, istiese rankeles i teti...
Taigi, baigdama rasyti galiu tik pasikartoti - nors tetis galbut ir nepraleidzia su mazaja savo karalaite tiek laiko, kiek noretusi, bet visa laisva laika ir kada reikia, skiria jai. Zinoma, nepamirsta ir manes, savo dukros mamos - retkarciais paprasome gerosios Mijos mociutes, kad ja padabotu, o patys islekiame i kina ar kavos. Mes savo teti labai mylime ir manome, kad mums labai pasiseke, kad ji toki turime, nes jis - geriausias tetis pasaulyje!
Su pagarba -
Mijos mama Ieva Bendoraitiene

******************

Aš esu Jokūbas. Man jau 2,5 mėnesio. Šalia manęs guli mano brolis šaunuolis - Dovydas. Jam jau 7-eri. Mes esame labai geri draugai, tačiau abu kartu dar turime vieną labai labai gerą draugą - Tėtį Mes jį mylime už viską. Esame dėkingi jam už tai, kad jis su mumis nuo pat gimimo, nuo pat tos stebuklingos akimirkos, kai mūsų akutės išvydo šio pasaulio šviesą. Jis girdėjo pirmąjį mūsų klyksmą... Nesvarbu kiek jam metų. Jis žaidžia kartu su mumis nepaisydamas amžiaus skirtumo ir savo norų. Mes esame tikri, kad abu Tėčio dėmesio gauname po lygiai. Man labiausiai patinka užmigti pas tėtį lovoje, nesvarbu, ar esame pas senelius, ar namuose - visada pirmiausiai noriu paklausyti tėčio lopšinės, o tik tada užmerkiu savo dideles akutes. Nuo manęs neatsilieka ir mano brolis. Jis irgi įsiropščia pas mus į lovą. Gal pavydi? Miegočiau toje didelėje lovoje su Tėčiu nors ir visą naktį, bet kažkaip stebuklingai rytą prabundu savo lovelėje. Negaliu suprasti, kaip aš ten patenku? O gal tai Tėčio darbas? Nesvarbu, aš jį vistiek labai myliu. Mano brolis tai jau pirmokas. Jis gali su tėčiu važinėtis dviračiais, žaisti krepšinį ar stalo žaidimus. Tačiau kai einame pasivaikščioti, tai einame visi trys vyrai - brolis važiuoja dviračiu, o mano "techniką" stumia tėtis. Ir dar, negaliu nepaminėti, kad būtent Tėtis man nupirko pirmuosius rūbelius. Ir jis maitina mamytę kuo geresniu maisteliu, kad tik mano pienukas būtų gardesnis.
Tėti, mes abu su broliu norime tau pasakyti, kasd tu esi pats geriausias Tėtis pasaulyje. Brolis tai jau kartoja tau tūkstantį kartų, o kai aš išmoksiu kalbėti, būtinai pasakysiu tą patį.
Tavo berniukai - Dovydas ir Jokūbas

*******************

27 Pasigirsiu. Mano Tevelis yra pats geriausias pasaulyje ir visai ne todel, kad jis mane labai myli,o todel, kad tik jis atsisako savo megiamiausio hobio- zvejybos tam,kad surastu man reikalingu vaistuku nuo pilvo putimo ir pavaduotu mamyte supdamas mane taip kaip tik jis vienas mokas ir visai nesvarbu,kad po desimt minuciu jis jau nejaucia ne tik ranku,bet ir koju,bet uztat koks jis buna laimingas, kai pavyksta mane nuraminti ir uzmigdyti. Man labai gaila tevelio kai jis turi keltis is saldaus miegelio tam, kad palygintu merliuka,kuris susildo mano pilvuka,nors mamyte labai stengiasi mane supti, nuraminti,bet deja ne visada pavyksta ir tada mums prireikia geradario, visagalio tecio pagalbos. Visagalis todel, kad tik jis vienas sugeba susitvarkyti su mano slogute,net ir nakti prikeltas su aspiratorium susitvarko be jokiu bedu,o mamytes plauciai turbut silpnesni,nes jai tas darbas neiveikiamas. :-D O labiausiai uz viska as esu dekinga teciui uz tai,kad jis palepina mamyte leisdamas jai numigti, pabudamas su manimi kitame kambaryje ir nuramindamas mane vos as isleidziu koki itartina garsa,kad tik mamyte nesoktu is miegu ir pailsetu nuo mano visu "dainavimu",o vat dainuoti as tikrai sugebu... :-D Zinau kad su manimi nelengva,ypac del to,kad naktim kovojam su pilvuku,diena noriu buti migdoma ant ranku,bet juk as dar tokia mazyte,vos dvieju menesiu ir zinau kad mano tetis del manes padarys dar milijona geru darbu ir nepyks,kad per mane nemate svarbiu krepsinio rungtyniu,teko atsaukti zvejyba, vykti i darbus be poilsio po bemieges nakties,nes jis vienas mane myli taip kaip niekas kitas nemyli ir nors kalba,kad nelepins manes, nesives i parduotuve, jeigu busiu negera,bet as jau dabar zinau kad viskas bus kiek kitaip.
Amandele is Marijampoles.

*****************

Dar kai buvau saugiai įsitaisiusi mamytės pilvelyje, jausdavau jo švelnius prisilietimus, klausydavausi jo sekamų pasakų ir judindavau kojytes pagal jo niūniuojamas melodijas. Mano tėtis labai laukė mano gimimo, kartu su mama rinko man vardą, ieškojo patogiausio vežimėlio, saugiausios lovytės ir gražiausių drabužėlių.
Tėtis buvo pasiruošęs dalyvauti mano gimime ir kaip įmanydamas padėti mamytei, bet taip išėjo, kad mamytei darė operaciją ir tėvelio į operacinę neileido. Jis laukė palatoje ir labai nerimavo, kad tik mums viskas būtų gerai. Jis pirmas mane aplankė naujagimių skyriuje ir, grįžęs pas mamytę, pasakojo jai, kokia aš mažutė ir gražutė.
Dabar tėtis – geriausias mano draugas. Tik jis vienas sugeba taip „groti“ mano barškučiais, kad aš užuot verkusi imu šypsotis. Kai mane „užpuola ožiukai“, tėtis kantriai sūpuoja lopšį, kol mano nuotaika pasitaiso. Kai išeiname pasivaikščioti, tėvelis visuomet pats stumia mano vežimėlį – jo rankose aš jaučiuosi saugiausia.
Šiuo metu tėtis nedirba. Žinau, kad tai nėra gerai, bet aš džiaugiuosi, kad visada šalia yra kas mane pakutena, panešioja ar pasūpuoja.
Esu labai laiminga, kad turiu tokį puikų tėtį ir laukiu nesulaukiu, kada paaugsiu ir galėsiu kartu su juo gainioti aitvarus, žvejoti ar leisti upėje laivelius.
Mylimiausia tėčio dukrytė
Fausta Bendikta

****************

Mano vardas Austėja, man visai neseniai suėjo keturi mėnesiukai. Nedaug dar, ar ne? Bet aš per devynis mėnesius mamos pilvelyje ir keturis šiame pasaulyje jau spėjau įsitikinti, kad mano tėtis pats geriausias. Aš tikrai sakau tiesą ir nei trupučio neperdedu. Netikit? Pabandysiu papasakoti jums dėl ko aš labai labai myliu savo tėvelį:
• Tėvelis davė pradžią mano atsiradimui, mano gyvybės užsimezgimui. Be jo, nebūtų ir manęs.
• Kai tėvelis sužinojo, kad mano širdutė jau plaka, jis buvo pats laimingiausias ir daug daug bučiavo mamytės pilvelį.
• Kai jau pradėjau pilvelyje judėti, tėvelis visada laikydavo savo ranka ant mamytės pilvelio ir mane glostydavo.
• Kai jau mano akytės mamos pilvelyje buvo atsimerkusios, tėvelis šviesdavo su žibintuvėliu į mamytės pilvą, kad man būtų šviesiau. Ot juokdarys ?
• Aš visada žinojau, kad vyksta aplinkui būdama pilvelyje, nes tėvelis man viską pasakodavo.
• Tėvelis buvo tą didžiają dieną kartu su manimi ir mamyte, kai pasibeldžiau į šį nuostabų pasaulį!
• Kai pirmą kartą prigludau prie mamytės krūtinės, tėvelis davė įsikibti man į savo didelius pirštus, kad man būtų drąsiau šiame pasaulyje.
• Pirmom mano gyvenimo dienom tėvelis be galo manimi rūpinosi, nes mamytei buvo sunku.
• Dabar, kai jau esu didelė, net keturių mėnesių, tėvelis su manimi žaidžia, kalbina, juokina, prausia, mokina ir daro viską, kad mano pasaulėlis būtų laimingas ir gražus ?
Pažiūrėkit, kokie mes panašūs

*********

Spalio 26d, tetis isvyksta i komandiruote Rygoje, pagal termina,sunau musu, turejai gimti spalio 25d. Pries isvaziuodamas tetukas,liepe mums nevaziuot i ligonine,ir laukti kol sugrys, islydejom teveli,sulaukem vakaro,tik man buvo bemiege naktis,tu neklausai tetuko,nori jau i pasauli, ir isauso spalio 27d rytas, skambutis mociutei,vaziuojam i ligonine. guliu ligoninej,laukiu kada ateis daktare ir pasakys naujienas, tetuko skambutis,ir klausimas kaip jauciames, ir atsakau,spek kur mes randames,ogi ligoninej,na,aisku sukosi viena mintis teciui,kaip greiciau gryst namo,taip ir nutiko,kolegos kai isgirdo kad jau arteja ta lemtinga minute,nieko nelaukdami isskubejo namo,neivyko seminaras,nes sunus musu nusprende isvyst pasauli.is rygos i klaipeda gryzo labai greit,tetukas iskart pas mus i ligonine,ir spejo laiku,pora valandeliu pakalbejom,ir jau mazasis musu stebuklas nebenori nieko laukt...tetukas buvo graziai isprasytas is palatos,ir kantriai lauke uz duru..ir stai mes tryse...ir prasidejo tetuko irodymai,kad tu jam visas gyvenimas,jau seknacia diena,tu turejai gimimo liudijima,atvaziavo su dokumentu rankose,ta pacia diena ir priregistravo tave,musu namuciuos..dziaugesi tetis tavimi,jau svajoja kaip tu zaisi futbola,jau net ir su treneriu apie tai kalbeta yra..visi pavydi,tokio gero,rupestingo,mylincio tecio tau..dabar jau tau 10men,ir dziugini mus kasdien savo linksmumu.. tevelis lepina tave, veza kur tik paprasom,prie juros,buvai ir zvejyboje jau,juru muziejuje,keliaujam visur kur tik norim..tevelis tau varda isrinko,nes sake,berniukui rinksiu as,mergyte tu..ir neisivaziduojam taves kitu vardu..
taigi, musu tevelis,tikrai pats geriausias,rupestingiausias,ir mylintis mus...

*****************

Jau būdama Mamytės pilvelyje žinojau - manęs laukia susitikimas su pačiu geriausiu Tėčiu paslaulyje – Mano Tėčiu.
Mamytė apie Tave daug gero ir gražaus pasakojo, todėl nekantravau Tave pamatyti. Mūsų susitikimas įvyko šių metų balandžio 9 dienos rytą. Tu pirmasis mane aplankei ir pasveikinai, kol Mamytė ilsėjosi. Vos pamačiau, supratau, kad tai Tu, nes buvai labai panašus į mane, tik gydytoja kažkodėl sakė, kad aš labiau panaši į Tave. Ech, argi dabar svarbu kas į ką panašus, svarbiausia, kad aš turiu Tave, patį geraiusią Tėčių Tėtį.
O dabar Mamytės lūpomis noriu pasakyti, kodėl. taip sakau.
Geriausias Tu, nes esi man vienintelis ir niekuo nepakeičiamas. Ant Tavo tvirtų rankų jaučiuosi tokia saugi, kai iškeli mane į dar man nesuprantamą aukštį. O ar žinai, koks fantastiškai saldus būna miegas ant Tavo krūtinės? Turbūt nė viena uogienė nebūna tokia saldi....Mano širdutė spurda džiaugsmu, kai su manimi lakstai po kambarius ir kartu gaudai ,,nematomus drugelius“. O kaip man smagu su Tavimi šokti!! Dar nežinau kaip vadinasi tie šokio žingsneliai, bet žinok, jie man labai patinka. Tu tikrai geriausias Tėtis man, nes daliniesi su manimi savo daiktais: Tau negaila netgi savo naujo telefono, kurį kas kartą bandau ,,suvalgyti“ arba raktų, kurie netyčia kažkur pradingsta. Tu netgi nepyksti, o šypsaisi man, kai vidurnakty pažadinu Tave.
Tu pats šauniausias, nes viską taip gerai moki: prajuokinti, nuraminti, priglausti, pradžiuginti, paguosti, žaisti su manimi ir žinoma MYLĖTI taip, kaip tik gali pas geriausias Tėtis pasalulyje. Ačiū, kad esi. Aš būtinai pasitengsiu būti geriausio Tėčio geriausia dukryte.
Tavo dukrytė Lėja

****************

Tėtis, tėvelis, tėveliukas, tete, tetukas....tai žodžiai, kuriais vaikas kreipiasi į vieną brangiausių žmonių savo gyvenime. Vadintis tėčiu ir būti tėčiu – du skirtingi dalykai. Kiekvienas vyras giliai savo pasąmonės kloduose svajoja būti tėčiu, bet dažnai iš to lieka tik pavadinimas...
Oskarai...tu gali didžiuotis savo tėčiu, nes jis Tėtis, kuris ne padeda tave auginti, bet augina. Jis svajojo apie tave, planavo tave, spindinčiomis akimis ir palaiminga šypsena priėmė žinią, kad tu jau beldiesi į gyvenimą, buvo kartu su manimi ir tavimi tuos devynis mėnesius, kaip vaikas džiaugėsi pirmaisiais tavo judesiais, glostė ranka pilvą, mėgino tave prakalbinti ir pridėjęs ausį išgirsti tavo vandens pasaulio garsus. Buvo kartu, kai tu išsiveržei į laisvę ir padovanojai savo pirmąjį klyksmą. Paėmė tave tokį mažutį, bejėgį ant rankų, prisiglaudė prie skruosto ir pirmą kartą pabučiavo. Kad tu žinotum, koks vyriškai laimingas jis atrodė, kaip nežemiškai švietė veidas ir šypsena. Jam likimas suteikė galimybę stebėti tave nuo pirmosios gyvenimo akimirkos kiekvieną dieną. Augti kartu su tavimi, džiaugtis kiekvienu tavo pasikeitimu ir tobulėjimu. Juk retai kada tėtis mato visą kūdikio vystymąsi ir brandą. Jis stebėjo ir matė viską: kaip tu pirmą kartą nusišypsojai, kaip į savo mažytę švelnią rankytę paėmei žaislą, kaip pirmą kartą sąmoningai palietei jo veidą, kaip apsivertei ant pilvuko ir aukštai atlošei galvą, kaip atsistojai keturiomis ir varliūkiškai pasistūmėjai į priekį, kaip gana išradingai ir netikėtai atsiklaupei ant kelių ir atsisėdai. Buvo taip gera stebėti Jus abu, tokius panašius ir kartu sirtingus. Jis buvo nuolat šalia tavęs, nešiojo tave ant rankų, kai tu bejėgiškai pravirkdavai pavargęs žaisti ar suskaudus pilvukui. Keldavosi naktimis ir stebėdavo kaip tave maitinu, prisiglausdavo ir nešiodavo, kol užmigdavai. O dieną vežiodavo tave lauke ir visaip stengėsi padėti man, kad aš būčiau pailsėjusi, laiminga ir žindydama tave perteikčiau tau pačias geriausias emocijas ir ramybę. Tu toks panašus į jį! Savo nepaprasta šypsena, kuria apdovanoji kiekvieną rytą tik nubudęs, savo šiltu žvilgsniu ir meiliu apkabinimu. Tu gali didžiuotis, kad turi tokį tėtį, kuriam tu esi - visas pasaulis. Mes tave labai mylim mūsų Tėčių Tėti....

******************

Sveiki, aš vis rašiau laiška apie savo vaikelio tėtį, bet rodos vis kažką praleisdavau ir vis pradėdavau iš naujo. Juk kiekviena mama savo vaikelio tėtį laiko pačiu geriausiu, neišimtis ir aš.
Laiškas man taip ir nesigavo, tačiau išėjo visai neblogos eilės. Šiomis eilėmis aš ir noriu pasakyti vyrui, kad ištiesų jis yra pats pačiausias, geriausias, šauniausias ir mylimiausias tėtis pasaulyje.
Taigi mano eilės:
Mūsų tėtis pats geriausias.
Mūsų tėtis nuostabiausias.
Myli sūnutį labai.
Moko jį žaisti gražiai.
Juokias smagiai jie abu,
mamai kartais net pavydu.
Pasiilgsta per dieną
Gytukas tėvelio.
Pamačius sužvilga,
akutės sūnelio.
Iš lūpų nedingsta
džiugi šypsena.
Kai mūsų mažylis parpuola staiga
ir ašaros skruostais rieda, vaje.
Tėvelis jam ašaras šluosto,
ir pokštais bando paguosti.
Myli tėtis sūnelį labai.
Be tėčio vaikeliui būtų blogai.
Tėtis saugo ir myli,
savo brangų mažylį

*********************

Tėtis vardu Mindaugas. Jis protingas, atviras, tikras linksmuolis, nebijo
būti vaiku, nors jau sulaukė trisdešimties. Puikus pagalbininkas ir labai
rūpestingas. Dalyvavimą gimdyme ir šiltus jo žodžius prisiminsiu visą
gyvenimą, jis buvo šalia nuo pirmos minutės, kai sužinojome apie nėštumą
iki tos minutės, kol šį pasaulį išvydo mūsų pirmagimė Beatričė. Jis
pirmasis ją paėmė ant rankų ir pavadino vardu, pirmasis ją pamatė ir iš
laimės nubraukė ašarą...
Dukrelei grįžus namo, jos laukė tėčio nuveltas iš vilnos meškutis ir
daili lovelė, padaryta tėčio rankų.Didžiuojuosiu iki šiol tokiu vyro
poelgiu, juk į tokius darbus jis sudėjo visą savo rankų šilumą.
Dėja dabar, kai vasaros dienelės taip greitai bėga, o Beatričė su jomis
taip greitai auga, tėtis dažnai išvažiuoja darbo reikalais, todėl
didžiąją laiko dalį kolkas praleidžiame dviese. Bet akimirkos, kai tėtis
grįžta, visada yra be galo smagios ir kupinos šilumos. Beatričė
glaudžiasi prie tėčio krūtinės ir mielai keliauja ant stiprių tėvelio
rankų, o kaip ji juokiasi ir krykštauja, kokia būna laiminga, kai visi
esame kartu.
Kiekviena mamytė nori, kad vaiko tėvelis praleistų kuo daugiau laiko su
vaikeliu, kad kuo daugiau žaistų , bendrautų, kad augtų kartu- vaikas į
suaugusį žmogutį, tėtis į tvirtą ir atsakingą asmenybę.Manau, kad tam,
kad būti šauniausiu tėčiu reikia vieno ir labai svarbaus dalyko - meilės,
juk meilė atskleidžia gražiausias mūsų puses.Ir noro - pažinti,
įsiklausyti, suprasti, pajausti, išgyventi įvykius kartu su vaiku.
Mūsų tėtis pats šauniausias! Ačiū jam už jo šilumą ir tokią stiprią
meilę! Mes labai jį mylime!

*******************

Kartais visam pasauliui noriu sušukti - AŠ LAIMINGA!!!!!!!!!!!!!!!! Aš laiminga, kad turiu nuostabų vyrą, o mūsų vaikučiai nepakatojamą tėtį, kuris yra pats geriausias, pats gražiausias, pats švelniausias, pats nuostabiausias... Na geriems žodžiams galo nėra!!!!!! Auginame du vaikučius, beveik devynerių Karoliną ir pusantrų Žygimantą. Nuo pat pirmųjų pažinties dienų, viską darome kartu. Kartu svajojome apie šeimą, kartu laukėmės, kartu gimdėme (abu kartus mūsų tėtis dalyvavo vaikučių gimime), kartu praleidome bemieges naktis, kartu dalinomės rūpesčiais, kartu įveikėme visus iškilusius sunkumus. Karoliną jau praauginome, ji jau savarankiška. O Žygimantui dar reikia daug dėmesio, ypač mamytės, jos jam reikia kaip žolytei rasos lašelių (aš jį dar maitinu savo pieneliu), aišku tėtis vis dar didelis pagalbinikas. Vaikams tėvelis – šventasis!!!!!! Aš matau kaip jie džiūgauja, kaip skuba, virsdami vienas per kitą (aš taip pat nuo jų neatsilieku?) prie durų, pasitikti jo, grįžtančio iš darbo, apsikabina, bučiuoja, kas pasakoja, o kas čiauška jam dienos įspūdžius, išgyvenimus, rodo naujus pasiekimus, guodžiasi įsitaisę naują mėlynę ar gumbą. Taip gražu ir taip gera žiūrėti... Šitokios akimirkos man pačios brangiausios. Susimąstau, argi reikia žmogui ko nors daugiau, kad jis jaustųsi visiškai laimingas?! Man užtenka to, ką turiu, dėl to save ir vadinu...
...laimingiausia žmona ir mama
Daiva

********************

Auginame du vaikučius: penkeriu su puse Eveliną ir 5 mėn.Ruslaną. Kadangi mažyliui labiau reikalinga mama,tėčiui tenka daug dėmesio skirti dukrytei.Su kuo jis puikiausiai susitvarko!
Daugelis mamyčių žino,kaip sunku pamaitinti nevalgiuką.Tėveliui užtenka išmonės ir kantrybės.Jis tik pasako:"Na,kas greičiau viską suvalgys?Turbūt aš!"Evelinai,žinoma,norisi laimėti.Ji stengiasi.O kai sušunka"laimėjau-viską suvalgiau!","nusiminęs" tėtis pabaigia savo ataušusius pietus.Tas žaidimas"Kas pirmas?"suveikia ir dantukus besiruošiant valyti,ir besirengiant,ir dar daug kur!
Šiuo metu Evelinos mėgstamiausias multikas "Pokemon'ai".Tėvelis žiūri drauge.Aš burbu:"Lyg daugiau nebūtų,ką veikti!"O jis :"Aš kitaip nežinosiu,kaip žaisti."O pažiūrėję filmuką,jie eina žaisti į lauka,kur prie jų prisijungia kiti kiemo vaikai.Mūsų tėvelis žino visų Pokemon'ų vardus ir kovos taktikas!Taip vaikai ir jis,vienintelis suaugęs,"kovoja".Pavargę "kovoti",kamuolį spardo,ar slėpynių žaidžia,ar dar ko prisigalvoja!Vaikai laiko jį lygiaverčiu žaidėju.Nevadina nei dėde,nei ponu-tiesiog šaukia vardu.Aš vis stebiu ir stebiuosi,kaip jis puikiai visą tai sugeba!
Mažasis vaikutis daug laiko ir jėgų reikalauja,nors yra iš tų ramių vaikiukų.Tad tėvelis nelaukia,kada pietus pagaminsiu,o ima ir išverda skaniausią sriūbą,ar plovą kokį pagamina.Štai indus suplauti jam-didžiausia kančia,todėl šis darbas yra tik mano.Ir sauskelnes keičiu tik aš.Ne todėl,kad nemoka.Kas gi tuomet liks man?Ir neprivalo gi jis visko išmanyti,pakanka to ką daro.Man tai labai didelė pagalba.
O Evelinai?
Kas geriausiai paguos,kas papūs,kad žaizdelė stebuklingai greitai užgytų,kas pagirs už nuostabų piešinuką,kas pasakėlę paskaitys prieš miegą,kas pasakys,kad myli labiausiai pasaulyje?Mūsų tėvelis-geriausias tėvelis pasaulyje!!!
Jano žmona Natalija Semaško.

*******************

• Atsimeni tu manęs kažkada klausei ar esu laimingas turėdamas Emiliją.
• Taip atsimenu. Tu man tada tik trumpai atsakei, kad esi laimingas. Nors aišku aš kaip visada norėjau išsamesnio atsakymo.
• Tai va, šiandien kai judvi mane pasitikote po darbo prie durų ir Emilija iš džiaugsmo mane pamačiusi pradėjo juoktis, kojitėmis spardytis ir aktyviai rankytėmis mojuoti akyse man pasirodė ašaros. Štai koks aš esu laimingas turėdamas mūsų dukrytę.
Šį kartą, išgirdus tokius tavo tėvelio žodžius, akyse ašaros pasirodė tavo mamytei. Ar matai, mažute, kokius stebuklus tu darai? Ištirpdai net tuos ledus, kurie dažniausiai būna vyrų širdyje, priverti nusišypsoti net tada kai tėveliui būna sunku, padėdi atgauti jėgas, nes kad ir koks tėvelis pavargęs bebūtų visada vos tik sugrįžęs nori paimti tave ant rankų ir pabučiuoti.
Tavo tėvelis yra pats geriausias pasaulyje. Jau dabar matau, kad tu esi „tėvelio dukryte“. Juk tiek džiaugsmo tau suteikia buvimas su juo. Čia jis pirmas paėmė tave ant rankų vos gimusią, pirmas privertė tave garsiai nusijuokti, tai su juo vakare tu žaidi ir išdykauji. Tavo tėvelis jau svajoja apie tuos laikus kada tu paaugsi ir galėsite kartu žaisti su sniegu, puošti kalėdinę eglutę, važinėti su dviračiais. Štai kokios akimirkos dar tavęs laukia būnant kartu su tėveliu. O kol kas mes su tavo tėčiu džiaugiamės tuo kokia tu esi dabar – mažoji Emilytė, kuri daro didelius stebuklus.
Emilytės mamytė Anžela

******************

Pamačius straipsnio pavadinimą „Geriausias Tėtis pasaulyje“ iškart nusprendžiau rašyti apie savo vyrą, kurio tėvystės jausmas gimė kartu su mano klausimu: „Ar ir tu matai dvi juosteles?..“. Tačiau užmerkus akis iškart prisimenu savo vaikystę ir savo Tėčių Tėtį. Supratau, kad negalėsiu apie tai neparašyti...
Taigi praverkime duris ir sklindančios šviesos taku nukeliaukime į praeitį, kurioje trepsi maža mergaitė ir kuriai visas jos pasaulis yra – TĖTIS.
Prisiminimai, kurie iškart išnyra prieš akis... Susėdę ant žemės kartu spalvojame spalvinimo knygutę... Tu veži mane rogutėmis nuo Žaliakalnio kalno. Trauki mane už kapišono iš upelio, į kurį įkritau tupėdama ant lieptelio ir žiūrėdama į spalvotas tarsi akvariume žuvytes. Prie ežero namuko pro mažą langelį Tu mėtai man kankorėžius, kuriuos aš greitai renku ir pro tą patį langelį metu Tau atgal... Per didžiulę nušienautą pievą mes einame ieškoti mašinytės, kurią Tu man nupirkai, o aš pamečiau...
Galbūt keista, kad taip aiškiai viską prisiminu, nors tuo metu man buvo ne daugiau nei trys metukai. Dar dabar dažnai pravažiuoju pro tas širdžiai mylimas vietas – pasėdžiu ant lieptelio (tik kur tos ryškiosios žuvytės??!), įeinu į namuką prie ežero (o kodėl jis man atrodė toks didelis?..)...
Dar vėliau Tu su siūlu trauki man pirmąjį dantuką, nes tądien į darželį mano geriausia draugė jau atėjo be dantuko! Vėliau prisipažinai, kad Tavo širdis taip drebėjo, ir kad Tu buvai daug labiau išsigandęs nei aš ?.
Mokykloje Tu man aiškini matematiką ir visus skaičius prilygini saldainiams, kad geriau suprasčiau. Deja, su chemija jau buvo sunkiau ?.
Mes sėdime vakarais ir stabdydami kasetę užsirašinėjame „Hiperbolės“ žodžius ir mokomės dainuoti.
Maža mergaitė po truputį auga... Pirmosios meilės ašaros... Tu išgirsti mane verkiančią, ateini į kambarį ir guodi, sakydamas, kad „meilė kaip paukštis. Ji visada sugrįžta, tik skirtingais pavidalais...“.
Tėti, ar žinai, kad man visada buvai ne tik pats geriausias, bet ir pats gražiausias? Aš taip didžiuodavausi, kai Tu mane pasiimdavai iš darželio ir taip pykdavau, kai Tu mane erzinai, sakydamas, kad ateis laikas ir Tu pražilsi, vaikščiosi pasirėmęs lazdute...
Tėti, dabar Tu ne tik pražilai, bet, gimus pirmajai anūkėlei Emilijai, kaip ir žadėjai, užsiauginai barzdą. Bet Tu man vis tiek esi ne tik pats gražiausias tėtis, o dabar ir pats gražiausias diedukas pasaulyje.
Visus tėčius, kurie augina vaikučius norėčiau paraginti: „Tėčiai, nelikit nuošaly auginant vaiką. Jūs galit tiek daug duoti. Esu tikra, kad stebuklingas Tėčio ir vaiko ryšys užsimezga nuo pirmųjų dienų ir išlieka visą gyvenimą.“ Juk sakoma , kad „mama privalo glausti vaiką prie savęs, kad mažylis suprastų, jog tai jo pasaulis, o tėtis turi užkopti su juo ant aukščiausios kalvos, kad vaikas pamatytų, kaip jo pasaulis atrodo...“.
Aš esu tikrai, kad mano dukrytė Emilija užaugus taip pat galės pasakyti „aš turiu nuostabiausią Tėtį pasaulyje“. Bet tai jau kita istorija ?.

********************
39 Kas geriausias pasaulyje? Jei tokį klausimą užduosite mano dvimetei, ji, šiek tiek susigėdusi, bet nemirktelėdama, atsakys - tėtis. Tenka pripažinti, kad tai šioks toks tėčio reklaminis triukas - "firminės" pasakos apie nugalėtus liūtus ir išgelbėtą mamą rezultatas:) Tikriausiai tokių "pasakų" ar panašių istorijų turi kiekviena šeima, todėl ne dėl to rašau Jums. Rašau apie mūsų tėtį, kaip apie laiko patikrintą ir išbandytą (auginame trečią atžalą), su 12 metų tėvystės stažu. Rašau apie žmogų, kuris tiesiogine prasme augina mūsų vaikus kartu su manimi. Drąsiai sakau, kad neužtenka pasidalinti buities rūpesčiais, laiku išnešti šiukšles ar parvesti vaiką/us iš darželio, kad užsitarnauti pavyzdingo tėčio titulą. Tikra tėvystė apima daug daugiau darbų, rūpestėlių, veikos, tačiau ji yra natūrali, todėl negali būti vertinama kaip darbas, pareiga, tai - tiesiog gyvenimas. Gyvenimas kartu su vaikais, bet ne dėl jų. Kartais fiziškai galima būti net labai toli, tačiau vaikai tėtį jaučia.
Mūsiškio iniciatyva vaikai skatinami domėtis viskuo - kiek parodų, įvairių renginių, sporto varžybų aplankyta, jau nekalbant apie kino filmus ar iškylas. Be abejonės, kartu dažniausiai keliauja ir mūsų mažiausioji. Ne tik todėl, kad paprasčiausiai neturime jos kur palikti, bet ir todėl, kad abu manome, jos šeima, kiek įmanoma daugiau laiko turėtų praleisti kartu, kad vaikams, nepriklausomai nuo jų amžiaus, būtina rodyti juos supančią aplinką, skatinti domėtis menais, sportu muzika, žmonėmis, sava šalimi. Per tą norą visur dalyvauti, tėtis jau tapęs neblogu logistikos specialistu - kartais tenka būti trijose vietose beveik tuo pačiu metu, ir jo dėka beveik suspėjame:)
Džiaugiuosi, kad mūsų tėtis mano, jog pati geriausia investicija jo gyvenime yra vaikai. Esu laiminga, kad jis vaikus auklėja savo asmeniniu pavyzdžiu. Tikiu, kad jo įskiepytos vertybės bus pats tikriausias, brangiausias ir naudingiausias kraitis vaikams ateityje. Na štai, ir surašiau savo versiją tam atsakymui į klausimą "Kas geriausias pasaulyje?".
Mama Dalia, Vilnius

*******************

Musu tevelio istorija, kiek kitokia nei buna iprastai. Teveli turime, dar vos tik 6menesiukai…. O mums jau tuoj bus 2metukai. Taip gyvenimo detales susideliojo, kad pirma likimas mamytei padovanojo dukryte, o tik tada teveli… is daugelio tevelio pareigu, pati smagiausia, kai nakti tevelis parvaziuoja ir tyliai tyliai selina i miegamaji, o dukryte vistiek sugeba pajusti gryzusi teveli, pabudusi jam rodo ka ismokusi per ta laika kol jo nemate. abi atejo is graziausiu tevelio svajoniu. Andzelikutes mamyte.

**************

Šauniausias tėtis. Koks jis? Kiekvienai skirtingas. Auginame 9 mėnesių
dukrelę Gustę, ji mums yra Dievo dovana, pat didžiausias džiaugsmas!
Tai, kad vyras nuo pat pirmos dienos rūpinasi mūsų mažąja, viską
darome kartu, mano nuomone yra normalu, kitaip nelabai ir
įsivaizduoju. Juk aš nesu šauni mama, nes keičiu vaikui sauskelnes,
maitinu ir t.t. Manau mūsų tėtis šaunus tuo, kad be galo mus myli.
Žinojau, kad jis yra geras žmogus, geras vyras ir bus geras tėtis. Bet
vis tiek širdis sąla, kai matau juos dūkstančius, krykštaujančius, kai
mažoji iš džiaugsmo spiegia ar nuo juoko pradeda net žagsėti. Kai jis
ją juokina, nešioja, bučiuoja, o ji glaudžiasi prie jo, kaip
džiaugiasi jį pamačiusi. Kai matau kaip dukrelė miega jam ant
krūtinės, o jis jos nepadeda, nes jam tiesiog gera taip pabūti su ja
(o aš pati iš karto guldau į lovytę ir džiaugiuosi laisva minute)Kai ryte nubudusi dukrelė parodo liežuvį suprantu - tai tėčio mokykla
ir pradedu juoktis, pagalvoju apie juos abu. Kai vyra su didžiuliu
susižavėjimu klausia ar mačiau kaip dukrelė jau moka naują judesį ar
garsą. Juk kartais atrodo, kad tik moterys pastebi tokius dalykus, o
vyrai vien tik džiaugiasi. Ir kai vieną dieną mažoji sirgo, labai
blogai jautėsi, visą dieną daug miegojo, glaustėsi prie mūsų, o vakare
staiga jai pasidarė geriau, ji ėmė juoktis, tapo linksma, mes
supratom, kad jai vėl viskas gerai. Tada vyras pasakė: " Kas kitas
galėtų mus labiau pradžiuginti?". Tada pagalvojau - kaip gera, kai
vyras jaučią tą patį ką ir aš...
Mūsų tėtis paprastas, geras, mylinti žmogus. Visada žinau, kad jis
pasirūpins mumis, paklaus kaip sekasi, ką veikiam. Drąsiai jam palieku
dukrelę ir lekiu prasiblaškyti su draugėmis ir visada esu rami, kad
jis tikrai suitvarkys, o aš galėsiu atsikvėpti. Beveik visą
laisvalaikį būname kartu: einame pasivaikščioti, žaidžiame, kalbamės,
susitinkame su draugais, seneliais, džiaugiamės kiekviena akimirka,
stebime kaip auga mūsų angeliukas. Ir abi esame be galo laimingos, nes
mūsų tėtis yra ne šalia, o kartu!
Vaida Grinkeviciene

*********************

Mūsų su mamyte nėštumas buvo labai sunkus. Pradžioj man niekaip nesisekė patogiai įsitaisyti, todėl mamytei labai skaudėdavo pilvelį, stipriai pykindavo. Mamytė visą laiką bijojo, kad tik aš nepabėgčiau iš jos pilvuko. Bet tokiomis akimirkomis visada pajusdavau didelę ir labai šiltą ranką ant mamytės pilvuko, kuri net ir mane sušildydavo, ir storas balsas kartodavo, kad viskas bus gerai, kad aš užaugsiu didelis didelis ir niekur nepabėgsiu. Mamytė nusiramindavo, ir man iškart pasidarydavo ramiau.
Visi aplink nuolat kartodavo, kaip stipriai manęs laukia, todėl kai mums buvo 24 nestumo savaitės, nusprendžiau visiems manęs laukiantiems padaryti staigmeną ir išlysti iš pilvuko. Bet mamytė kažkodėl visai neapsidžiaugė, tik vėl stipriai verkė apkabinus pilvelį ir prašė manęs dar jame pagyventi. Ji sakė, kad aš pakentėčiau, kad greit atvažiuos tėtis ir mus nuveš į ligoninę, o ten jau viskas bus gerai. Labai gėda prisipažinti, bet tada aš nesupratau, ką reiškia žodis „tėtis“. Netrukus aš vėl pajutau didelę šiltą ranką ant mūsų pilvuko, bet balsas raminantis mamytę, jau nebuvo toks storas kaip visad, jis atrodė irgi išsigandęs, tylesnis, bet vistiek kaip ir visad glostydamas pilvelį, manęs prašė dar pabūti jame, dar nors truputėlį daugiau paaugti, sustiprėti. Gydytojai mums davė daug vaistukų, savaitę gulėjom ligoninėje, kol as sutikau dar truputį pagyventi pilvely. Paskui kiekvieną vakarą jausdavau vėl tą pačią šiltą ranką ant mūsų pilvelio ir tas pats balsas kalbėdavo su mamyte ir manimi, juokdavosi, kai išdykaudamas įspirdavau ar pradėdavau žagsėti. Labai nekantravau pamatyti, kieno ranka kiekvieną vakarą mane šildydavo ir kas toks taip norėjo, kad kuo ilgiau gyvenčiau pilvely.
Pagaliau užaugau labai labai didelis ir atėjo ta diena, kai mamytei turėjo pjauti pilvuką ir galų gale mane iš jo ištraukti. Kadangi, nesuveikė epidūrinė nejautra, mamytei padarė pilną narchozę ir ji užmigo. Nuo tiek daug vaistukų užmigau ir aš. Kai gydytojai mane ištraukė, pats nekvėpavau ir buvau visas mėlynas... Gydytojai spaudė mano krūtinėlę, pūtė i burnytę ir nosytę deguonies, kol pagaliau mane prižadino, greit įdėjo i inkubatorių ir išvežė iš operacinės. Paskui mane į naujagimių skyrių atlėkė ir kažkoks didelis vyras, visą laiką labai išsigandęs stovėjo ir žiūrėjo, ką man daro gydytojai. Kai gavo leidimą, atėjo prie inkubatoriaus, ant jo sienelės uždėjo didelę ranką ir pasakė: „Labas, aš esu tavo tėtis“. Koks keistas jausmas – aš šitą balsą esu jau tiek daug kartų girdėjęs. Man pasidarė taip ramu, kad šalia yra tas, kuris visą laiką, kol gyvenau pilvely, mus su mamyte guodė ir palaikė. Buvau toks laimingas, kad pagaliau mes susitikome.
Dabar jau esu tikras vyras – moku pats eiti, turiu 6 dantukus. Visi sako, kad esu maža savo tėčio kopija. Nors esu jau labai didelis, bet vakarais užmiegu tik tada, kai tėtis man švelniai kaso nugarytę. Aišku, tai yra tik mūsų abiejų paslaptis, visiems sakom, kad esu tikras vyras ir vakarais užmiegu be niekieno pagalbos. Mamytė kartoja, kad mes su tėčiu esame tikra išdykėlių komanda – kartu išmokome užlipt ir nulipt nuo lovos. Kai nieks nematė, tėtis mane pamokino, kaip reikia išjunginėti šviesas, tai pats įdomiausias žaidimas pasaulyje! O kai sulaukiu jo vakare grįžusio po darbų, iškart bėgam žaisti gaudynių – nors mano tėtis jau labai didelis, bet dar nei karto nepavyko manęs pagauti, sako, kad esu bėgimo čempionas.
Vieną vakarą mamyte pasakė, kad turiu patį geriausią tėtį pasaulyje... Aš ir pats tą žinau ir tikiu, kad kada nors, kai būsiu toks didelis kaip ir jis, ir mokėsiu tiek sudėtingų žodžių, pats jam tai pasakysiu.
Sūnelis Paulius

************************

Maža, trapi, didelėm mėlynom akim pirmą kartą pažvelgiau į savo tėtį. Be žodžių galima buvo matyti jo džiaugsmą ir susijaudinimą, kuomet mes pirmą kartą susitikome. Nuo pat pirmos dienos pajaučiau jo begalinį rūpestį ir meilę, kuri su kiekviena diena vis auga ir stiprėja. Mano tėčiui brangi kiekviena praleista akimirka su manimi, brangus kiekvienas naujas išmoktas skiemuo ar pokštas. Rytais mes keliams kartu. Kartu pusryčiaujam, papasakojam ką susapnavome. Nors nemoku dar nei vieno žodelio, bet žinau tėtis mane supranta geriau nei bet kuris kitas žmogus. Išeinant jam į darbą, visuomet dovanoju kuklią ir nuoširdžią šypseną, kuri yra geros nuotaikos ir nusiteikimo garantas visai dienai.
Nors mano gimtadienis dar toli, bet tėtis kiekvieną dieną man dovanoja įvairiausių dovanų. Dažniausiai jos nepačiuopiamos ir nepaliečiamos, bet man pačios brangiausios. Štai vakar skraidžiau prilaikoma tėčio rankų po visus namus. Koks smagumėlis matyti viską iš viršaus: šiltą mamytės šypseną, iš viršaus atrodo tokį mažą savo žaidimų kilimėlį, lovytę, gėles ir televizorių!!! Pastarąjį mačiau labai trumpai, nes tėtis sako dar esu per maža jį žiūrėti ir aš tikiu juo, tikiu viskuo ką jis man sako ir pasakoja. Bet smagiausią dovaną gavau vos prieš savaitę – nepakartojamą ir linksmą tėčio spektaklį man, kurio pavadinimas “Mokomės šliaužti”! Gulėjau ant pilvelio ir stebėjau kaip jis mokino mane. Taip juokas ėmė, šypsojausi plačia burnyte, kurioje dar nėra nei vieno dantuko. Man gera ir smagu žiūrėti ir stebėti tėtį kuomet jis stengiasi mane visko mokinti ir atrodo šį kartą išradingumu pranoko pats save. Ta dieną nusprendžiau aktyviai sportuoti ant pilvelio, kad tik greičiau išmokčiau šliaužti ir parodyčiau tėčiui kaip tai iš tikro daroma. O tada, tikiu lenktynės mūsų ilgu koridoriumi bus neišvengiamos, o nugalėtoją žinoma paskelbs mama. Kiekvienos dienos pabaiga, kai tėtis jau grįžęs iš darbo būna pati įdomiausia man. Oi kaip aš mėgstu stebėti jį. Tuomet net pats mylimiausias žaisliukas man tampa neįdomus, nes matau tėtį, kurio begalo pasiilgstu per dieną. Ir vakarais kai jau visi ruošėmės miegoti, guliu savo lovelėje ir pasakoju jam savo dienos įspūdžius patirtus su mamyte. Pasakoju, pasakoju ir ...užmiegu.
Esu tokia maža, trapi, bet begalo laiminga, nes žinau jog kiekvieną rytą su manim pasisveikins tėtis – mano Tėtis iš didžiosios „T“.
Dukrelė Justė (5mėn.)

*******************

Mano brangiausioji dukrele, žiūriu į tave, kaip tu žaidi, guguoji, atrandi pasaulį ir džiaugiuosi, kad tave turiu. Noriu padėkoti tavo tėčiui už tai, kad turiu tave. Tavo tėtis... Jis iš tiesų pats geriausias tėtis pasaulyje. Kol mamyte laukė tavęs jis visą laiką buvo kartu, kai sudrebinai riksmu pasaulį, jis buvo šalia, sudrėkusiom akim paėmė tave ant rankų ir jau nebenorėjo paleist.
Visą laiką, kol buvom ligoninėje jis mus lankė, palaikė, o tavimi tiesiog negalėjo atsidžiaugti. Grįžom namo. Tėtis apsupo mus savo dėmesiu, rūpinosi, kad mums nieko nepritrūktų. Bet.... Tau suėjo savaitė ir atsitiko bėda. Mamytė su labai aukšta temperatūra pakliuvo į ligoninę ir tėtis liko su ant rankų visiškai vienas. Tėvelis kelias paras nemiegojo ir nevalgė, nes tu labai išgyvenai išsiskyrimą su mama. Tėtis nepaleido tavęs iš rankų, išmoko ruošti mišinukus, nes mamytės pienuko tau neleido duot. Per tas kelias dienas tėvelis sublogo net 20 kg. Bet ir čia dar ne viskas. Po kelių dienų ir tu pakliuvai į ligoninę todėl, kad organizmas nepriėmė mišinukų. Ir vargšas tėtis plėšėsi tarp dviejų ligoninių visą savaitę. Kaskart atvažiavęs tavęs lankyti prašė seselių leisti tave panešioti ant rankų, pasūpuoti.
Pagaliau tau leido duoti mamos pieno ir tėtis, kursuodamas iš vienos ligoninės į kitą dirbo „pienvežiu“. Po to mamą perkėlė pas tave ir tėtis lankė mus jau kartu.
Per visą tą laiką jis nei karto nepasiskundė, nesudejavo, o tik meldė dievulio, kad jo mergytėms viskas būtų gerai. Ir koks jis buvo laimingas, kai mes pagaliau grįžom sveikos namo.
O dabar... Dabar jis kasdien kūlversčiais lekia namo, kad tik galėtu tave apkabint ir su tavimi pažaist. O tu atsidėkoji garsiu krykštavimu ir nuoširdžias šypsena vos jis įžengia pro duris. Tą akimirką pasaulyje egzistuojate tik judu. Jūs turite savų žaidimų ir savo kalbą, kurią suprantate tik jūs abu. O aš taip džiaugiuosi į jus žiūrėdama ir dėkoju Dievui, kad jis mums davė tokį tėtį.
Dabar žinau, kad jis tikrai tėčių tėtis ir kas benutiktų jis visada bus šalia....
Urtes mama Greta

*******************

Jūs kasdien jaučiat, kad esat mums patys brangiausi. Brangiausi tiek mamai, tiek tėčiui, kuris yra ir bus jums pavyzdys, nes tai- geriausias tėtis pasaulyje!
Jau tada, kai savo įsčiose pajutau vos užsimezgusią gyvybę, žinojau, jog tavimi rūpinsimės abu vienodai. Jaučiausi saugi, rami, mylima... Nes pilvelio gyventojui tėtis nuolatos kartodavo, kokie mes jam brangūs...
Dieną, kai pasveikinai šį pasaulį, tėtis buvo šalia. Šalia buvo ir naktį. Atnešdavo, kad tave pamaitinčiau (nes keltis visiškai negalėjau), keitė sauskelnes, perrengdavo drabužėlius, mylavo ir glostė savo pirmagimį sūnų, telpantį jo delnuose...
Augai greitai, apsuptas mūsų meilės, rūpesčio... Tėtis gebėjo tave ne tik nuraminti ar pavalgydinti, tačiau puikiai tvarkėsi net kai likdavot vieni visai savaitei, o mamytę į mokslus išleisdavot. O juk tau vos pusė metų tebuvo...
Tėtis visuomet mokėjo tave pralinksminti, rodydamas visokias grimasas. Iškeldavo savo stipriom rankom iki pat lubų ir skraidindavo, o tu krykštavai iš džiaugsmo. Kai sirgdavai, jis keldavosi naktį kartu su manim, matuodavo temperatūrą, įkalbėdavo tave išgerti pačių neskaniausių vaistų...
Dažnai su tėčiu einat pasivaikščioti. Vasarą smagu abiems smėlio dėžėje pažaisti, su aitvaru po pievą lakstyti... Smagu močiutes aplankyti, žiemą pasimėtyti sniego gniūžtėmis ar su rogėmis nuo kalniuko leistis... Tavo tėtis pats šauniausias! Užtat, kai tenka ilgiau darbe užtrukti, tu su nekantrumu jo lauki ir vis klausinėji: „na, kada tas tėtis grįš?‘
Dabar mūsų tėtis turi jau du sūnus! Tačiau suspėja laiko skirti abiems. Mažyti, tėčio meilę pajutai dar mamos įsčiose... O kai gimei, tėvelis irgi nesitraukė nuo mūsų nei dieną, nei naktį. Ir savo tėvystės atostogų mėnesį kuo puikiausiai išnaudojo! Miegojo prie tavo lovelės, kad mamytė galėtų ilsėtis ir būtų daugiau pienuko, kėlėsi pervystyti, paduodavo pamaitinti... Kai tau sukako pirmasis mėnuo, važiavo kartu pas gydytoją, nes norėjo matyti, kaip tave sveria, matuoja; laikyti tave savo rankose, kai skiepys.
Vos grįžęs iš darbo, pirmiausiai lekia prie tavo lovelės. Savo tėtį jau išmokai pasveikinti šypsena...
Žinoma, supykti tėtis irgi moka! Už nesutvarkytus žaislus, už atbėgusį ožį... Bet kartais pakanka apsivyti tėvelio kaklą mažomis rankelėmis ir jis nusišypso. Tada jūs pasikalbat ir nusprendžiat susitaikyti.Jūsų tėtis- pats geriausias pasulyje! Ne, ne tik todėl, kad moka su jumis žaisti, piešti, kad moka nuprausti, perrengti, valgį pagaminti... Ne todėl... O todėl, kad jis jums vyriškumo pavyzdys. Jūsų mamytę jis ne tik labai myli, bet svarbiausia- gerbia. Pagarbos moteriai moko ir jus. Einat kartu pirkti gėlių ir dovanojat jas šiaip, už tai, kad esu. Atidarot duris ir įleidžiat pirma mamytę... Tėtis nuolat sako, jog kelti balso prieš mamytę negalima, jog žaidžiant reikia būti atsargiems, kad neužgautumėt mamytės... Tai smulkmenos, tačiau kasdienybėje jos tokios svarbios. Jos padeda ugdyti pagarbą motinai, moteriai... Jos padeda jums augti, tobulėti, tapti vyrais ir geriausiais tėčiais. Tokiais, koks šiandien yra jūsų tėtis!
4,5 m. Airido ir 2 mėn. Jorio mama Miglė

***********************

Kai aš gimiau, tėčio šalia nebuvo. Tik mama matė mano pirmą šypseną, girdėjo juoką. Jo nebuvo ir kai aš žengiau pirmuosius žingsnelius, nelydėjo manęs į darželį. Jo mano gyvenime tiesiog nebuvo.
Gulėjau ligoninėje po sunkios operacijos. Mamytei buvo sunku, nes daktarai sakė, kad kojytės nevaldysiu. Mus lankė teta Rima su dėde Vadimu. Mamytė nenorėjo, kad jis mus lankytų, nes mums ir taip nebuvo lengva. Bet dėdė pradėjo mumis rūpintis. Iš Rusijos atvežė labai reikalingus vaistukus, kiekvieną dieną mus lankė. Neprisileidau jo, nes tai buvo visai svetimas žmogus, tiek man, tiek mamytei. Paimdavau jo atvežtus ledus, bet prie mamytės artintis neleidau. O jis kantriai mus mylėjo. Nešiojo mane ant rankų, negailėjo dėmesio. Pakvietė gyventi į butą, kad tik man būtų daugiau laisvės. O juk mes su mamyte nuomuojom mažytį kambarėlį, kuriame gyvenome penkiese. Tik jis suprasdavo, kaip man svarbu būti vaiku. Niekada nebardavo, kai savo vaikiškomis kojytėmis darydavau jam nugaros masažą, ar pasiėmusi lūpdažį dažydavau viską aplinkui. Jis įsijungdavo į mano žaidimus ir abu būdavome taip išsidažę, kad mamytė vadindavo mus indėnais. Jis mylėjo mane ir mano mamytę. Jau žinojau kas yra tėtis. Todėl mamytės paklausiau, ar galiu jį vadinti tėčiu. Leido man pačiai apsispręsti. O aš buvau pati laimingiausia, nes tėtį išsirinkau pati. Tėtis labai džiaugėsi, todėl paprašė, kad įtikinčiau mamytę, kad mes taptume šeima.
Ir štai, jau beveik 3 metai kai aš turiu tėtį, kuris mane dievina, o aš jį. Dabar abu aiškiname mamytei, kad mums labai reikia brolio, arba sesės.
Tėti, myliu tave.
Tavo Augustė

**************************
47 Koks nuostabus jausmas, pagalvojau tik išvydęs ši pasaulį.
Taip jauku ir miela,taip ramu....Kažkas tyliai kužda man į ausį ir švelniai bučiuoja.Pagalvojau tai bus mano angelas sargas-mano mylimas tėtis.Nuo pirmos dienos jaučiu jį šalia.Tik pravirkus pirmas atbėga,pasūpuoja,nuramina.Ant jo rankų jaučiuosi taip ramiai ir saugiai,kaip galima jaustis tik turint angelą sargą.
Dabar man jau 8 mėnesiai.Aš jau jauciuosi didelis kaip tėtis.Galiu apkabinti padėkodamas jam už šilumą ir meilę.Galiu padovanoti plačią šypseną sutikdamas grįžtantį iš darbo.
Aš jau daug galiu,nes nebijau žengti pirmyn ir mokytis.Nebijau,nes visada jaučiu šalia savo angelą sargą.
Tai mano mylimas tėtis
Mano mylimas tėti,šie zodziai tau skirti gimimo dienos proga.
Aš labai tave myliu
Gabrielius

*********************

Sveikinu tave su tuo, kad man sukako jau 3 mėnesiai. Aš daug išmokau per tą laiką: aš moku laikyti galvytę, nors tai ir ne taip paprasta, moku persiversti, ‚kalbėti‘, o neseniai aš išmokau dainuoti! Mano paskutinis pasiekimas – aš moku glostyti savo mėgstamiausius paveikslėlius ir laikyti žaisliukus. Bet svarbiausia, ką aš išmokau – tai mylėti tave labiau už visus žaisliukus pasaulyje, net gi labiau už savo mėgstamiausią karvutę, kuri sako ‚muuu‘!!! Tu geriausias tėtis iš visų tėčių pasaulyje!! Tu geriau už visus skaitai eilėraščius, keiti man sauskelnes, maudai mane, dainuoji man daineles, nešioji mane ant rankų ir šnybždi man į ausytę, kad myli mane. Kai, išeidamas į darbą, pabučiuoji mane, aš pradedu laukti vakaro, kai tu ateisi ir paimsi mane ant rankų. Dar mamytės pilvelyje, kai aš girdėjau tavo balsą, aš žinojau, kad tai kalba mano TĖTIS. Tu pirmas paėmei mane ant rankų ir pridengei mano akytes nuo ryškios šviesos, ir aš pamačiau Tave!! Aš visą gyvenimą tave mylėsiu, didžiuosiuos tavimi, seksiu tavo pavyzdžiu ir prisiminsiu savo vaikystę, kaip laimingiausią laiką, todėl kad šalia manęs visada buvo geriausias tėtis pasaulyje, geresnis už visus žaislus planetoje!
Maja

**********************
49 Jūs kasdien jaučiat, kad esat mums patys brangiausi. Brangiausi tiek mamai, tiek tėčiui, kuris yra ir bus jums pavyzdys, nes tai- geriausias tėtis pasaulyje!
Jau tada, kai savo įsčiose pajutau vos užsimezgusią gyvybę, žinojau, jog tavimi rūpinsimės abu vienodai. Jaučiausi saugi, rami, mylima... Nes pilvelio gyventojui tėtis nuolatos kartodavo, kokie mes jam brangūs...
Dieną, kai pasveikinai šį pasaulį, tėtis buvo šalia. Šalia buvo ir naktį. Atnešdavo, kad tave pamaitinčiau (nes keltis visiškai negalėjau), keitė sauskelnes, perrengdavo drabužėlius, mylavo ir glostė savo pirmagimį sūnų, telpantį jo delnuose...
Augai greitai, apsuptas mūsų meilės, rūpesčio... Tėtis gebėjo tave ne tik nuraminti ar pavalgydinti, tačiau puikiai tvarkėsi net kai likdavot vieni visai savaitei, o mamytę į mokslus išleisdavot. O juk tau vos pusė metų tebuvo...
Tėtis visuomet mokėjo tave pralinksminti, rodydamas visokias grimasas. Iškeldavo savo stipriom rankom iki pat lubų ir skraidindavo, o tu krykštavai iš džiaugsmo. Kai sirgdavai, jis keldavosi naktį kartu su manim, matuodavo temperatūrą, įkalbėdavo tave išgerti pačių neskaniausių vaistų...
Dažnai su tėčiu einat pasivaikščioti. Vasarą smagu abiems smėlio dėžėje pažaisti, su aitvaru po pievą lakstyti... Smagu močiutes aplankyti, žiemą pasimėtyti sniego gniūžtėmis ar su rogėmis nuo kalniuko leistis... Tavo tėtis pats šauniausias! Užtat, kai tenka ilgiau darbe užtrukti, tu su nekantrumu jo lauki ir vis klausinėji: „na, kada tas tėtis grįš?‘
Dabar mūsų tėtis turi jau du sūnus! Tačiau suspėja laiko skirti abiems. Mažyti, tėčio meilę pajutai dar mamos įsčiose... O kai gimei, tėvelis irgi nesitraukė nuo mūsų nei dieną, nei naktį. Ir savo tėvystės atostogų mėnesį kuo puikiausiai išnaudojo! Miegojo prie tavo lovelės, kad mamytė galėtų ilsėtis ir būtų daugiau pienuko, kėlėsi pervystyti, paduodavo pamaitinti... Kai tau sukako pirmasis mėnuo, važiavo kartu pas gydytoją, nes norėjo matyti, kaip tave sveria, matuoja; laikyti tave savo rankose, kai skiepys.
Vos grįžęs iš darbo, pirmiausiai lekia prie tavo lovelės. Savo tėtį jau išmokai pasveikinti šypsena...
Žinoma, supykti tėtis irgi moka! Už nesutvarkytus žaislus, už atbėgusį ožį... Bet kartais pakanka apsivyti tėvelio kaklą mažomis rankelėmis ir jis nusišypso. Tada jūs pasikalbat ir nusprendžiat susitaikyti.
Jūsų tėtis- pats geriausias pasulyje! Ne, ne tik todėl, kad moka su jumis žaisti, piešti, kad moka nuprausti, perrengti, valgį pagaminti... Ne todėl... O todėl, kad jis jums vyriškumo pavyzdys. Jūsų mamytę jis ne tik labai myli, bet svarbiausia- gerbia. Pagarbos moteriai moko ir jus. Einat kartu pirkti gėlių ir dovanojat jas šiaip, už tai, kad esu. Atidarot duris ir įleidžiat pirma mamytę... Tėtis nuolat sako, jog kelti balso prieš mamytę negalima, jog žaidžiant reikia būti atsargiems, kad neužgautumėt mamytės... Tai smulkmenos, tačiau kasdienybėje jos tokios svarbios. Jos padeda ugdyti pagarbą motinai, moteriai... Jos padeda jums augti, tobulėti, tapti vyrais ir geriausiais tėčiais. Tokiais, koks šiandien yra jūsų tėtis!
4,5 m. Airido ir 2 mėn. Jorio mama Miglė

**********************

Tėčio gerumas matuojamas pagal pačią paprasčiausią skalę, tai vaikiško mažo pasaulio skalė, kurioje viskas taip tyra, nėra nei melo nei klastos…o kas gi yra tėtis??
Atsakymas labai paprastas- tai mažo pasaulio herojus, kuris nuo pat vaiko gimimo tampa neatsiejama jo gyvenimo dalimi. Tačiau tapti herojumi ne visi tėčiai moka arba nori, bet mano tėtis yra tas herojus mažame mano pasaulyje.
Visų pirma aš didžiuojuosi savo tėčiu, kad jis moka ne tik su manimi žaisti ir džiaugtis, tačiau jis visai neišsigąsta, kai mano sauskelnės tampa pilnos, kai skrandukas tuščias ar išsiterlioju visa. Jis nesako kaip mama, kad dabar pasikeisime sauskelnes, jis sako, kad reikia susitvarkyti uodegą ir imasi darbo. Niekas geriau už mane nežino, kokios tvirtos yra tėčio rankos, jos valandų valandas mane nešioja po mišką, supa ir myluoja, o jo glėbyje telpu ne tik aš, bet ir mama. Tėčio išvirtos košės kvapas ir skonis visai kitoks nei mamos, o jo skaitoma pasaka skamba taip, jog visai nesinori miegoti. Mano tėtis gan griežtas ir mėgstantis tvarką, tačiau jis niekada nepyksta, kai visur išmėtau žaislus, o kai suraukiu savo nosytę ir išspaudžiu ašarytę, jis padaro viską, jog mano maži, bet man labai reikšmingi norai būtų išpildyti.
Tėtis yra tas žmogus, su kuriuo galiu dūkti visą dieną, galiu lipti jam ant galvos, galiu prašyti mane nešioti, bet jis niekada nepavargsta.
Su tėčiu aš pažinau kaip kvepia miškas, koks skonis prisirpusios žemuogės ir koks šaltas kartais būna upės vanduo. Ant tėčio rankų mes pasivijome puškuojantį ežiuką, tyliai laukėme atplaukiančio bebro, maitinome ir glostėme elnius. O kiek kartų jis mane nešdavosi pasivaikščioti, tačiau aš nedėkingai užmigdavau… per tokį trumpą mano gyvenimo laiką tėtis spėjo tiek daug nuveikti mano pasaulyje, o kiekviena minutė praleista su tėčiu man suteikia daug džiaugsmo, todėl pirma, noriu, kad tėtis žinotų, koks brangus ir reikalingas jis mano mažame pasaulyje, o antra, noriu jam padėkoti už tai, kad jis PATS GERIAUSIAS TĖTIS PASAULYJE.
Dukra Atėnė

*************************

Mano tėtis pats nuostabiausias pasaulyje! Kodėl? Tuojau viską papasakosiu... Mano tėtis didžiąją laiko dalį gyvena ir dirba JAV. Kai mamytė mane augino savo pilvelyje, tėtis dirbo, bet kartu ir buvo su mumis, rūpinosi, ieškojo ir pirko pirmuosius daiktus man: išrinko nuostabią baltą lovytę su linksmais žaisliukais, vežimėlį su auotmobiline kėdute, daug įvairių buitinių dalykėlių ir begalę nuostabių rūbelių man. Nors buvo suplanuota mano gimimo data ir tėtis pagal tai buvo nusipirkęs bilietus namo, tačiau mamytei netikėtai teko atsidurti ligoninėje ir mano gimimas buvo paankstintas. Apie tai sužinojęs tėtis galvotrūkčiais grįžo iš Niujorko į Čikagą per parą, pasikeitė bilietus, susikrovė lagaminus, iš kurių vienas buvo skirtas mano rūbeliais, ir parskrido pas mus. Kad ir kaip mano tėtis ruošėsi padėti mamytei ir pasitikti mane pirmas, deja, aš gimiau po operacijos, bet iškart po jos seselės parodė mane tėčiui, nuo kada jis mane įsimylėjo. Mano nuostabusis tėtis buvo su mumis visas tas penkias paras ligoninėje, labai nedrąsiai, o kartu ir labai rūpestingai mane nešiojo ir mylavo. Pirmą kartą namo vežė mus su mamyte labai atsargiai. Namie pirmos savaitės buvo nerealios, nes tėtis mane nuolatos mylavo ir mylavo, nors aš dar sunkiai reagavau į aplinką. Kai man buvo beveik mėnesėlis, tėčiui reikėjo vėl išskristi į JAV, iš kur kasdien po kelis kartus skambindavo mamytei ir vis klausinėdavo apie mane. Ir vėl rinko man pačius gražiausius rūbelius. Tada pas mus tėtis grįžo, kai man buvo 3,5 mėnesio. Gavau begalę dovanų. Kaip tik buvo prasidėjęs toks metas, kai labai jautriai reaguodavau į svetimus žmones, todėl mamytė labai bijojo, ar aš prisileisiu grįžusį tėtį. Bet tam nebuvo jokių kliučių. Kai tėtis įėjo į kambarį, pabudau iš giliausio miego ir plačiai jam nusišypsojau. Atšventėme pirmąsias mūsų Kalėdas. Buvo dau daug dovanų ir linksmų akimirkų... Tada dar buvau pakrikštyta ir turėjau nuostabią šventę. Kai man buvo beveik 5 mėnesiai, tėčiui vėl teko išskristi, šįkart jau ilgesniam laikui. Ir vėl gyvename su mamyte, o su tėčiu matomės interneto pagalba ir kalbame po kelis kartus per dieną. Kartais mamytė leidžia ir man pakalbėti telefonu su tėčiu, bet tada aš klausau išpūtus akeles ir niekaip negaliu suprasti, kaip toks didelis tėtis galėjo tilpti tokiame mažame telefono aparate... Kątik gavau siuntinuką, kuriame tėtis atsiuntė man išrinkęs didesnę automibilinę kėdutę ir maniežą. Dabar tėtis grįš tik rugpjūtį, tada turėsime mūsų pirmas atostogas, kurias planuojame praleisti prie jūros. Po to laukia mano pirmasis gimtadienis. Tikiu, bus puiki šventė su daug daug mano mažųjų draugų, o svarbiausia, su mamyte ir nuostabiuoju mano tėčiu. O po to jau visi kartu skrisim pas tėtį pasisvečiuoti. Pirmą kartą gyvenime skrisiu lėtuvu, bus labai įdomu, o kadangi mamytė ir tėtis su šalia, man nebus baisu. Tad dabar gyvenu prisiminimais apie tėtį, kaip apseilėdavau jį, kai kartu dūkdavome, kaip jam šypsodavausi, kai mane kalbindavo, kaip jis žiūrėdavo į mane, kai supdavo miegeliui, ir laukimu, kada vėl galėsiu pajusti jo tvirtas rankas, skraidinančias mane iki pat dangaus...
Austėja

***********************

Iš karto pagalvoju apie save vaikystėje. Prisimenu, kaip laukdavau iš tolimų kraštų grįžtančio atostogoms tėčio... Prisimenu, kaip pavydėdavau visiems, kuriuos tėtis tempdavo apsnigusio miesto šaligatviais pasisodinęs ant rogučių ar nešdavo patogiai įsitaisiusius ant pečių... Prisimenu, kaip laukdavau siuntinių, kuriuose tėtis išradingai paslėpdavo saldainius.. Prisimenu, kaip didžiuodavausi, kad mano tėtis kapitonas.. Bet taip pat prisimenu, kaip ilgėdamasi tėčio ropšdavausi besisvečiuojantiems dėdėms ant kelių ir prašydavau - "BŪK MANO TĖTIS"... Prisimenu ir imu pavydėti savo mažajai dukrytei Augustei, kurios tėtis čia pat, pasiekiamas ranka, užuodžiamas, kai čia pat, kepęs blynus, priglaudžia ją prie širdies ir nuramina. Net ir šią akimirką, kuomet rašau Jums laiškelį, Augustė yra jaukiai įsikūrusi tėčio glėbyje. Jaukiai jame jaučiuosi ir aš. Niekas kitas nemoka mūsų su dukrele taip nuraminti, kaip tėtis. Reikia - apkabina, reikia - ašarą nušluosto, reikia - pabara. Gi mes, mamos, esame linkusios panikuoti dėl kiekvienos smulkmenos. O ką jau kalbėti apie auksines tėčio rankas, kurios kasdieninėje ruošoje tokios reikalingos. Kas kitas, jei ne tėtis, išneša šiukšlių maišelį, pilną sauskelnių, kas ruošia vonią maudynėms, kas tempia maišus iš parduotuvės arba aplanko visas Klaipėdos miesto vaistines, ieškodamas vyšnių kauliukų pagalvėlės... Visur tas tėtis reikalingas, bet svarbiausia, kad prabudus jis yra šalia. Kiekviename žingsnyje yra šalia. O tai yra svarbiausia!
Taigi Tėčiai - būkit!!!Liūdni, pavargę, besišypsantys, juokaujantys, alkani, pikti, laimingi... Nesvarbu kokie, svarbu - būkite!!!
O mes su dukrele džiaugiamės savo tėčiu, be galo jį mylime ir sakome ačiū.
Vaida, Augustės mamytė

*********************

Koks nuostabus jausmas,pagalvojau tik išvydęs ši pasaulį.
Taip jauku ir miela,taip ramu....Kažkas tyliai kužda man į ausį ir švelniai bučiuoja.Pagalvojau tai bus mano angelas sargas-mano mylimas tėtis.Nuo pirmos dienos jaučiu jį šalia.Tik pravirkus pirmas atbėga,pasūpuoja,nuramina.Ant jo rankų jaučiuosi taip ramiai ir saugiai,kaip galima jaustis tik turint angelą sargą.
Dabar man jau 8 mėnesiai.Aš jau jauciuosi didelis kaip tėtis.Galiu apkabinti padėkodamas jam už šilumą ir meilę.Galiu padovanoti plačią šypseną sutikdamas grįžtantį iš darbo.
Aš jau daug galiu,nes nebijau žengti pirmyn ir mokytis.Nebijau,nes visada jaučiu šalia savo angelą sargą.
Tai mano mylimas tėtis
Mano mylimas tėti,šie zodziai tau skirti gimimo dienos proga.
Aš labai tave myliu
Gabrielius

**********************

Te..te-te..tėtis...Atrodytų tiek nedaug raidelių turintis žodelis, o vaiko gyvenimui suteikiantis tiek daug: meilės, saugumo, savo vertės pajautimo jausmus. Pasaulyje tikrai yra daug tėčių iš didžiosios „T“ raidės – mūsų ne išimtis.
Mūsų mažoji dukrytė buvo planuota ir laukta dar iki pasirodant dviems rausvoms juostelėms. „Aš būsiu tėtis!“ – išdidumo jausmas pripildė kambarį ir mūsų tėčio širdį. Ir tėčiu jis tapo jau tą pačią akimirką. Visur lydėjo mane su mažuoju žirniuku, neleido sunkiai nešti, pervargti, lankėsi visuose mūsų pasimatymuose pas gydytoją. Jaučiausi pakylėta ir labai laiminga žinodama, kad dar negimęs vaikelis yra toks mylimas ir laukiamas ne tik manęs, bet ir kito nemažiau svarbaus žmogaus vaiko gyvenime. Galima prirašyti eilių eiles apie mus gaubusį rūpestį ir palaikymą sunkiomis minutėmis. Tam nepakaktų ir tūkstančio AČIŪ.....
Drėgnas ir mažyčiais saulės spindulėliais žaidžiantis liepos 8-ios rytas mums padovanojo tave, dukryte. Tėtis tavęs laukė pasirodant visą naktį ir štai tu savo verksmu apdovanojei šį pasaulį. Kokia laimė! Matau tavo tėčio akyse tokią meilę ir džiaugsmą, kurie sunkiai apibūdinami. Tai gali suprasti tik vyras, tapęs tėčiu. Pirmasis į tave pažiūri tėtis, pirmasis stipriai apkabinęs laiko ir neša į palatą irgi tėtis. Truputį pavydu, tačiau širdis šokinėja nuo nepatirtų emocijų, kurios užplūsta pirmą kartą tapus šeima.
Tėtis ne tik žinojo, kad gims dukrytė, bet ir vardą išrinko. Nėra beveik nieko, ko tėtis nežinotų apie savo mažają princesę. Nėra nieko – ko negalėtų padaryti dėl jos šypsenos. Geriausias išdaigų ir linksmybių įgyvendintojas irgi tėtis Tačiau skirtingai nuo daugelio tėčių, mūsų tėtis dar ir labai griežtas bei teisingas. Jei jau negalima- tai negalima. Už jo mažoji gali jaustis kaip už mūro. Kol tėtis šalia- niekas ir niekada jos nenuskriaus, o jei taip ir atsitiktų, žinau- dukrytė tikrai ras paguodą ir ištiestą stiprią paramos ranką. Ir dar žinau- jei pasaulyje visi tėvai mylėtų savo atžalas taip stipriai kaip mūsų TĖTIS – pasaulį galima būtų vadinti tobulu.
Tave mylinčios- dukrytė ir žmona

*************************

Esu šiek tiek didesnis nei trejų metukų pipiriukas, todėl mano mintis padės užrašyti mamytė. Aš linksmutis, mažutis berniukas. Mano atėjimas į šį pasaulį skleidėsi kaip žiedas ir pratrūko visomis vaivorykštės spalvomis....
Gimiau tik iš didžiulės mamytės meilės man, nes žmogus, kuris suteikė galimybę man gimti atsisakė manęs dar negimusio. Sunkiai skyniausi kelią į šį pasaulį, tačiau mano atėjimą lydėjo nuolatinė medikų priežiūra, mamytės maldos, jos ir artimųjų meilė bei šiluma.Kad ir be tėčio, bet atėjau į šį pasaulį mylinčių žmonių apsuptyje. Kasdieną mamytė man savo delnuose atnešdavo begalinę meilę, ramybę, šilumą, paguodą, taip stengdamasi atstoti man ir mamą ir tėtį.
Tikėjau, kad kada nors ir aš turėsiu žmogų, kurį galėsiu vadinti "TĖČIU". Ir štai vieną dieną mūsų gyvenime atsirado Artūras. Jau pirmą kartą paėmes mane ant savo rankų, mano mažutę širdelę užliejo besąlygiška meile, šiluma ir saugumo jausmu. Tuščioje širdutės kertelėje apsigyveno MEILĖ Jam. Mes kasdien vis daugiau laiko praleisdavome , o mano mažos lūpytės vis stipriau norėjo ištarti tą tyrą žodį "TĖTI" ....., bet buvau per mažas tam.
Žiūrėdavo į mane miegantį, neskaičiuodamas nei dienų, nei naktų, tik valandas praleistas kartu. Jaučiau, kad suteikiau Jam galimybę nebelėkti pašėlusiu gyvenimo ritmu, ir matyti pasaulį be kaukių.
Ir po ilgo laukimo išaušo graži ir brangi diena mums abiems, nes sugebėjau sušukti "TETUKAI , MYLIU TAVE".Tokia tobula ir besąlygiška meilė siejo mus abu.Tėvelis mane mokė žengti pirmus tvirtus žingsnelius, tarti pirmus aiškiu žodelius, vasarą skinti gėles ir prie jūros statyti smėlio pilis, užuosti lietaus kvapą, žiemą lipdyti sniego senį ir čiuožti rogutėmis nuo kalnų...Mokė mylėti gyvūnus, džiaugtis tuo,kas gražu, spalvinga, atskirti tai kas gera nuo blogo. Kartu nugalėti baimes, kurios augant atsirado mano vaikiškame pasaulėlyje. Mes kalbėdavome širdžių kalba.
O dabar kai mano mamytė susituokė su mano TĖVELIU aš kaip dauguma vaikučių turiu normalią mylinčią šeimą.Tėvelis tarsi angelas laiko apglėbęs mane savo sparnais.Būna šalia kai sergu, džiaugiasi kartu mano pasiekimais liūdi kai kas nors nepasiseka...Moko išklausyti, užjausti, atsiprašyti pasielgus netinkamai. Juk maži dalykai tokie kartais svarbūs...Ar mokėsiu kada nors užaugęs už viską atsidėkoti tėčiui?
Juk tėtis yra ne tas, kuris suteikia gyvybę ir nebūna šalia, palieka. O tas, kuris visada būna šalia svarbiausiomis ir sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis, tas, kuris besąlygiškai myli ir už tai nieko nereikalauja. Nebijo prisiimti atsakomybės už mažą būtybę, kuri pasaulyje nori tik vieno - augti mylimam ir laimingam.ŠTAI TOKS YRA GERIAUSIAS TĖTIS PASAULYJE!!!!!!!!!!Ir aš tokį turiu!
Tikiu, kad ir po daugelio metų susėsime prie bendro stalo ir vis dar kalbėsime ta pačia širdžių kalba, nes tėtis mane išmokys dar daug nuostabių dalykų, kartu pažinsime ir atrasime tai, kas dabar dar nesuprantama man. Tėvelių meilė išmokys mane susikurti savo salelę, kurioje galėtų nutūpti pavargęs paukštis..........
3 m.4 mėn. sūnelis Dilaniukas

**********************
56 Kai aš gimiau, tėčio šalia nebuvo. Tik mama matė mano pirmą šypseną, girdėjo juoką. Jo nebuvo ir kai aš žengiau pirmuosius žingsnelius, nelydėjo manęs į darželį. Jo mano gyvenime tiesiog nebuvo.
Gulėjau ligoninėje po sunkios operacijos. Mamytei buvo sunku, nes daktarai sakė, kad kojytės nevaldysiu. Mus lankė teta Rima su dėde Vadimu. Mamytė nenorėjo, kad jis mus lankytų, nes mums ir taip nebuvo lengva. Bet dėdė pradėjo mumis rūpintis. Iš Rusijos atvežė labai reikalingus vaistukus, kiekvieną dieną mus lankė. Neprisileidau jo, nes tai buvo visai svetimas žmogus, tiek man, tiek mamytei. Paimdavau jo atvežtus ledus, bet prie mamytės artintis neleidau. O jis kantriai mus mylėjo. Nešiojo mane ant rankų, negailėjo dėmesio. Pakvietė gyventi į butą, kad tik man būtų daugiau laisvės. O juk mes su mamyte nuomuojom mažytį kambarėlį, kuriame gyvenome penkiese. Tik jis suprasdavo, kaip man svarbu būti vaiku. Niekada nebardavo, kai savo vaikiškomis kojytėmis darydavau jam nugaros masažą, ar pasiėmusi lūpdažį dažydavau viską aplinkui. Jis įsijungdavo į mano žaidimus ir abu būdavome taip išsidažę, kad mamytė vadindavo mus indėnais. Jis mylėjo mane ir mano mamytę. Jau žinojau kas yra tėtis. Todėl mamytės paklausiau, ar galiu jį vadinti tėčiu. Leido man pačiai apsispręsti. O aš buvau pati laimingiausia, nes tėtį išsirinkau pati. Tėtis labai džiaugėsi, todėl paprašė, kad įtikinčiau mamytę, kad mes taptume šeima.
Ir štai, jau beveik 3 metai kai aš turiu tėtį, kuris mane dievina, o aš jį. Dabar abu aiškiname mamytei, kad mums labai reikia brolio, arba sesės.
Tėti, myliu tave.
Tavo Augustė

*********************

Aš esu Džiugas , man jau 1m.8mėn.,bet istorija juk ne apie mane, o apie mano tėtį Tomą, kuriam jau 35m. kaip visi sako subrendes tas mano tėtis, rimtas vyras jau.
Kol aš dar gyvenau maos pilvuke, tėtis paklaustas draugų ar artimųjų iškarto išpyškindavo kad jam gims sūnus, kad mergaičių jis gaminti nemoka.Ir kaip tyčia iki pat gimdymo dienos tėveliai nežinojo ko laukiasi, nes ekoskopo tyrimo metu aš nuolat būdavau pasikavojęs, atsukęs savo užpakaliuką arba kojytėmis prisidengęs.Tėtis kiekvieną vakarą glostydavo mamos pilvuką ir mane, kaip sakydavo tepu tave kremuku, kad gimčiau švelnutis. Dieną kai aš gimiau buvo 2008 08 30 , tą dieną tėvelis palaidojo savo dieduką ir tos pačios dienos vakarą aš gimiau , ek sakė: drūtas vyriokas 3820gr.ir 53cm ūgio.O vardą tėis pats išrinko, sako po liūdesio ateina džiaugsmas ir pavadino Džiugu. Augu labia alimingas berniukas, visi myli mane , lepina, visi vakarai leidžiami ant tėčio rankų, tėčio supamas, kilnojamas, miluojamas, nuolatos tėtis žaidžia sumanimi.Nors aš dar nevaikčiojau tėtis mane ir ežere spėjo jau išmaudyti., leido ir po smėli pasikapstyti, skabyti, skainioti žolytesir gėlytes, kartais net mašinos vaira pasukinėti, bet svarbiausia pietuku miego dažnai eina su manimi, nes mama tik apsimeta kad miega,kola š užmiegu ir pabėga, o vat tėtis ,jį visada randu šalia pabudęs miegantį.Džiaugiuosi , nes dar turiu ir 2senelius ir abi močiutes, oi jie taip pat labia labia lepina. Aš jau didelis, tėveliai spėjo mane jau ir pakrikštyti ir pirmąjį jau ir gimtadienį atšvenčiau, et svarbiausia tai kad tėtis ta proga man uždėjo seilinuką ir leido su tortų ka tik noriu ir su kojytėm , ir rankytėmis jį valgyti,teplioti ir laižyti o paskui mane maudė didelėje vonioje. Mano tėti Tu esi pats geriausias , noriukad visada tai žinotum ir jaustum tai, žinau ir tai kad dar jūs man padovanosite broliuką arba sesutę mano antrojo gimtadienio proga, patys sakėte , kad gimtadienius švesime visada kartu. Be tavęs tėtį ir mamos nebūtų manęs ir mūsų šeimos, esu labia laimingas, mylimas ir lepinamas mažylis, galiu visada pakėlęs rankytes sulaukti jūsų apkabinimo, pasūpavimo, pamylavimo .Ir niekas geraiu nemoka manęs nešioti, kaip tėtis tik tėtis ant sprando, oaš jam isikibu į jo galvą ir plaukučius. Tėti, Tu visada buvai , esi ir būsi pats pats geriausias mano tėtis. Myliu tave, bučkis, nors sako vyrai nesibučiuoja.
DŽIUGAS

********************
59 Kasdien vis ką nors naujo atrandu, išmokstu ir susipažįstu. Toks jau mano amžius. Pusė metų. Labai noriu kuo greičiau pradėti vaikščioti, kad galėčiau daug ką išsiaiškinti ir, aišku, paragauti. Mano Pasaulis kasdien plečiasi, ivairėja. Kiekvieną rytą mano gimdytojai krykštauja labiau nei aš, matydami mane vis ką nors naujo išdarinėjantį, lig tol negirdėtus garsus leidžiantį. O labiausiai tai Tėtis. Kaip jis strakaliojo, kai aš pradėjau šaukti jį tetetetetetete....Mama sako, kad aš nevalingai kol kas tetenu, bet kaip jūs paaiškinsite tai, kad antrą savo gimimo dieną aš, pažvelgęs į Tėtį, nusišypsojau? Nevalingai? Nuo to karto nenustoju šypsotis, o dabar labai dažnai ir garsiai kikenu. Mano, beje, ir liežuvis kaip Tėtės. Bukas ir skeltas. Nedaug kas tokį ir turi!
Mano Tėtis toks didelis, o jau stiprus! Nors ir aš didelis, tėtis viena ranka mane kaip pūkelį pakelia ir sūpuoja. Tik Tėtis moka tose rankose užsūpuoti mane vakare taip, kad išmiegočiau septynias valandas nieko nereikalaudamas. Pirmą kartą nei keturių mėnesių neturėjau, kai Tėtis mane taip užsūpavo. Nieko nereikalavau: nei pieno, nei mamos artumo nereikėjo. Vis jaučiau Tėčio meilę ir šilumą. Jo glėbys toks didelis ir jame be galo saugu ir šilta. Aš savo Tėčio glėbyje visiškai nieko nebijau ! Bijau tik, kad to saugaus ir šilto glėbio nepakeistų šypsena ekrane ir tas balsas...kaip jau kartą buvo nutikę... Tiesa, neilgai tai truko. Mama pagaudavo mano ieškantį žvilgsnį, priglausdavo stipriai stipriai.... Ir po to aš Tėtį matydavau ir girdėdavau tokiame ploname ekrane. Patį brangiausią Tėtį kažkur Pasaulyje... Lig šiol nesuprantu, kas mano Tėtei buvo nutikę: balsą girdžiu ir veidą matau, bet šilumos nejaučiu ir prisiglaust negaliu... O ir jis man muilo burbulų nepapučia...
Netrukus jis grįžo ir parvežė man gausybę barškučių, cypcinukų ir, kas, be abejo, man dabar labai svarbu, skaniausių kramtukų...
Džiaugėsi mano dviem apatiniais dantukais, tik tik prasikalusiais... Ir suprask tu tuos didelius: na ko gi čia džiaugtis, jei niežti ir ramybės neduoda... Nors mano Tėtis supranta. Ne veltui tokių gerų kramtukų parvežė... Aišku, kad ir jam taip buvo nutikę. Juk ne veltui mama kartais sako, kad mes esam vienodo proto. Ne piktai sako. Tik kai žvelgia į tėtį ekrane, jos akys atrodo taip kaip mano, kai ji man nosį valo ar kažką neskanaus verčia gerti, ar nagus karpo.... Labai norėčiau turėti juos abu visuomet šalia: nežinia gi kurio labiau prireiks. Ir Tėtė sako, kad visuomet norėtų būti šalia, bet tada mamos šalia per dieną nebūtų, gal ir cypcinukų ir kramtukų neturėčiau..... Tėtis turi eiti į tą ploną ekraną, kad man ir mamai nieko netrūktų, kad mes turėtume gražius namus, o aš savo kambarį, pilną paslapčių. Tėtis man jau pažadėjo pačiam leisti na bent jau vieną savo kambario sieną pasigražinti. Jis tai buvo leidęs visas, bet mama turbūt pati labiau už mane nori paišyti, tai man tik viena didelė siena tėčio išsiderėta. Oi, tai piešiu! O kai dar paaugsiu, tai tėtė man kopėtėles sumeistravos. Mano tėtė, visi sako, auksines rankas turi. Ir dar tėtė rūpinasi, kad mama niekur nedingtų, šalia manęs būtų, nes dar mažas aš, kaip blogai būtų be jos. Kai jau tikrai prastai ir nebežinau, ką su tais besikalančiais dantim daryti, ar šiaip pavargęs esu, ji man tokio stebuklingo gėrimo, prispaudus mane prie savęs duoda, ir aš visas negandas pamirštu ir užmiegu... Pamiegojęs, visai kitos nuotaikos nubundu... Ir tas gėrimas mane jau pusę metų ir augina, ir ramina... Tą gėrimą tik ji ir turi... Dabar suprantat, kodėl Tėtė turi ir mama pasirūpinti? Kad aš augčiau sveikas, stiprus, gražus ir protingas!
Nesuprantu tik, kodėl Tėtė negali kiekvieną vakarą man po naują kramtuką ar kokį cypcinuką parnešti? Aš jam vakarykštį net atiduoti galėčiau....Tik mama man glosto galvytę: „Labai sunkioj šaly gyvenam, sūneli...“ O promočiutė , lyg jai naujas dantis kaltųsi, ašaroja ir sako: „ Į tokią biedną ir nustekentą Lietuvą, vaikeli, gimei“ .O tėtė sako: „ Viskas bus gerai! Skaudu, kad savoj šaly nereikalingas esi, bet tai tikrai nesitęs amžinai“.
Tėtė žvelgia man į akis, kurios tokios pat mėlynos kaip ir jo, ir aš žinau, kad kur jis bebūtų, visuomet bus mano Tėtis. Pats geriausias Tėtis Pasaulyje. O jei jam tektų vėl išvykti, tai visi trys keliausime drauge. Taip man pažadėjo mano Tėtis. O Jis man niekada nemeluoja. Kiekvieną vakarą suspaudžia mane savo stebuklingame glėbyje ir užniūniuoja:
Kiek daug Pasaulyje stebuklų įvairių!
O pats didžiausias Tėčiui esi T U
Ir aš Tave labai labai labai labai
M Y L I U!!!!!!!!!!!!!!!!!
Aš Tave taip pat, mano Tėti…. Geriausias Tėti Pasaulyje.
Tavo Simoniukas

**********

60
Kai susipažinome, jis jau tą pačią dieną pradėjo vadinti mane gerute, meilute... Iš pradžių tai buvo kiek neįprasta, bet man patiko. Kai pradėjome kartu gyventi, supratau, kad jis taip pat vertas geručio vardo. Po dviejų bendro gyvenimo metų pradėjome planuoti vaikutį. Kai pastojau, nei man, nei pilvelio gyventojui dėmesio netrūko. Tėtis padėjo tvarkyti kambarius, gaminti valgį, kartu ėjo pasivaikščioti, vakarais paglostydavo ir išbučiuodavo pilvuką, palinkėdavo abiem saldžių sapnų. Dabar mūsų mergytei jau metukai. Ji mūsų šeimoje taip pat gerutė. Savaitgaliais ir vakarais, kai tėtis grįžta iš darbo, dukra nuo jo nesitraukia. Nori valgyti tik tėčiu, “joti” į turgiuką – su tėčiu, vartyti knygutes tik su tėčiu... Būtinai turi parodyti tėtukui, kokią suknytę apvilko mama, kokias turi kojinytes... Smagu žiūrėti į abu laimingus. Mūsų tėtis rūpinasi ir dukra iš pirmosios santuokos. Lankosi mokyklos susirinkimuose, domisi jos užklasine veikla, parveža iš mokyklos namo, dažnai kartu pramogauja.
SU meile Mama Jolanta
61
Arturs – tai tavo tėvelio vardas, Maryti. Jis pats geriausias tėvelis pasaulyje, nes taip smarkiai tavęs laukė. Jis neatlipdavo nuo mamytės pilvelio, laukdavo kiekvieno pabeldimo. O gimdymo namuose visą laiką buvo su manimi laukdamas tavo atėjimo į šį nepaprastai gražų pasaulį. Ir pagaliau, kai tave pamatėme mes buvome patys laimingiausi pasaulyje, kartu apžiūrėjome kiekvieną tavo pirštelį, veidelio bruožus ir nusprendėme – grynas tėvelis.
O kaip jis žaidžia su tavimi. Nuo juoko skamba visi mūsų namai. Pamenu, keičiu pampersą Tau, o jis sako nedrąsiai: duok, pamėginsiu. Jis pamėgino pakeisti tau sauskelnes ir daro tai jau 7 mėnesius. Moka tave ir pamaitinti, ir nuprausti, ir maistelį paruošti. Tavo tėtis moka daryti viską, ką darau aš. Štai aš dabar rašau, o tu vis bėgi su vaikštyne prie durų tėčio pasitikti. Tėtis namie, ir vėl girdisi Tavo juokas.
Mamytė Valerija
62
Vieną dieną po pietų ėmėm laukti mes gandrų.
Jie užtruko truputėlį, saulė leidosi už mėlio.
O iš ryto pajutau, kad jau tuoj, jau tuoj greičiau
Sėdo tėtis į mašiną, įsipylė dar benzino
Pasileidom mes keliu, man jau buvo neramu...
Tik staiga už pušynėlio, lyg nebūtų benzinėlio, stop (kelionė pabaigta)
Tėtė dirst tik į mane: - “ar gali dar pakentėti?” - “nežinau, gal ir galiu...”
Žiū, jau vyro neturiu, lėkė tiesiai į pušyną, kaip per šventę pas kaimyną.
Sėdžiu, laukiu ir tyliu, negi šauksi ant pušų.
Gal po dešimt minutėlių vėl kelionė prasidėjo.
Tėtė tarė, kad baisu, jam pūtimas vidurių.
Na, bet nieko, gal tik šiaip, aš tikiuosi, kad praeis.
Pasiekėm galop palatą, laukiam, aš rengiuos chalatą.
Bet gandrelis tas miegalius užsimanė kelti balių.
Prašo sulčių, submarinų ir kitokių skanumynų.
Sako tėtis “nevalia”, vandenėlio ir gana.
Dar nespėjus net prisėsti, durys vyrst ir mūsų tėtis su pilnu glėbiu gėrybių,
Valgyk, gerk, nesidairyki. Pasistiprinau, ir jau Gandrą Didįjį matau,
Neša Dovydą mažutį, garsiai šaukiantį sūnutį.
Jei ne tėčio skanumynai, būtume silpni kaip blynai
O dabar kaip ąžuolai, augame tvirti tikrai.
Geras tėtis ir šaunus. Mums pasisekė, o Jums?
Rima Deltuvienė
63
Mūsų dukrytei – 4,5 mėn. Ji vardu Aistėja. Šį vardą sugalvojau pati, nes tėvelio vardas Aistis, o aš pati – Asta. Kai Aistėja dar gyveno mano pilvelyje, jausdavau, kaip ji reaguoja į tėčio balsą, jo prisilietimus. Ji visada su juo pasisveikindavo. Net naktimis mergaitė, jausdama tėtį šalia vis įspirdavo jam. Jis ilgai su pilvelio gyventoja šnekėdavo, tėtis net lopšinę padainuodavo, jausdavau, kaip mūsų mažylė apsiverčia. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad gali būti toks stiprus ryšys su dar negimusiu vaikučiu. Atėjo ta lemtinga diena. Gimdymas. Viskas įvyko labai greitai. Tėtis visada buvo kartu. Niekad nepamiršiu, kaip man ant krūtinės dėjo mažą kūdikėlį. Jos akytės buvo nukreiptos į tėtį. Tėtis buvo be galo laimingas, mačiau jo akyse ašaras. Ir dabar jie nuostabiai sutaria. Tik pamačiusi tėtį mergaitė šypsosi, kalbina, liečia jį mažomis rankutėmis. Net išėjus į lauką tėtis neleidžia man vežimėlio stumti. Stumia pats ir matau, koks jis laimingas. Jie viską daro kartu: maudosi, valgo, net miega vienoje lovoje (aš jau nebetelpu). Džiaugiuosi, kad esame laiminga šeima ir kad savo aukseliui išrinkau tokį tėtį.
64
Mūsų tėtis vos sužinojęs, kad gyvenu mamos pilvelyje, man padarė sūpynę, kurioje ir mama suposi, kai laukėsi. Kitai vasarai pažadėjo padaryti didžiulę smėlio dėžę. Nors tėtis labai bijojo gimdymo (labiau nei mama), vis tiek dalyvavo ir pirmas mane išvydo. Kaip mane pavadinti, pirmas pasiūlė tėtis, bet mama nesutiko. Tad mano vardą lėmė burtai. Išeidamas ir pareidamas tėtis visada mane išmyluoja, išbučiuoja. Nors ir labai “dygūs” tėčio bučkiai, bet jie man patinka.
65
Dukrytei Andrėjai – 8,5 mėn. Mums ji pati nuostabiausia. Ji turi geriausią tėtuką. Tėtukas buvo kartu, kai ji išvydo pasaulį. Ir tai nuostabu.
Mūsų tėtis geriausias todėl, kad mes jį turime ir labai mylime. Nors jis ir nedaug padeda namų ruošoje, bet jis daug ir sunkiai dirba, o visą laisvalaikį skiria mums. Po darbo, kad ir pavargęs žaidžia su dukryte, o ji kasdien reikalauja vis daugiau dėmesio. Per dienas nuolat čiauška “te-te-te”. Mažylė labai laukia, kada tėtukas grįš iš darbo. Vos tik išgirdusi, kad tėtis rakina duris, nebenustygsta vietoje ir laukia, kada bus paimta ant rankų.
Mama Sima
66
Juk yra sakoma, kad vyrai neverkia... Bet... Naujiena, kad laukiuosi sūnaus, vyrą Adomas tiesiog nuskraidino į stebuklų šalį. Iki sūnui gimstant, vyras spėjo mažylį supažindinti su visais vyriškais darbais, pasakojo, kaip čia gera gyventi. Tačiau atėjus gimimo minutei, tėčio veidą sudrėkino ašaros. Gimdymas buvo sunkus. Kūdikėlis niekaip negalėjo išvysti šviesos. Bet pagaliau išgirdome mažylio riksmą. Mačiau, kaip tėčio veidas nušvito. Viskas gerai. Sūnus gimė tikrai sveikas.
Dabar Adomui 5,5 mėn. Tėvelis jį jau moko būti tikru vyru. Nekantrauja, kada paėmęs už rankyčių galės nusivesti dirbti vyriškų darbų. Pats mėgstamiausias tėčio ir sūnaus užsiėmimas – maudymasis vonioje. “Pasiimtume ir mamą, bet tai labai vyriški reikalai”, - sako tėtis Adomui.
Man, mamai, tikras džiaugsmas auginti mažylį, kai turime tokį rūpestingą tėtį.
Virginija Ogulevičienė
67
Matau, kaip vaiko akelės sužiba, kai tėtis grįžta iš darbo. Kai Denukas žaidžia su tėčiu, juokas skamba per visą butą. Matau, kaip rūpestingai vyras daro košytę vaikui, kai aš skubu paskaitas. “Padarysiu skanesnę nei tavo”, - juokauja. Matau, kaip vyras didžiuojasi savo sūnumi, kai šis išmoksta ko nors naujo. “Mano gudruolis”, - išpučia krūtinę. Mano vyras tikrai geras tėtis. Mylintis, atsidavęs šeimai. Už tai aš jį myliu ir tikiu, kad mūsų mažylis taip pat labai myli tėtį, nes kitaip argi pasiliktų su tėčiu, kai mama eina į parduotuvę ir dar parodytų jai “atia”.
Edgaro žmona Edita
68
Aš Saulutė (5 m), turiu broliuką Domuką (9 mėn). Nors jis dar mažas, bet, manau, jis tos pačios nuomonės apie tėtį. Mūsų tėtukas labai geras. Tokio tėčio turėtų pavydėti visi. Nes tokio antro nėra. Jis ir broliuką pamaitina, sauskelnes pakeičia, dainelę prieš miegą pamaitina, žaisliukus sutaiso, o kai reikia pyragą iškepa. Toks štai mūsų tėtis.
Saulutė ir Domukas
69
Tėvelis sugalvoja vis naujų žaidimų savo dar mažytei, bet jau žaisti norinčiai dukrytei:
-supa ant rankų kaip supynėse (mergytei tai labai patinka, ypač, kai plaukučiai plėvesuoja)
-ploja katučių ir kojyčių padukais (bando šypsotis, nors nesupranta, kas gi ten vyksta ir kodėl ji nemato)
-bučiuoja kumštukus (ji patenkinta guguoja ir juokiasi)
-kelia rankytes į viršų ir sako: “opapa” (Rugilė palaimingai šypsosi)
-šoka gruzinišką šokį (kokia nuostabi jo šypsena tuo metu)
-jodinėja per kalnus “dig dig dig” (akytės net švyti)
Tėvelis žino, kur yra juoko kauliukai, kaip nuraminti verkiančią, žino, kaip užmigdyti, žino, kada jo brangus žmogutis nori valgyti, ir, svarbiausia, žino, kad ji pati geriausia dukrytė pasaulyje.
Rugilės mama
70
Kai gimė mūsų vyresnėlė Benita, visai neturėjome patirties, todėl ji tapo tikru “rankinuku”. Dieną nešiojo mama, o naktį (po darbų pavargęs) – tėtis. Ir taip iki 15 mėnesių. Gimė sūnus Grantas, jis buvo labai ramus vaikas, bet atėjo laikas jam eiti į pirmą klasę, o sūnus – kairiarankis. Sunkiai mokėsi rašyti, skaityti ir todėl (nors po darbų pavargęs) tėtis palinkdavo prie rašmo stalo, kartu su sūneliu vedžiojo pirmąsias raides. Tik tėvelio dėka sūnus išmoko rašyti ir skaityti, vėliau ir skaičiuoti. Dabar auginame pagrandukę Otiliją ir vėl jai suverkus tėtis skuba raminti... Jei mamai tenka kur nors išeiti, ji rami, kad su tėveliu vaikams ramu, saugu. Jis ir valgyt padarys, ir pabars laiku, kai vaikai neklausys ir palepins, jei bus geri.
71
Mano tėtis pats geriausias, nes:
-Dirba ir uždirba šeimai pinigų.
-Grįžęs po darbo žaidžia su manimi
-Valo žuvyčių akvariumą
-Ryte ir vakare išveda mūsų šunį į lauką
-Kiekvieną vakarą padeda man nusiprausti
-Išmokė važinėtis dviračiu ant dviejų ratų
-Rytais visada nuveda mane į darželį
-Gamina valgyti
-Plauna indus
-Valo dulkes
-Plauna grindis
-Džiauna skalbinius
(Paskutinius 5 darbus dirba nuolat jau 8 mėnesius, nes mama laukiasi vaikelio, nėštumas sunkus. Bet kol nesilaukė, šiuos darbus dalindavosi su tėčiu)
-Vasarą, kai nuvažiuojam prie ežero, žvejoja su manimi
-Moko mane plaukti.
Mano tėtis pats geriausias, nes labai myli mane ir mano mamą. Jis yra pats geriausias, nes jis – mano Tėtis.
Ramojus
72
Mūsų tėvelio vardas Gintas Stankus. Jis labai stiprus, geras, švelnus, darbštus. Beprotiškai myli mane ir sesutę.
Kai tėtei buvo 22-eji, dalyvavo mano, Norvyduko, gimdyme. Jis pats pirmas pamatė mane gimusį. Aš išvydau tėvelio veidą, anksčiau nei mamytės. Tėtės akys buvo tokios gražios, o žvilgsnis šiltas, raminantis. Lyg sakytų: “nebijok, sūneli, aš tave saugosiu ir globosiu”. Ant tėtės rankų jausdavausi kaip ant uolų: tvirtai, aukštai, drąsiai. Kai man buvo 1 metai ir 4 mėnesiai, tėtė manęs paklausė, ar nenorėčiau broliuko ar sesutės. Tada dar nesupratau, kas per dalykas yra brolis ar sesė. Nusišypsojau ir tėtis tai priėmė kaip sutikimą. Po 3 mėnesių sužinojau, kad bus dar vienas vaikutis. Tėtis visada žaisdavo su manimi, kad tik mamytė nepervargtų. Džiaugėsi kiekviena minute, praleista drauge su manimi. Kai gimė sesutė, tėvelis mane nusivežė aplankyti mamytės ir sesutės. Visą kelią pasakojo, kad aš turėsiu mylėti sesutę, saugoti.
Dabar tėvelis mumis abiem rūpinasi ir su abiem žaidžia. Tėtės balsas man toks raminantis... Net sesė į tėtį rankas tiesia. Ačiū, tau tėveli, kad esi su mumis.
Norvydukas ir Minijukė
73
Mano vyras – šeimos žmogus. Vietoj draugų kompanijos mieliau renkasi manąją vietoj alaus – kakavą. Šiam žmogui visada svarbiausia esu aš ir mūsų dukrytė. Kai ryte testukas nudažė dvi rausvas juosteles, su vyru šypsojomės nuo ryto iki vakaro, tokie buvome laimingi. Būsimas tėtis glėbiais namo nešė pasakų knygas, CD su vaikiškų dainelių įrašais. Taip prasidėjo jo draugystė su pilvelio gyventoja.
Gimdymas nebuvo sklandus, vos gimusi dukrytė penkias dienas praleido reanimacijoje. Kai aš netekdavau vilties, vyras mane stebindavo savo optimizmu. Kai bijodavau gydytojų klausti: “ar dukrytė gyvens?”, jis klausdavo: “kada galima mūsų vaikui atnešti pienuko?”. Kai išėmusi iš inkubatoriaus laidukais apraizgytą dukrytę laikydavau ant rankų, vyras laikydavo mano ranką, kad tik man būtų lengviau.
Mūsų dukrytei dabar metai ir du mėnesiai ir ji jau vaidino kalėdiniame spektaklyje. Kai mes su didžiuliu pulku žvėreliais persirengusių vaikučių stovėjome ant scenos, mačiau, kaip tėtis į mus žiūri. Jo veidas švytėte švytėjo pasididžiavimu, džiaugsmu ir švelnumu. Tėtis visada su mumis, visada už mus ir dėl mūsų. Jis ne padeda man auginti dukrytę, jis ją augina kartu su manim.
Jurgita Kalcienė
74
Mūsų tėvas vardu Valerijus, jam 32 m. Kartu su mama jis augina du nuostabius vaikus: Gabrielių ir Norbertą. Abu sūnūs buvo labai laukiami. Nors per nėštumą tėvelis neglostė, nebučiavo mamos pilvuko, bet mes jautėme, kad jis mūsų laukė ir myli. Dabar tėvas visada šalia mūsų, negaili mums gražiausių žaislų. Mes jaučiame, kad jis mums nori duoti viską, kas gražiausia šiame pasaulyje. Dirba daug, bet vakare turi jėgų pažaisti su vyresniuoju, pamaitinti ir panešioti jaunėlį.
Tik tėvas sugeba taip gražiai papasakoti apie gyvūnėlius, parodyti, kaip šuo daro “au-au”, o katinas “miau miau”. Labiausiai patinka, kai tėvas pradeda pasakoti apie mašinas, kai paima Gabrielių į darbą, o ten tiek technikos. O po to vaikas darželyje pasakoja, kad tėvas turi tiek mašinų, traktorių... Paprasti dalykai suteikia vaikams džiaugsmo, ir tėvas tai žino.
Mūsų tėvelis labai laimingas, nes vaikai apkabina jį mažomis rankelėmis ir sako: “Tėveli, aš tave myliu, žinai?”
75
Man mūsų tėtis nuo pat dukrytės gimimo padeda įveikti pačias sudėtingiausias užduotis. Atrodo, vaikutis neramus, su manimi nemiega, o tik tėtis paima ant rankų, pasupa ir kažkokiu stebuklingu būdu užmigdo “mūsų aukselį”. Jei tik kokia bėda, visada prašau jo pagalbos, nes žinau, kad ir jam, ir dukrytei nuo to bus daug geriau.. Tik mūsų tėtis įžengia pro duris, vaikas pasikeičia neatpažįstamai, net akys pradeda labiau žibėti. Pasiilgę vienas kito puola myluotis, bučiuotis, pasakoti vienas kitam dienos įvykius. Ir ne taip jau ir svarbu, kad vakarienė aušta ant stalo... Tėtis dukrytei – autoritetas. Aš galiu 100 kartų kartoti tą patį, o tėčiui pakanka vieno karto. Ir dukrytė jo klauso. Jei nenori valgyti su manimi, tai su tėčiu “kerta” net ausys kruta. O apie žaidimus net nekalbu. Kai išgirstu juoką iš kito kambario, tai net nedrįstu trukdyti, nes žinau, kad mano prašymo nekelti dulkių jie neišgirs...Abu tampa vienmečiai. Net susigraudinu, kad mano mylimi žmonės tokie laimingi...
Noriu padėkoti savo vyrui Pauliui.
Mama Aurelija

********************

Tėčio vardas Romualdas. Kai dar tik svajojome apie vaikelį, tėtis jau buvo išrinkęs vardą mergaitei. Eglutė. Vieną vasaros dieną sužinojusi naujieną, kad laukiuosi, iškart pasakiau vyrui. Tėtis net susigraudino ir nuo tos akimirkos skraidė lyg ant sparnų. Svajojo, kaip viskas bus, kaip pasikeis mūsų gyvenimas. Pildė visus mano norus. Kalbėdavosi su kūdikėliu, žaisdavo su pilvuku. Kai man būdavo liūdna – guosdavo, kai būdavau irzli – nusileisdavo ir neimdavo į širdį. Kai būdavo sunku susilenkti – apaudavo ir nuaudavo batus. Per nėštumą priaugau 16 kg. Tuo pačiu metu priaugo ir tėtis – net 10 kg. Esu girdėjusi, kad vyrai taip pat išgyvena nėštumą kartu su moterimi... Gal tai ir tiesa? Būsimas tėtis mane visada lydėdavo pas ginekologę.
Artėjo ta lemtinga diena. Tėvelis ėjo kartu apžiūrėti gimdyklų, domėjosi, kas, kur, kaip. Ką jam reikės daryti per gimdymą? Net buvo pasiryžęs pats nudepiliuoti bikini sritį, jei prireiktų operacijos...
Pagaliau išaušo rytas, kai mažylis turėjo išvysti pasaulį. Gimdymas buvo numatytas iš anksto, gulėjau ligoninėje. Tai buvo penktadienis. Prieš pat Velykas. Tėtis į ligoninę atskubėjo lygiai 9 val. Darė viską, kad man kuo mažiau skaudėtų: masažavo nugarą ir t. t. Labai jaudinosi. Tačiau mažylis nenorėjo pats ateiti į pasaulį, tad teko atlikti cezario pjūvio operaciją. Viskas baigėsi laimingai. Tėtis nekantraudamas ir, kaip pats sakė, su malda laukė už durų. Ta akimirka, kai išgirdo „kur čia ką tik iškeptas tėvelis“, dar gerai nė nesuvokė, kad tai kaip tik jis. Sesutė nuvedė jį į naujagimių palatą, kurioje gulėjo mažylė. Atpažino ją pagal mažą rožinę megztą kepuraitę... Ta akimirka buvo nuostabi. Riedėjo džiaugsmo ašaros. Negalėjau pakilti iš lovos, tad visi darbeliai teko tėčiui: keisti sauskelnes, perrengti, nešioti, prausti... Ligoninėje išbuvome devynias paras. Grįžus namo pirmą naktį tėtis leido man išsimiegoti. Nieko nereikėjo daryti, tik maitinti Eglutę. Pirma savaitė tėčiui taip pat nebuvo lengva, nes ne tik keitė sauskelnes, bet ir padėjo man persirišinėti žaizdą. Jis tvarkėsi šauniai. Taip baigėsi pirmas mėnesiukas. Paskui jau tėtis į darbą, o aš likau namie su mažyle. Nė nesuskaičiuočiau, kiek kartų per dieną tėtis skambindavo paklausti, kaip laikomės. Grįžęs iš darbo skubėdavo ne pavalgyti ar prie televizoriaus pailsėti, o pas mažąją. Žaisdavo valandą ir ilgiau... Niekada nesiskundė, kad mažai miega, kartais net pats keldavosi naktį prie dukrelės. Net ir lopšinių iš jo išgirsdavau... Kai Eglutei buvo 4 mėn., susirgo ir patekome į ligoninę. Tėtis mūsų nepaliko – vis užsukdavo pažiūrėti, kaip laikomės, atnešdavo švarių drabužių. Pats tvarkė namus, skalbė, gamino valgyti. Grįžusios namus radome sutvarkytus. Kadangi krūtimi nebemaitinau, kai tik paprašydavau, tėtis visada pagamindavo mišinuko. Nereikėjo jaudintis, kad ką padarys ne taip. Viską darydavo labai atsakingai. Eglutė vaikščioti pradėjo būdama 9,5 mėn. Tėtis kantriai paėmęs už rankyčių vedžiodavo, padėjo išmokti šliaužioti. Būdavo, kad net pats parpuolęs ant žemės padėdavo dėti kojytę po kojytės. Dabar mūsų Eglutei jau metai ir keturi mėnesiukai. Ji vaikšto, bėgioja, pasako daug žodelių. Smagu! Tai tėčiui kelia daug džiaugsmo, dažnai jis pirmas pastebi, kad dukrelė išmoko ko nors nauja. Kartu eina pietų miegelio. Eglutė vakarais užmiega savo lovelėje, o paryčiais atbėga pas mus į lovą ir glaudžiasi prie tėvelio. Jau vien iš to galima suprasti, kad dukrelė myli tėtį ir kad jis labai geras bei rūpestingas. Dažnai išgirstu: „Na, mamyt, einam visi trys pasivaikščioti.“ Pirmais kartais būdavo keista tai girdėti iš vyro. Bet nuostabu.
Mūsų tėtis pats šauniausiais, nuostabiausias, kantrus, nuolaidus, neirzlus. Ką čia ir pridursi, TOBULAS TĖTIS.
Lina Radžienė
****************

Mano vardas Gustas. Esu dar mažas, man tik vieni, tačiau labai labai noriu sušukti visam pasauliui, kad esu labai laimingas turėdamas TĖTĮ. Ech... jei tik galėčiau sugalvoti norą, kuris būtinai išsipildytų, jis būtų toks: kad visi visi vaikai turėtų tėčius. Nesvarbu, kokius, jaunus ar senus, aukštaūgius ar žemus... Nesvarbu, kokie jie būtų, svarbu, kad mylėtų. Mylėtų taip, kaip mane myli mano tėvelis. Nenoriu girtis sakydamas, kad mano tėtis pats geriausias, šauniausias, mat kiekvienam vaikui jis pats pačiausias. Gera žinoti, kad šalia yra tėtis, kuris visada priglaus, paguos man pravirkus, kuris leis išspardyti kurmiarausius ir dalį žemių įsidėti į kišenę, gera, kai mane skraidina taip aukštai, kad net mamytė aikčioja. Niekas taip nemoka manęs užmigdyti vakare kaip mano tėtis. O kur dar tėčio sugebėjimas sutaisyti sulūžusius mano žaisliukus? Kažin iš kur jis šito išmoko? Žaisliukų turiu įvairių, tačiau mane domina tėvelio žaislinių mašinų kolekcija, kurią jis laiko spintoje su stiklinėmis durimis. Kol kas atidaryti jų nepasiekiu, teks prašyti tėčio, juk jis pats geriausias tėtis pasaulyje. Tikiuosi, duos pažaisti nors trumpam.
Gustas iš Kuršėnų

*********************

Nuostabus pavarasio rytas. Mano mamytė (tada ji nežinojo, kad yra mano mamytė), kaip visuomet, skubėjo į darbelį, o tėvelis (tada dar nežinojo, kad yra mano tėvelis) Mantas skubėjo prie mūsų namelio ant ežero kranto. Vaikštinėja sau tėvelis po kiemelį, džiaugiasi būsimo namelio pamatais, ogi žiūri – žolynėly du gandreliai goglinėja. Bet kas šiais laikais tiki, kad vaikus gandreliai atneša? Ir tėvelis netikėjo, kol – labai netikėtai išgirdo telefono ragely mamytės balsą: „Laukiuosi!“ Tėvelis atsakė: „Žinau, gandrai pasakė!“
Atėjo diena, kai gydytoja pranešė dar vieną džiugią naujieną: bus dukrytė! Tėvelio džiaugsmui nebuvo ribų: glostė pilvelį, vadino dukryte, nes niekaip negalėjo apsispręsti dėl mano vardo, dainavo daineles, laikydavo apsikabinęs naktį ir trukdydavo man judėti. Taip iki tos lemtingos dienos, kai jau pagaliau teko ir man išlysti iš „slėptuvės“ ir savo akytėmis pamatyti mylimiausią tėvelį, kurio švelnus balsas (na, jis dainininkas!) migdydavo mane vakarais.
Ir štai vieną vakarą po sunkių dienos darbų gulime mes visi trys apsikabinę. Tik staiga mamytė sako: „Tėveli, jau.“ Susirinkome daiktus, sėdome į automobilį ir išvykome į ligoninę, kurioje mūsų laukė gydytojai. Visą naktelę tėvelis buvo šalia, nepaliko nė minutei. Jaučiau, kaip mamytė klausosi ne gydytojų, o tik tėvelio nurodymų, ką ir kaip reikia daryti, kad greičiau ateičiau pas juos. Ir štai aš jau čia! Pirmiausia pamačiau savo tėvelį, kuris stovėjo šalia ir filmavo mane. „Čia mūsų Arija“, – pasakė jis. Mamytė neprieštaravo. O ir man labai patiko. Tėvelis, pasirodo, turi skonį.
Toks tad buvo mano pirmas pasimatymas su tėveliu, kurį tiesiog labai labai myliu.
O kaip mūsų namelis? Mano tėvelis pats pačiausias, todėl ir namelis jau stovi! Naujutėlaitis, gražutėlis – toks, kaip ir aš.
Man jau beveik dveji. Niekada nesigulu ir nesikeliu neapsikabinusi ir nepabučiavusi tėvelio. Be to, ir naktelė mano ramesnė, kai žinau, kad jis šalia. O jis sakė, kad visada bus šalia.
Arija
*************
79
Tik.Tik.Tik. Laikrodžio rodyklė skaičiavo sekundes, minutes, valandas, dienas, mėnesius, kai tu turėjai ateiti į pasaulį. Buvai dar pilvelyje, o tėvelis tave glostė, kalbino, bučiavo, stengėsi, kad būtų ramybė, kad būtum aprūpinta geriausiu maistu, skaitė vakarais „Obuoliukų“ pasakas, kūrė ir sekė „tėvelio“ pasakas. Jų klausydama aš saldžiai užmigdavau.
Tą nepaprastą stebuklų dieną, kai tu pasibeldei į pilvelio dureles ir išėjai į dienos šviesą, tavo tėvelis Ramūnas Kauno gimdymo namuose nesitraukė nė sekundei nuo mūsų abiejų. Jis mums suteikė jėgų, ramybės. Nešiojo tave, glostė, pasakojo, koks yra dabar laimingas.
Dienos ir mėnesiai bėgte bėgo. Tėvelio rūpestis visur tave lydėjo, jis vežiodavo vežimėlyje, kad kuo daugiau pamatytum, kad žinotum, jog esi mylima ir reikalinga. Išnaudodavo kiekvieną laisvą akimirką, kad galėtų pabūti su tavimi, pažaisti, parėplioti kartu pievoje.
Tėvelis nusipirko dviratį su vaikiška sėdyne, kad galėtų su tavimi pasivažinėti. Ooo, kaip tau patinka!
Mūsų tėvelis nepamiršta kiekvieną mėnesį lėkte įlėkti į tavo kambarį ir paėmęs ant rankų sudainuoti: „Su gimimo diena, mano karalaite.“
Dabar esi jau metukų ir dviejų mėnesių ir tėvelis vis daugiau laiko skiria tau, visokių įdomybių prigalvoja, visur vežasi, kad tik kuo daugiau įspūdžių patirtum. Jis vis labiau mus abi myli.
Tik tavo tėveliui esu dėkinga, kad abi esame saugios ir mylimos. Kad kiekvieną rytą gauname pačią brangiausią dovaną – tėvelio šypseną.
Reginutės mama Regina Raižienė

******************

Tavo tėtis ypatingas, Joriuk,
Kai lygiai prieš metus nėštumo testas parodė dvi juosteles, Tavo tėtis jau žinojo, ką veiks su Tavimi, kaip augins, ko išmokys... Nesutriko, o labai labai džiaugėsi.
Apie nėštumą skaitė nuolat, todėl dažnai žinojo daugiau nei mama.
Mama bijojo kiekvieno tyrimo, o tėtis buvo ramus. Ir visada buvo tikras, kad viskas bus gerai.
Kai sužinojo, kad gims berniukas, tėtis vakarais pradėjo svajoti, kaip išmokys Tave žaisti futbolą ir žvejoti.
Gimdymo namuose tėtis visą laiką buvo šalia, ir verkė, kai Tu gimei, ne mažiau nei mama...
Ligoninėje pirmiausia tėtis išmoko Tave prausti, vystyti.. paskui išmoko ir mama.
Tėtis net išrinko Tau vardą.
Tėčiui Tu esi dabar pats svarbiausias.
Tavo tėtis yra Tėtis iš didžiosios raidės, nors pats jo niekada neturėjo.
Joriuko mama
81
Koks tėtis yra geriausias pasaulyje? Turbūt nė vienam vaikui toks klausimas net į galvą neateina – juk tai taip akivaizdu. Mažos širdutės meilė tėčiui plaka nuo pirmo oro gurkšnio, pirmo žvilgsnio. Tėtis pirmasis pamatė mane gimusią, nes mama dar buvo gydytojų rankose. Kiekvieną dieną aš matau jį ir girdžiu, kaip širdutėjė kalasi žodžiai: „Aš myliu tave, tėti.“ Ir visiškai nesvarbu, ar mano žaislų lentynoje puikuojasi naujausias brangios lėlės modelis, ar augdama išbandžiau visas įmanomas vaikštynes, žaislų centrus, pramogų parkus... Tiesą sakant, mano tėtis man nė karto nėra pasakęs ar parodęs, kad svarbiausia yra materialūs dalykai. Aš džiaugiuosi, kad neteko pamesti galvos dėl gausybės žaislų, daiktų, naujų drabužių, begalės atrakcionų, nes nuo pirmos gimimo dienos tėtis mane mokė gyventi širdies pasaulyje. Nuo pirmos akimirkos jutau, kad jo rankos daug tvirtesnės nei mamos, prisilietimas griežtesnis, balsas žemesnis, o apkabinimas stipresnis. Tėčio žaidimai mane juokina, kol imu žagsėti, kartu įsidūkstame tiek, kad pamirštame, kuris mūsų mažesnis. Sužinojau ir tai, kad tėčio širdis tirpsta, kai girdi mano verksmą, kad kartais jis nėra toks stiprus, kaip atrodo... Kartu dar nedaug laiko, bet tėtis padėjo pamatyti tai, kokia gausybė ir įvairybė grybų bei uogų auga miškuose, kiek daug nuostabiausių gėlių, kurių mes parnešame namo mamai džiuginti, koks šaltas ir sraunus upės vanduo, koks neaprėpiamas ir gilus ežeras, banguojanti jūra, koks išdykęs vėjas, kuris vis kėsinasi nupūsti šalmą, kai važiuojame dviračiu. Tėčio rankos skraidino mane virš ryškiai geltono pienių lauko, murkdė sniego pusnyje, pakėlė aukštai virš visų žmonių galvų, kai norėjau daugiau pamatyti, padėjo man lipti į kalną ir smagiai čiuožti žemyn ant užpakalio. Kaip buvo nuostabu su tėčiu pirmus žingsnius išbandyti smėlyje, rudeninių lapų krūvoje, daryti kūlvirsčius, lįsti pro tvoroje esančią skylę ir suokalbiškai nutylėti apie praplyšusią megztuko rankovę...Tėtis padėjo sužinoti, kad mano pasaulis telpa dar didesniame, kuriame baltuoja snieguotų kalnų viršūnės, mojuoja šakomis palmės, drebina žemę kojomis drambliai... Visa tai atsiskleidžia kiekvieno vakaro pasakoje, kurią tėtis man skaito prieš miegą. Kiekvieną vakarą tėtis net sušilęs skuba namo, kad kartu keliautume į pasakų pasaulį...
Žinau, kad tėtis man dar parodys ir papasakos daugybę nuostabių dalykų, svarbu, kad tik laiko užtektų, nes augu greit.
2 m. dukrytė Uma
82
Mes būsime labai paprasti, nes iš esmės gyvenime viskas taip ir yra.
Mūsų stebuklas, kaip jau minėjome, labai paprastas ir mažytis: turime tėvelį, kokį turi tūkstančiai vaikučių. Ir šiukštu tai nėra blogai! Kaip ir kiekvienai mamai savas vaikelis pats gražiausias, taip ir mums savas tėvelis pats geriausias...
Jeigu kalbame apie šaunumą, kokie gi vertinimo kriterijai? Parašysime 10 už tai, kad nuramino verkiantį, dar už tai, kad visą vakarą žaidė su mažyliu, už tai, kad netikėtai išmoko pavirsti meškiuku grizliuku ar aukščiausios klasės lėktuvo pilotu. Turime ir dar daugiau įrodymų, smalsu?
Ko gero, pirmasis tėvelio šaunumo įrodymas – dalyvavimas gimimo šventėje; gebėjimas mums abiem iš karto įrodyti, kad esame saugūs ir laimingi. Neįmanoma pamiršti ir to, kad mūsų Džiaugsmas pakeitė savo įpročius ir vos tik išgirdęs mažylio verksmą jau pirmomis dienomis kaip pantera šokdavo prie lovytės... Taip pat svarbu, kad kaip tik tėvelis išmokė apsiversti ant pilvuko ir atgal. Dabar vyksta ropojimo treniruotės... Nuostabu, kad tėvelis mažyliui dar esant pilve jau už jį dovanodavo mamytei gėlių, pasveikindavo per šventes.
Tačiau, kaip ir daugelis, mūsiškis pamiršta mažylio svorį ar ūgį, palieka lelių mamytei ir bėga į garažą... Bet ar tai didieji banginiai, laikantys mūsų pasaulį? Svarbiausia, mūsų galva, žinoti, kad tėvelis – kaip tik tas guru, vedantis į teisingą ir prasmingą gyvenimą.
Neabejojame, kad ir jūs galite pasigirti tėvelių žygdarbiais – gal net ir didesniais.
Taigi išsirutulioja išvada – matyti švytinčias tėvelio akis ir yra tas didysis kriterijus, leidžiantis suvokti paprastą tiesą – mano tėvelis yra pats šauniausias...
P.S. Mums išties smagu paskelbti pasauliui „naujieną“: mūsų visų tėveliai patys šauniausi!
Po šio laiškelio mums bus dar smagiau, nes, ko gero, kiekvienas perskaitęs suvoks, kad toks ir yra...
Mamytė Renata ir Dovydukas

*******************

„2 mėn. iki mano gimimo:
Jau daug dienų girdžiu keistą balsą, bet tai ne mamytės balsas. Kažin kieno? Ir kažkieno rankos glosto pilvelį, bet tai irgi ne mamytės rankos. Kaip įdomu kuo greičiau užgimti ir susipažinti su to storo balso ir švelnių rankų savininku.
Diena, kai aš gimiau:
Virš manęs palinkęs didelis besišypsantis veidas. Balsas jau man girdėtas. Ir tas balsas man sako: „Labas, sūneli, aš tavo tėtis.“ Kaip smagu pagaliau susipažinti!
Mano pirmasis gimtadienis:
Aš labai laimingas, kad esu toks mylimas. Ir mamytės, ir tėtuko. Manęs jie tiesiog nepasidalija. Man labai patinka, kai tėtis mane paskraidina, pakutena man padukus. O mama mane glaudžia, myluoja, lopšines dainuoja. Ech, kaip aš juos abu myliu!
Diena,kai sužinojau, kad turėsiu sesytę:
Namuose visi taip džiaugiasi, su manimi dūksta. Ir man vis pasakoja, kad greitai aš turėsiu sesytę, man bus labai smagu. Kažin ar čia tas pats, kaip gauti dovanų naują mašinytę?
Diena, kai pamačiau savo sesytę:
Vieną rytą tėtis pažadino mane ir pasakė, kad važiuojame aplankyti mano sesytės. Mes dviese ėjome ilgais ligoninės koridoriais, bet man buvo nebaisu, nes už rankytės laikė tėtis! Aš nešiau mamytei ir sesytei pačių gražiausių gėlių, kurias man padėjo išrinkti tėtis. Kokią gražią sesytę aš turiu, kokia ji maža! Ir ji visai nepanaši į jokį žaisliuką. Bet man vis kyla abejonių: ar mane tėtis su mama vis taip pat mylės? Tėtis nuramino, kad viskas bus gerai. Aš juo tikiu, juk jis – mano tėtis!
Diena mūsų namuose:
Kaip smagu mūsų didžiulei šeimynai! Džiaugiuosi, kad tėtis visur spėja, visada būna linksmas, niekada nepailsta su mumis žaisdamas, mus kutendamas, vakare į loveles suguldo. Kaip gera, kai virš lovelės prieš miegą aš matau palinkusius du veidus, kurie man šypsosi. Tėti, tu esi pats geriausias tėtis pasaulyje!“
Nojukas ir Luknytė
84
Jei tokį klausimą užduosite mano dvimetei, ji, šiek tiek susigėdusi, bet nė nemirktelėdama atsakys: „Tėtis.“ Tenka pripažinti, kad tai yra ir „firminės“ pasakos apie nugalėtus liūtus ir išgelbėtą mamą rezultatas... Tikriausiai tokių „pasakų“ ir panašių istorijų turi kiekviena šeima, ne dėl to jums rašau. Rašau apie mūsų tėtį, nes jis yra laiko „patikrintas“ ir „išbandytas“, juk auginame trečią atžalą. Jo tėvystės stažas siekia 12 metų. Rašau apie žmogų, kuris tiesiogine prasme augina mūsų vaikus kartu su manimi. Drąsiai sakau: neužtenka pasidalyti buities rūpesčiais, laiku išnešti šiukšles ar parvesti vaikus iš darželio, kad pelnytum pavyzdingo tėčio titulą. Tikra tėvystė apima daug daugiau darbų, rūpestėlių, veiklos, tačiau ji yra natūrali, todėl negali būti vertinama kaip darbas, pareiga. Tai pats gyvenimas. Gyvenimas kartu su vaikais, bet ne dėl jų. Kartais fiziškai galima būti net labai toli, tačiau vaikai tėtį jaučia.
Mūsiškio iniciatyva vaikai skatinami domėtis viskuo. Kiek parodų, įvairių renginių, sporto varžybų aplankyta, ką jau kalbėti apie kino filmus ar iškylas. Be abejonės, kartu dažniausiai keliauja ir mūsų mažiausioji. Ne tik todėl, kad neturime kur jos palikti, bet ir todėl, kad abu manome, jog šeima kiek tik įmanoma daugiau laiko turėtų praleisti kartu, kad vaikus būtina skatinti domėtis menais, sportu muzika, žmonėmis, sava šalimi. Kadangi jam viskas įdomu, tėtis jau yra tapęs neblogu logistikos specialistu – kartais tenka būti trijose vietose beveik tuo pat metu.
Džiaugiuosi, kad mūsų tėtis mano, jog pati geriausia investicija jo gyvenime yra vaikai. Esu laiminga, kad jis vaikus auklėja savo pavyzdžiu. Tikiu, kad jo įskiepytos vertybės bus pats tikriausias, brangiausias ir naudingiausias kraitis vaikams ateityje.
Mama Dalia Dulkienė iš Vilniaus