Į nedidelį butą ramioje Kauno gatvelėje ir pavasarį, ir šaltą žiemos dieną priguža žvalių žmogeliukų. Sava kalba čiauškiančių ir jau sklandžiai kalbančių. Įžengiančių nedrąsiai arba iškart porinančių, ką matė ir girdėjo. Kiti nieko nelaukdami imasi veiklos - stumdo kėdes, laksto, griūvinėja. Tai bent laisvė! Kas čia per sambūris? Tai etnostudija „Bildukas”.

Ir mama, ir vadovė
Etnostudija „Bildukas” - mažųjų mokyklėlė, kurią lanko apie dvidešimt 2,5-6 m. vaikučių. Ji pavadinta naktimis besibaldančios lietuvių mitinės būtybės linksmo kipšiuko vardu. „Vaikai - tikri bildukai. Nuolat ką nors veikia, bilda, juda, laksto tai čia, tai ten”, - tikina mokyklėles vadovė Gitana Nevulienė, pati pasiuvusi ir lėlę Bilduką.
Iš pradžių užsiėmimai vykdavo tik sekmadieniais. Tėveliai klausė paskaitų apie etnokultūrą, o vaikučiai su vadove žaidė lietuvių liaudies žaidimus, sukosi rateliuose. Dabar dukart per savaitę darbo dienomis mažieji ateina į specialiai jiems skirtas pamokėles. „Į „Bilduką” savo vaikų nesivedu, tik į šventes, nes mažasis vis prašosi ant rankų, reikalauja mano dėmesio. Tačiau namie juos pamokau tų pačių dainelių ir žaidimų”, - pasakoja ikimokyklinio ugdymo pedagogė G.Nevulienė, 6 m. Kipro, 4,5 m. Martynos ir 2,5 m. Jauniaus mama, su vaikučiais dirbanti šeštus metus.

Mažieji daigeliai
„Senovės žmonės, kaip ir mūsų vaikai šiandien, labiau mąstė vaizdais. Jie stebėjo gamtą ir su ja lygino savo gyvenimą. Tai atsispindi tautosakoje: dainose, mįslėse, pasakose ir kt. Žmogus - kaip ir medis: išdygsta, auga, lapoja, žydi, bręsta... Norint, kad išaugtų tvirtas, gražus, jį reikia laistyti, purenti žemę, genėti lapus”, - sako G.Nevulienė, mažylių sieloje auginanti daigelius - meilę savo kraštui ir gamtai. O kartais, atrodo, tik pažadinanti: „Pastebėjau, kad dainelė „Du gaideliai” vaikučiams tarsi žinoma iš anksčiau. Atrodo, ją tik pažadinau iš pasąmonės”. Rankytėmis rodydami, kaip ožys malė, ožka pikliavojo jie prikelia darbus iš senolių praeities. Anksčiau moterys dirbdamos dainuodavo. Ir mažieji dainuodami imituoja veiksmą. Taip lavėja vaizduotė, judesiai.

Etnokultūros ir papročių pamokėlės
Vaikai mokomi ne tik dainelių, bet ir patarlių, priežodžių, žaidimų ir žaidinimų. Vadovė taip pat juos supažindina su lietuviškai kryžiais ir koplytstulpiais, moko pasigaminti šiaudinukų Kalėdų eglutei. Mokyklėlėje vaikučiai išgirsta ir apie lietuvių papročius. „Per Užgavėnes pasakojau, kaip atsibodusią žiemą iš kiemo veja persirengėliai. Aš buvau su kauke, o jiems leidau su ja pažaisti, pažiūrėti pro akytę. Bet viską dariau labai atsargiai, kad neišsigąstų ir nesisapnuotų baubai”, - pasakoja vadovė G.Nevulienė.
Studijos teatrėlyje yra lėlių tautiniais kostiumais. Tad vaikučiai nuo mažų dienų mato jų spalvas ir raštus. O žiemą, pasakodama apie drabužius, vadovė parodo raštuotas pirštines. Jų raštus vaikai vėliau bando pateikti popieriuje.

Metų ratas
Pasakėlių, žaidimų, dainelių ir piešinukų temas vadovė parenka pagal metų laikus. Rudenį - apie gyvuliukus, žvėrelius, žiemą, prieš Užgavėnes, - apie žiemą, raganas, o pavasarį - apie varveklių lašus, paukščiukus, vaikai klauso jų balsų. Kartais pasakėlė virsta pokalbiu. O kad geriau įsimintų, kaip atrodo koks nors žvirblis ar varna, vadovė pasiuva lėlių, kartais močiučių padedami patys mažyliai nusipiešia ir išsikerpa. Vaikučius vadovė paragina „palesti”, pastraksėti kaip paukščiukai. Pasakos ir pokalbiai apie gyvuliukus bei paukščiukus pypliams geriausiai suprantami. Juk ne veltui patiems mažiausiems sukurtų pasakų herojai protėvių buvo nukopijuoti iš aplinkos, kuri vaikams geriausiai pažįstama.

Mokosi stebėdami
Vadovė G.Nevulienė mano, kad mažyliai turi eiti į mokyklėlę kuo anksčiau. Juk jiems reikia teigiamų emocijų, naujų įspūdžių, vyresnių draugų - su savo bendraamžiais retas žaidžia. Ji pati bijo iškart pirštis vaikams į drauges. Pirmą kartelį atsargiai pasisveikina, antrą padeda paltelį nusivilkti ar batelį užrišti ir tik daug vėliau paduoda ranką pasisveikinti. Tegul jaučiasi saugūs su mama ar aukle.
Naujokėliai, jei nori, eina žaisti į ratą su vaikais, jei ne - tik stebi. Juk iš pradžių jiems neaišku, ką čia daryti. Tačiau mažieji labai pasisavina žinias, tarsi kempinėlės viską sugeria į save. „Gustautas buvo labai nedrąsus, nėjo į ratą, bet namie subūrė mamą, tėtį ir liepė su juo žaisti. Jis stebėdamas mokėsi”, - prisimena vadovė.
Pamokėlės tvarką vaikučiai gerai įsidėmi. Ji nėra labai griežta, priklauso nuo jų nuotaikos. Tačiau „bildukai” žino, kas tikrai turi būti, ir laukia pamėgtų pamokėlių. Į etnostudiją atėję straksi, laksto kaip bildukai, paskui aprimsta. Bet Rokas, 2 m. peržengęs išdykėlis, niekaip negalėjo nutimti ir auklė jam pasakė: „Einam, Rokai, namo”. „Aha, pasakos dar nebuvo!” - atkirto šis.

Darbeliuose - visas vaiko pasaulis
Per dailės pamokėlę vaikučiai naudoja daug natūralių medžiagų: sėklas, linų pluoštus, smilgas. Mažylis klijų patepa, sėklyčių paberia, pabando kirpti žirklėmis, plėšti, tepti teptuku, lipdyti iš plastilino. Vadovė pateikia idėją, o ją įvykdyti vaikučiui padeda močiutė ar auklė. Tad kiekvienas darbelis - paukščiukas, snaigė ar lašas išeina kitoks. Kartais vaikučiai būna labai savarankiški. „Praėjusį kartą Antanukas plėšė iš popieriaus baltas pusnis, snaiges ir klijavo ant juodo lapo. Labai gražiai padarė, aš nesikišau. Visus darbelius Antanukas namo neša ir ant sienos klijuoja”, - džiaugiasi auklė.
O kokia laimė, kai vaikučiai piešti gali sėdėdami ant mamos kelių! Kad ir nubrėžia paprasčiausią brūkšnį, yra pagiriami nupiešę labai gražų „šaliką”. Jie taip įsijaučia ,,į meną”, kad supyksta, kai ateina laikas juos užbaigti.
„Per piešimo pamokėles ikimokyklinukai pieša savo šeimą ir aplinką. Jei neduosi piešti iki 3 m., piešimu, kaip saviraiška, nustos domėtis, nenorės per piešinį atskleisti savo pasaulį. Štai 4 m. Eglė - labai šauni mergaitė, bet niekaip negalėjo pavaizduoti žiemos. Sakė, neišeina. Tai rėmelį piešė, tai dar ką nors. Tegul pratinasi, dirba, kada nors pasiseks. Juk jei pradės piešti tik 6 m., pieš kaip dabar. Be to, pradėjusi pieštuką rankose laikyti anksčiau ir rašys gražiau - bus išlavėjusi rankytė. Be to, per šią veiklą mokosi susikaupti, siekti rezultato ”, - pasakoja vadovė G.Nevulienė. Pavasariop vaikams ji davė guašo ir akvarelę, nes vaikams patinka slidus, lengvas, bet ryškus potėpis.

Lėlių teatriukas
Mažyliams ypač įdomus namelis su langinėmis, kurias atvėrus kaip iš gausybės rago pabyra lietuvių liaudies pasakos ir įdomios istorijos. Artistai - vadovės siūtos ar pieštos lėlės, o kartais - ir į pasakos veiksmą įsiterpę patys žiūrovai.
- Tupėjau po egle, papūtė stiprus vėjas ir kažkas man užkrito ant galvos. Aš labai bijau, gal tai kokia baidyklė? - sklinda zuikelio balsas iš miško.
- Aš žinau. Tai snaigė! - padeda zuikeliui vienas „žiniukas”. Sužavėti tokio atradimo kiti vaikai kaip per mitingą pradeda skanduoti: „Snai-gė, snai-gė!”
Tą pačią pasakaitę vadovė seka ne vieną kartą. Todėl vaikučiai tokie ir gudrūs. Vos išgirdę klausimą: „Kas ten bilda, nesimato? Tai garsus beldimas ratų”, jie stuksena į kėdutes ir toliau įdėmiai klauso apie tai, kaip vėjas ratuos žiemą vežė ir išmetė iš ratų. „O žiema - tikra pikčiurna, sėdi ratuose ir niurna: „Negaliu pakęsti ratų. Oi, kaip bilda, oi, kaip krato!”. Ir, prisiminę kurią nors frazę, padeda žiemai ar vėjui išsakyti mintis. Suskamba visai darnus vaikiškų balselių choras.

Pramoga ir auklei
Žinoma, mokyklėlėje suaugusiųjų mažiau nei vaikų, nes vyresnius ir senbuvius mama ar tėtis atveda ir porai valandų palieka. Tačiau auklės pasilieka. Jos ne tik vaikučius prižiūri, bet šiems įnikus į darbą ar spektakliuką ir tarpusavyje pabendrauja.
3,5 m. Antanuko tėveliai „Bilduką” pasirinko, nes mikrorajone daugiau nieko įdomaus nėra. Šią mokyklėlę lankė ir Antanuko kiemo draugai. Pasak jo auklės, į darželį mažylis dar nesiruošia (pradės lankyti, pradės ir sirgti), o nuo kuo nors reikia pradėti, paprasčiausiais pabendrauti su kitais vaikais. „2,8 mėn. Mariukas lanko nuo rugsėjo. Kai jam sueis 3 m., eis į darželį. Tada ir aš baigsiu savo darbą”, - pasakoja kita auklė, šią mokyklėlę pasirinkusi pasiūlius kolegei. Žodžiu, gandas apie etnostudiją kaip tikra tautosaka sklinda iš lūpų į lūpas.
Violeta Agurkytė