„Savaitinukai“
Atrodytų, savaitiniai darželiai – jau atgyvena, bet taip nėra. Kai kiti vaikučiai iš darželio vakare linksmai žingsniuoja su mama namo, savaitinukai lieka savo „antruose namuose“ su naktine auklėtoja.
Pasakoja Vilniaus lopšelio-darželio „Pušynėlis“ direktorė Audronė Lenkauskienė
Gražaus veido pagyvenusi moteris nuo tako šluoja sniegą, sumišusį su vėlai nukritusiais lapais. „Ieškote direktorės, norite užrašyti vaiką?“ – klausia ir paprašo sargo mane palydėti. Kažkodėl linkteliu galva. Neprisipažįstu, kad esu žurnalistė. Darželį juosia aukšta tvora, kurios pabaigos nematyti. Atrodo, kad dingsta kažkur pušyne. „Tvorą nudažė patys tėvai, talką organizavome“, – vėliau paaiškins direktorė. Sargas surenka durų kodą ir palydi iki direktorės kabineto. Pakeliui matau gražiai išdrožinėtas medines kabinetų durų iškabas.
Kokio amžiaus vaikučius priimate į savaitinį darželį?
„Pušynėlį“ lanko mažyliai nuo dvejų metukų. Turime keturias grupes, kuriose yra įvairaus amžiaus vaikučių. Grupėse yra per dvidešimt vaikučių, bet ne visi užsirašiusieji lanko. Paprastai jų būna apie septyniolika. Mažesnių priimti negalime vien dėl to, kad čia vaikai paliekami nakčiai.
Bet kas užsigeidęs gali atvesti vaiką, o gal būtini tam tikri reikalavimai?
Mūsų darželis skirtas tiems, kurie dėl pateisinamų priežasčių negali pasiimti vaikučio namo. Todėl tėveliai privalo iš darbovietės atnešti pažymą, kad dirba pamaininį darbą, vyksta į komandiruotę arba kuris nors tėvų vienas augina vaiką. Savaitinis darželis reikalingas tikrai ne visiems mažyliams. Pati pagalvokite, ką daryti mamai, kuri viena augina mažylį, o dirba prekybos centre nuo šešių ryto? Auklės samdyti ji neišgali. Yra ir kita grupė tėvelių, atvedančių vaikučius. Tai ministrai, prokurorai, advokatai, kurių darbo diena nenormuota ir tenka darbe užsibūti iki vidurnakčio. Priimame į savo darželį ir labai neturtingų ar daugiavaikių šeimų vaikučius. Aišku, jeigu vietų yra, leidžiame lankyti ir bet kuriam vaikučiui, kurį tėveliai pasiima po darbo.
Niekada nebūčiau pamaniusi, kad jūsų darželyje yra advokatų arba ministrų vaikučių...
Matyt, auga nauja darboholikų karta. Vaikui reikia bendrauti, žaisti su bendraamžiais, reikia ir ugdomosios veiklos. Mes galime visa tai suteikti. Aišku, tėveliai kitaip kompensuoja pypliukams tai, kad šie liko darželyje nakvoti. Paprastai, jeigu vieną naktį palieka čia, kitą pasiima namo. Atveža saldainių, sausainių, kitokių lauktuvių ne tik savo vaikučiui, bet ir visai grupei. Dažnai ir mes bėgame pas kurį nors mažylį nešinos telefonu, kad pasikalbėtų su mama ar tėčiu. Tėvai kartais pasiteirauja, ar darželyje nėra asocialių vaikų. Visada atsakau, kad asocialių vaikų apskritai nebūna. Užtenka taip paaiškinti. Yra vienas kitas mažylis, kurį mums atsiuntė vaikų teisių tarnybos, nes namuose tėvai nesutaria.
Iš vienos patalpos einu į kitą. Visur medinės grindys, o sienas puošia vaikučių piešiniai ir rankdarbiai. Kambariai gražiai sutvarkyti. Miegamųjų lovos dar nepaklotos nakčiai. Sutikta auklėtoja meiliai nusišypso. Vaikučiai sutūpę ant grindų kažką žaidžia. Jie juokiasi. Jų akys linksmos, visai ne tokios, kokios būna apleistų vaikų. Salėje stovi pianinas ir visi mankštai, muzikai ir dailei reikalingi dalykėliai. Čia labai daug spalvų. Pro langą matau apsnigtą žaidimų aikštelę ir daug bėgiojančių, sniego gniūžtėmis besimėtančių vaikučių.
Vaikučiui čia būtina nakvoti ar tėvai, panorėję gali jį pasiimti kad ir vėlyvą vakarą, po dienos darbų?
Kai prieš 18 metų šiame darželyje pradėjau dirbti aukle, buvo, matyt, tokia mada, kad nakvoti likdavo visi vaikai ir nebuvo galima jų pasiimti. Dabar stengiamės prisitaikyti prie šeimos poreikių. Nakčiai lieka maždaug pusė mažylių. Jeigu tėvai paprašo nemigdyti vaikučio, gali jį pasiimti, ypač vasarą, kai lauke šviesu, na, kad ir 22 val. Daug kas naudojasi šia teise, kiti pasiima anksčiau, jeigu turi laisvą dieną, arba atveda mažylį pusę šešių ryto, jeigu darbą pradeda šeštą. Mums svarbiausia, kad vaikutis būtų laimingas. Aišku, ar jis visas naktis pas mus praleidžia, priklauso nuo šeimos. Negalime juk tėvų priversti, kad nepaliktų nakvoti mažiuko kiekvieną naktį. Jeigu jau lieka visai savaitei, trečiadieniais (tai lankymo diena) mamos atbėga, pabūna kartu.
Negi to pakanka? Kaip maži vaikučiai pripranta prie darželio, juk net ir prie dieninio režimo pripratinti nėra lengva?
Juokauju, kad tėvams – ne vaikui reikia psichologo. Iškart niekas nepalieka savo atžalėlės visai nakčiai. Pratina dvi savaites, mėnesį ar net ilgiau. Palieka vienai nakčiai, paskui padaro pertrauką. Vaikai susitaiko su mintimi, kad reikia likti. Aišku, nubraukia vieną kitą ašarą, kai kitus tėvai pasiima. Manau, svarbu, kad pas mus nėra darbuotojų kaitos. Auklėtojos dirba daug metų ir mažyliai mato tuos pačius veidus. Kai ateina naktinė auklėtoja, jie jau žino, kad reikės eiti miegoti. Prišoka prie jos, apsikabina, glaudžiasi. Jie gal jautresni už kitus vaikus. Mūsų darželis yra didžiulė parama šeimoms, kurios neturi sąlygų savo vaikučių leisti į paprastą darželį. Kartais mažyliai susipainioja skaičiuodami, kiek naktų iš keturių, kurias čia leidžia, dar liko miegoti. Priskaičiuoja dieninį miegą ir išeina perpus mažiau. Užlenkia du vietoj vieno pirštelio. Tada tenka aiškinti, kad dieną pamiegojus pirštelio lenkti nereikia.
Kokios savybės būdingos jūsų darželio auklėtojoms?
Pirmiausia jos turi mylėti vaikus. Juk dėl jų dirbame. Mūsų auklėtojos rytais mergaitėms supina kasytes, įsiuva ištrūkusią sagą. Jos už vaikutį atsakingos ne pusę dienos, o visą savaitę. Nėra taip, kad išėjai ir viską pamiršai. Kartais, jeigu mato, kad šeima namuose neturi šilto vandens, išskalbia mažylėliui drabužėlius, jį nuprausia. Auklėtojos daug bendrauja ir su tėveliais, išgeria arbatos, vasarą lauke šašlykų išsikepa. Labai svarbu sukurti savo bendruomenę, kalbėtis. Darome viską, kad vaikams ir tėveliams būtų gerai. Nesakau, kad galime pakeisti mamą, bet dažnai vaikučiai pribėgę auklėtoją pašaukia mama, paskui pasitaiso ir pasako: auklėtoja.
Vaikučius ugdote pagal tokią pačią programą kaip ir kituose valstybiniuose darželiuose?
Taip, pagal „Vėrinėlio“ programą. Tačiau neturime tokio griežto laiko, kad štai po pusryčių pradedame ugdyti vaikučius. Kasdien, nors ir kokios oro sąlygos būtų, vaikučiai du kartus eina į lauką. Be įprastinių pratybų, turime papildomų dailės ir muzikos pamokėlių. Pernai turėjome karatė būrelį, į kurį labai mielai tėveliai leido vaikučius. Mūsų ir diena kitokia. Vaikučiai prabudę pasakoja auklėtojai, ką naktį susapnavo, o po vakarienės valandą dar gali pažaisti. Kartais ir namo nenori eiti, nes žino, kad mama iškart guldys į lovą, o čia juk draugai laukia. Vasarą savivaldybėje buvome laimėję projektą ir visą mėnesį darželį lankė jau pirmokėliais tapę buvę mūsų auklėtiniai. Manau, tai puiki mintis, ypač kad jų broliukai ar sesutės čia vis tiek buvo. Pirmokėliams nereikėjo sėdėti namuose ir galėjo pasimėgauti geru pušyno oru.
Pagyvenusi moteris vis dar šluoja sniegą. „Priėmė jūsų vaiką?“ – klausia. „Aš žurnalistė“, – atsakau. „Neparašysite apie mus nieko bloga?“ – atkakliai žiūri į mane geros akys. „Ne, neparašysiu“, – žadu. Čia švaru, gražu, bet vis dėlto kažkas ne taip. Ir kaltas ne savaitinis darželis ar čia dirbantys žmonės. Jeigu valstybė geriau rūpintųsi vienišomis mamomis ir daugiavaikėmis šeimomis, jeigu šeima mūsų šalyje būtų didesnė vertybė, jeigu darbui nereikėtų atiduoti viso savo laiko, gal tada prieš miegą vaikams pasakas sektų mama. Manau, šiai dienai dar per daug „jeigu“... Bet tai jau atskira tema.