Į redakciją suplaukia daug laiškų, kuriuose skundžiatės, kad mažyliai praktiškai nieko nevalgo. Nenori pietų, pusryčių, vakarienės – nieko, kas vadinama sveiku maistu. Arba geria tik pieną ir nieko daugiau neima į burnytę. Ką daryti, kad vaikas valgytų?
Konsultuoja Vaikų ligoninės, viešosios įstaigos VU ligoninės Santariškių klinikų filialo Vaiko raidos centro ankstyvosios reabilitacijos skyriaus vedėja vaikų neurologė Laima Mikulėnaitė

Išties daug mamų skundžiasi, kad vaikas nevalgo. Negali jam įpiršti nei pusryčių, nei pietų, nei vakarienės. Kai kurios sako, kad jau nebežino, ko griebtis, kad pamaitintų.

Mes patys suformuojame vaiko valgymo įgūdžius. Dalis išties valgo ne taip, kaip turėtų, o mamos tai be galo skaudžiai išgyvena. Pamaitinti vaiką mamai yra tas pats, kas būti gera mama, tad kai šis nevalgo, prasideda tikra tragedija. Tradiciškai mes įsivaizduojame, kad gerai pavalgęs suaugęs žmogus ar vaikas yra tada, jei suvalgo pusryčius, pietus ir vakarienę. Pamirštame, kad kalorijų turi ir užkandžiai. Kad mes gerai valgytume, turime jausti alkį, o jį pajuntame praėjus maždaug trims keturioms valandoms nuo paskutinio valgymo. Per tiek laiko ištuštėja skrandis ir vėl norime valgyti. Dažniausiai šiuolaikiniai sveiki vaikai (apie turinčius valgymo sutrikimų dėl kokių nors ligų nekalbu) nežino, kas yra alkis, nes mama jiems neleido būti alkaniems. Todėl juos taip sunku pamaitinti atėjus metui valgyti.

Vaikas, kuris nežino, kas yra alkis, ko gero, turėtų būti pavalgęs. Bet mamos kaip tik skundžiasi, kad nieko nevalgo.

Mamai taip atrodo, nors dažniausiai vaikas yra pavalgęs, gero svorio ir ūgio. Kiekviena mūsų stengiasi pamaitinti savo vaiką ir daro tai bet kokia kaina. Jeigu mažylis nevalgo pusryčių, po kurio laiko mama jau ruošia kokį nors patiekaliuką, atlaužia gabalėlį banano, duoda sausainuką, atsigerti sulčių ar pieno. Ir vis tiek ko nors vaikui sumaitina. O netrukus, žiūrėk, ateina pietų metas ir mažylis nebenori valgyti „normalaus“ maisto, nes nejaučia alkio. Juo labiau kad dažniausiai „užkemšame“ jį angliavandeniais, kurie turi daug kalorijų ir suteikia greitą sotumo jausmą. Taip galima mažiuką įpratinti nuolatos užkandžiauti ir niekada nevalgyti tikro maisto, naudingo augančiam organizmui. Labai dažnai mažylis ką nors „nekalta“ užkandęs gauna 200–300 kalorijų, vadinasi, tiek, kiek gautų suvalgęs sočius pusryčius. Bet mama yra be galo jautri viskam, kas susiję su vaiko mityba, ir galvoja: „Dieve, jis ir vėl nieko nevalgo.“ Ilgainiui mažylis niekada nenori valgyti, nes nežino, kas yra alkis.

Norite pasakyti, kad mes pačios, be galo mylėdamos savo vaikus ir jais besirūpindamos, nepastebime, kaip jiems sumaitiname reikiamas kalorijas vien per užkandžius?

Taip ir yra. Pamenu vieną savo pažįstamą, pas kurią užsukau į svečius ir pamačiau tokį vaizdelį: vyras ropoja keturiom ir vaidina arklį. Tuo metu, kai nusižvengia: „I-ha-ha“, sūnus iš nuostabos išsižioja, o mama greitai sugrūda burnytėn šaukštelį košės. Manau, kad tas vaikutis niekada taip ir nesužinojo, kas yra alkis, nes pilvukas nuolatos gaudavo peno. Vėliau gal žmogus ir sugeba susiformuoti maitinimosi režimą, bet dažnai jau turi psichikos bėdų. Valgo, nes nori įtikti mamai. Vaikas, kuris gražiai valgo prie stalo, žino, kiek jam suvalgyti, kad gerai jaustųsi. Maitinamas bet kada, bet kuo ir bet kaip praranda kontrolę ir gali ateity turėti antsvorio bėdų. Valgydamas tada, kai žaidžia, mažylis nejaučia skonio, nežino, kiek suvalgė. Beje, susiformuoja dar vienas ydingas reiškinys: vaikutis išmoksta manipuliuoti. Jeigu gauna kokią nors dovanėlę už tai, kad valgė su visais prie stalo, įpras nevalgyti to, kol tėvai pažadės „prizą“ už suvalgytą lėkštę sriubos. Vaikas nežino, kas yra alkis, valgyti jis niekada nenori, daro tai iš įpročio ir dar sumanipuliavęs tėvais gali gauti tai, ko nori. Problema tikrai tampa rimta.

Na, bet jeigu jis kokią dieną negautų valgyti, pajaustų alkį?

Taip, bet... taip nebūna. Nes „nevalgantys“ vaikai dažniausiai neturi jokių galimybių pajausti alkį. O tai vienas gydymo būdų. Norint, kad vaikas pradėtų gerai valgyti, būtina atgaivinti natūralų alkio jausmą ir nieko neduoti tarp maitinimų: nei obuoliuko, nei jogurto, nei sulčių, nei pieno, tik vandens. Tai nėra lengva, nes mama jausis bloga mama, jeigu nepamaitins savo vaiko. Dažna net pagalvoti negali apie tai, kad vaikas kurį laiką gali pabūti nevalgęs. Greičiau jau kiš ką nors, kad tik suvalgytų.
Neseniai pas mus lankėsi mama su 2 m. sūneliu, kuris nieko nevalgydavo – gerdavo tik pieną. Per dieną išgerdavo 3 litrus. Mama verkė, kad jis absoliučiai nieko nevalgo, bet nepagalvojo, kad mažylis pasisotindavo pienu. Gaunamų kalorijų jam užteko. Aišku, jam trūko vitaminų, ląstelienos, bet sotumo – ne.

Vaikas, kuriam mama sumanytų neduoti pieno, ko gero, klyktų. Mamai, ko gero, būtų be galo baisu, kad nieko nevalgo, o ji dar ir pieną atėmė.

Taip, vaikas verktų, bet turėtų galimybę rinktis. Galėtų valgyti su visais prie stalo įprastą maistą. O jeigu nevalgo, vadinasi, toks jo sprendimas. Keturias penkias valandas nieko į burną nepaėmęs, tikrai nesusirgs, priešingai, geriau jausis. Ateis kitas metas valgyti ir vėl galės rinktis – valgyti ar ne.

O jei nevalgys? Neįsivaizduoju, kuri mama šaltakraujiškai gali neduoti vaikui valgyti visą dieną.

Čia ir yra bėda, todėl tokie „nevalgiukai“ dažnai gydomi ligoninėje, kurioje mama gali gauti emocinę paramą, nes jai be galo sunku. Dar sunkiau, jeigu mama turi kokių nors psichikos bėdų, yra hiperglobojanti, nepasitiki savimi, kaip mama. Mes kažkodėl esame įsitikinę, kad štai gimė vaikas ir moteris turi viską žinoti: kaip jį auginti, kada ir kiek maitinti, kada migdyti... Antraip ji nebus gera mama. Tai netiesa. Negalima kaltinti jos už tai, kad nesupranta, kodėl vaikas verkia ir kada jis nori valgyti. Daugybę dalykų išmoks laikui bėgant pati ar sužinos iš specialistų. Kada ir kiek maitinti – taip pat.

Į jus dažnai kreipiasi mamos. Kuo jos skundžiasi? Kad atsibodo lakstyti su šaukšteliu, kad pavargo?

Ne. Dažniausiai skundžiasi, kad vaikas nieko nevalgo. Mes žiūrime augimo lenteles, tada aiškinamės, kas tas „nieko“. Paaiškėja, kad nevalgo mėsos, sriubos – to, ką mes laikome įprastu maistu. Bet kalorijų gauna iš sūrelių, vafliukų, vaisių, sulčių, pieno ir t. t. Aišku, problema yra, nes mažylis negauna visų augti reikiamų medžiagų. Jeigu valgo tik užkandžius, reikia keisti įpročius, skirti vitaminų ir mineralų, kad nesutriktų augimas.
Mes ir patys neretai gyvename nejausdami alkio ir valgome, nes esame vakarėlyje, restorane, nes gražiai atrodo, gaila palikti ir t. t. Jeigu valgytume tik tada, kai norime, ir tik tiek, kiek norime, neturėtume antsvorio. Neturėtume psichologinės problemos – kai kas nors blogai, lįsti į šaldytuvą. Labai svarbu ugdyti taisyklingus vaiko valgymo įpročius.

Tai įdomu

Mokslininkai nustatė, kad vaikas gali apskritai nieko nevalgyti tiek dienų, kiek jam metų. Tiek dienų pabadavusiam sveikam vaikui nieko bloga nenutiks, bet jis iš tikrųjų užsimanys valgyti. Ir tada pajutęs, ką reiškia alkis, suvalgys sriubą, kotletą, išgers kompoto.
Patarimų, kaip pamaitinti nevalgiuką, ieškokite žurnale.