Pasakoja Miglė Lipavičienė (kalba netaisyta)

„Vaikai, šias pavasario atostogas mes... mokysimės“. „Valioooo!!!“ Šie Suzuki metodu dirbančios pradinės mokyklos mokiniai ir ikimokyklinukai pavasario atostogas praleido .. mokydamiesi. Kartu su tėvais ir mokytojais jie dalyvavo pasaulinėje Suzuki metodo konvencijoje Turine, Italijoje.
„Nėra netalentingų vaikų, kiekviename žmoguje slypi talentas. „ Tai – mokytojo Shinichi Suzuki žodžiai. Kaip nuostabu buvo matyti, jog visi suaugusieji, tėvai, vaikus lydintys mokytojai, iš viso pasaulio suvažiavę garsūs dirigentai ir specialybių mokytojai, būtent taip žiūri į kiekvieną vaiką.

Ir kas įdomiausia, net patys mažiausieji vaikai tai supranta.
Mano dukroms nepaprastai pasisekė: kasrytinėms asmeninėms pamokoms jos papuolė pas Yuko Mori. Yuko Mori virš 40 metų moko vaikus groti smuiku, jos žinių ir sugebėjimų lobynas turbūt tikrai neišsenkantis. Tikriausiai ji galėtų pamokyti ne vieną atvažiavusį mokytoją, bet.. Yuko Mori pasirenka mokyti pačius mažiausius, pirmą sąsiuvinį grojančius vaikus. Jau po pirmos pamokos rezultatai akivaizdūs, iš mažų smuikelių sklindantis garsas daug sodresnis, gilesnis.
Ir dar daugiau, pasirodo netgi kalbos nesuprantantiems vaikams akimis, šypsena, tiesiog širdim galima pasakyti: tu gali, viskas gerai, net jei klysti, na tik truputi pasistenk ir pavyks.. šaunuolė! Kaip? .. aš nežinau... bet po paskutinės, atsisveikinimo pamokos mano septynmetė Kotrynėlė lipa laiptais žemyn ir rauda.. Kas tau, dukryt, išsigandus klausiu. Per kūkčiojimą išgirstu žodžius: tooookia gera mokytooojaaa.. ir daugiau jos nebepamatysiu niekadaaa... .
Taigi – rytais asmeninės pamokos, o po pietų, orkestro repeticijos. Dar viena Suzuki metodo iliustracija: džiaugsmas groti kartu, dalintis muzika su draugais, laisvė, nes nebereikia konkuruoti, kitaip nei grojant solo.
Prisipažįstu pirmą orkestro pamoką, pamačiusi tokią minią vaikų tikėjausi mažų mažiausiai sumaišties ir pasimetimo. Juk šitie vaikai pirmą kartą groja kartu! Dauguma jų nesupranta itališkai nei angliškai! Kaip įmanoma išvis suvaldyti tokią minią vaikų! Galų gale juk smuikai išsiderins!... Net ir mums, jau daug ko mačiusiems tėvams, „atkaro žandikaulis“ – mokytojas mostelėjo ir jie.. tiesiog užgrojo, ir grojo toliau. Paskui, mokytojui leidus, palakstė, pajudėjo, ir.. vėl grojo.
Galiausiai viso renginio kulminacija – atsisveikinimo koncertas, kuriame grojo visi atvažiavę vaikai, maždaug du tūkstančiai. Nuotraukos ir repertuaras čia kalba patys už save: oranžiniai smuikai ir baltos arfos, žali violančelistai ir mėlyni gitaristai tribūnose. Bet juk vaikai turėjo pavargti! Tūlas pasakytų, jog laikyti vaikus ant scenos 6 valandas yra tiesiog kankinimas. Toli gražu, štai ką jie veikė per pertraukas, sumaumoję po picos gabalą: O panos groja? Ir aš noriu:
Unikalus renginys, jau savaitė praėjo o aš dar negaliu atsitokėti, ausyse skamba melodijos, akyse tvenkiasi ašaros. Na o vaikai? Jie elgės kaip visad, rimtai mokės ir dūko, zirzė, kad pavargo ir čia pat lėkė grot su draugais, mažiausieji nusnausdavo posmą per koncertus. Greičiausiai, paklausti suaugusių, „kas jiems patiko Turine“, net nesugebėtų įvardint, bet esu tikra, kad šios kelios dienos tikrai bus vienos tų, kurios išlieka atminty visą gyvenimą.