Pykstame mes visi. Tačiau pykstantį vaiką kartais sunku suprasti, tarsi to daryti jis neturėtų teisės. Vis dėlto neretai mažieji pykdami, atrodo, peržengia ribą, nes ima mušti mamą, spardyti tėtį. Ką daryti?
Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė

3 mitai apie vaikų pyktį

1 Vaikas neturi teisės pykti.

Mitas. Vaikas, kaip ir suaugęs žmogus, turi teisę supykti ir tai daro. Pirma ir dažniausia pykčio priežastis – kai mažylis ko nors užsigeidęs negauna. Arba jeigu ko nors labai nori, o tėvai neleidžia. Tai visiškai natūralus jausmas, tarkim, kaip meilė ar džiaugsmas. Na, o kaip vaikas išreikš pyktį, jau priklauso nuo aplinkos, kurioje auga. Jeigu tėvai ūmaus būdo, supykę tranko durimis, šaukia vienas ant kito ir ant vaiko, šis elgsis taip pat. Mažyliai be galo imlūs ir tuoj pat supranta, kad kaip tik taip mama su tėčiu elgiasi, kai pyksta. Maža to, jie pastebi, kad mama ar tėtis garsiai šaukdami dažniausiai gauna tai, ko nori. Mažylis nejučiomis išmoksta, kad rėkimas duoda vaisių, kad taip atkreipiamas kito žmogaus dėmesys, ir pats pradeda elgtis lygiai taip pat.

2 Mušasi ir spardosi tik tie vaikai, kurių tėvai taip daro.

Mitas. Vaikai iš prigimties gali būti nevienodai agresyvūs. Berniukai dažnai yra agresyvesni už mergaites. Kaip reikšti agresiją, mažylis mokosi ne tik iš tėvų, bet ir iš aplinkos. Čia, ko gero, ir yra didžiausias rūpestis, kad ne tik tėvai auklėdami vaikus turi įtaką. Nemažai jie išmoksta iš žiniasklaidos, žaisdami kompiuterinius žaidimus, darželyje, vėliau mokykloje. Negalima kaltinti tik tėvų, kad rodo blogą pavyzdį vaikams. Ramesni vaikai pyksta švelniau. Iš prigimties agresyvesni nusižiūri tuos pykčio raiškos būdus, kurie atrodo efektyviausi ir galbūt lengviausi. Paprastai tai būna impulsyvūs būdai. Jeigu toks iš prigimties agresyvus vaikas pamatys, kad kiti bendraamžiai supykę mušasi ir spardosi, gali elgtis taip pat, net jeigu tėvai taip nesielgia.

3 Visuomet besišypsantys tėvai – geras vaikas.

Mitas. Be impulsyvios agresijos, egzistuoja dar ir pasyvi. Vadinasi, žmogus savo piktus impulsus slopina ir neigia. Agresiją lemiantys impulsai turi didžiulę jėgą, didžiulę energiją, kuri vis tiek ras, kaip „pasireikšti“. Tokie žmonės, kuriems būdinga pasyvi agresija, patys išlieka besišypsantys, tačiau kitus paskatinai elgtis atvirai agresyviai. Pavyzdžiui, šeimoje gali būti gerutis tėtis, kuris visada malonus ir nuolankus, tačiau kažkodėl žmona nuolatos rėkia, šaukia, yra sudirgusi. Tai pavyzdys, kaip tėtis perduoda agresiją mamai. Arba abu tėvai geručiai, niekada nekelia balso, yra demokratiški, o vaikas agresyvus: spardo gimdytojus, mušasi, spjaudosi. Visa tai atrodo tarsi mistika, bet labai realu. Kartais tėtis turėtų sureaguoti pykčiu, nubrėžti aiškią ribą, pasakyti vaikui: „Ne, taip nebus.“ Bet jis tik numykia kažką po ūsu ir nutipena į kitą kambarį. Tada vaikas įširsta ir pasielgia taip, kaip turėtų pasielgti tėtis, tik daro tai savaip, vaikiškai. Jis labai nori, kad tėtis pasielgtų vyriškai, bet to nesulaukia. Vaikas, kuris spardo mamą, muša tėtį, visada turi vienintelį norą, kad šie užbrėžtų ribas ir pasielgtų griežtai. Jei ribų nėra, provokuos ir provokuos tėvus, nes kiekvienas vaikas nori, kad tėvai būtų stiprūs – ne silpni ir bejėgiai. Tik su tokiais tėvais augdamas jausis saugus. Kad ir kaip keistai atrodytų, nelaimingiausi tie mažieji, kuriems tėvai nenustatė ribų. Kalbama ne apie mušimą, o vidinę jėgą: pasakytą tvirtą „negalima“.

Dvi situacijos

1 Psichologės kabinete sėdi tėtis su trejų metų berniuku. Staiga trimetis pašoka iš vietos ir pradeda spardyti tėtį vis labiau, vis skaudžiau... Tėtis nedaro nieko, ramiai toliau kalba, tarsi nieko nevyktų...

Kur klaida?
Mažylis spardė tėtį, nes jį provokavo. Kad būtų didesnis efektas, elgėsi taip svetimo žmogaus akivaizdoje. Tėčiui reikėjo griežtai pasakyti: „Negalima taip daryti!“ Tada suimti vaiką, palaikyti savo glėbyje, kad negalėtų priešintis. O jau tada, kai mažylis nurims, pasakyti, kad dabar jis pyksta, ir paklausti, ką šis pyktis reiškia. Juk ne šiaip sau, ne be priežasties vaikas šitaip elgėsi. Esant tokiai situacijai – ir dar svetimo žmogaus akivaizdoje taip pasielgęs mažylis norėjo, kad tėtis pasirodytų stiprus ir sudrausmintų. Kadangi to nesulaukė, spardė iki įtūžio – tol, kol sustabdė psichologė. Berniukui su tokiu niekaip nesielgiančiu pasyviu tėčiu nesaugu, todėl ir nori pakeisti jį taip elgdamasis. Kitas motyvas – vaikučiui neramu, kažko negauna, bet tėvai tai praleidžia pro ausis.
Vaiko agresija nekyla todėl, kad štai užsimanė pasimušti, visada priežastis yra didesnė. Tėvai privalo į tokį elgesį reaguoti ir neleisti mušti nei savęs, nei sesių ar kitų vaikų. Ribas būtina užbrėžti iš karto.

2 Kavinėje atsitiktinai susitikau klasės draugę. Ji buvo su penkerių metų sūnumi. Mes kalbėjomės, juokavome. Staiga priėjo prie manęs jos sūnus ir spjovė į mane. Pasakiau, kad taip elgtis negražu, o jis atkirto: „Tu šū... gabale.“ Kaip reagavo klasės draugė? Juokėsi sutrikusi. O aš vos susilaukiau neužplojusi vaikui per užpakalį.

Kur klaida?
Ko gero, tokių mamų iš tiesų nedaug. Jai buvo gėda, bet vis tiek nereikėjo juoktis, o atsiprašyti ir sudrausminti sūnų. Juokas paskatina vaiką ir toliau elgtis kaip tik taip. Atrodytų, mamos reakcija nekalta, bet formuoja blogą vaiko charakterį. Mažieji visada pasitikrina, kokią aplinkinių reakciją sukelia jų elgesys. Juk išgirstą keiksmažodį mažylis irgi gali pakartoti. Jei suaugusieji nusijuokia, vaikutis žino, kad tai juokinga, ir vartoja tuos žodelius.
Patarimai
Tėvai neretai svetimų žmonių akivaizdoje nenori bausti savo vaiko, o namuose baudžia. Tai nėra gerai. Ikimokyklinukas taip ilgai savo poelgio neprisimena ir netikslinga jam sakyti ilgiausią „pamokslą“ jau po įvykio. Mažas vaikutis ilgiausiai 10 min. sutelkia dėmesį ir jeigu tėvai skaito ilgas „litanijas“, nieko nebegirdi. Jam tas pats, tarsi prie ausies zvimbtų musė.
Paprasčiausiai jeigu vaikutis pasielgė netinkamai, o tėvai sureaguoja iš karto, vaikutis supranta, už ką buvo nubaustas ar subartas. Per vėlu bausti po valandos ar dviejų. Na nebent pasakytumėte, kad namuose nežiūrės filmuko už tokį savo poelgį. Svarbu bausmę įvardyti „čia“ ir „dabar“.

Kodėl pyksta?

Šiuolaikiniai vaikai blogiau elgiasi su tėvais, nei elgėmės mes, nes tėvystės institucija prarado autoritetą. Atsitiko panašiai kaip su feminizmo judėjimu, kuris iš kovos už lygias teises tapo judėjimu už išskirtines moteris. Vyrai tapo atstumtaisiais. Taip buvo pasiektas kraštutinumas. Apie vaikų teises kalbame labai daug ir jiems duodame daugiau galių nei suaugusiesiems. O tėvai tarsi tampa beverčiai, nepatikimi, nesuteikiantys saugumo savo vaikams ir šie maištauja, elgiasi agresyviai. Vaikams būtina jausti tėvų autoritetą, nes tik tada patys jaučiasi saugūs. Tėvai negali būti žmogiškuoju požiūriu mažiau verti už vaikus. Labai daug kalbama apie vaikų teises, bet pamirštamos pareigos, kurias turi net ir mažas vaikutis. Viena jų – paklusti tėvams ir įsiklausyti į jų reikalavimus. Vaiko teisės būtinos, privalu jų laikytis, bet teises turi ir tėvai. Vaikai šiais laikais jaučiasi galingi, bet jie nėra tokie stiprūs kaip tėvai vien jau dėl savo amžiaus, dėl žinių ir patirties stokos. Išoriškai jie silpni, vidumi jaučiasi neliečiami ir tai didžiulis neatitikimas tarp galimybių ir tikrovės. Padariniai skaudūs – padaugėjo hiperaktyvių vaikų, autistų. Anksčiau tikrai nebuvo tiek daug autistų, besislepiančių savyje nuo kažkokios baisios tikrovės, kurioje jie negali pasikliauti suaugusiais. Padaugėjo taip pat agresyvuolių, nenorinčių mokytis, nes vaikai nenori domėtis pasauliu, kuris jiems nesaugus. Suaugusieji neturi virsti orbitomis, besisukančiomis apie vaiką, Turėtų būti tvirti medžiai, į kuriuos mažylis galėtų atsiremti.
Patarimas:
Vaiką nuo mažų dienų reikėtų mokyti reikšti emocijas. Kad jis pats suprastų, jog dabar pyksta, ir mokyti pasakyti, kodėl. Nes visi mes turime teisę pykti, bet svarbu išmokti tą pyktį reikšti nesispardant ir nesimušant. Kai vaikas pasako: „Aš piktas“, nereikia sakyti: „Nepyk.“ Pasakykite: „Taip, tu dabar pyksti, paskui pasikalbėsime, kodėl.“ Ne iš karto trypiantis iš pykčio mažylis supras, kas jam darosi. Tėvų pareiga įvardyti, kad šiuo metu jis pyksta. Iškart gal ir nepavyks su mažyliu susitarti, kad nesispardytų, bet nuosekliai mokant kitokio elgesio tikrai įsisamonins, jog geriau tiesiog pasikalbėti su artimiausiais žmonėmis.