Tai galėjo būti didžiausia ir nedovanotina mano gyvenimo klaida.

Su buvusiu vyru susituokę gyvenome apie 4 m. Vaikų turėti neplanavome, bet ir nesisaugojome. Nebuvome skirti vienas kitam, kol galiausiai be jokio skausmo išsiskyrėme. Praėjus metams po skyrybų buvęs vyras su kita moterimi susilaukė dukrelės. Aš nuoširdžiai džiaugiausi. Pati gyvenau viena svarbiausia man buvo darbas, kilau karjeros laiptais, nesusimąstydama, kad visa tai laikina. Bendrovėje, kurioje dirbau, atsiradus nesklandumų, man teko išeiti. Nežinojau, ko aš noriu, ir tai labiausiai slėgė. Norėjosi išgerti. Aš klimpau į liūną. Vienu metu ėmiau sapnuoti save nėščią ant stataus kalno, šalia gilaus ežero. Sapnas kartojosi. Vieta keitėsi, bet aš visada buvau su pilvuku. Kai pabusdavau, čiupinėdavau pilvą, o mintyse sukosi mintis: ,,Su niekuo nemiegojau”. Niekada nenorėjau vaikų, o tokia mintis mane gąsdino. Raminausi, jei taip atsitiktų, ryžčiausi abortui. Net nuolatinio partnerio neturėjau.

Dabar, galvodama apie praeitį, manau, kad vis dėlto taip ruošiausi motinystei. Pradėjau gerti žuvų taukus (nors niekada jokių vitaminų nepripažinau), netgi bandžiau mesti rūkyti.

Vaikutis tėvu pasirinko vyrą, su kuriuo mus tik siejo vienkartinis ryšys. Po kurio laiko į polikliniką ėjau įsitikinti, kad nėščia. Žinia nebuvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Viską buvau išgyvenusi sapnuose. Kai gydytoja tarė, kad aš nėščia, pajutau sielos ramybę ir nenumaldomą norą gimdyti. Pirmus mėnesius nieko nesakiau artimiausiems žmonėms, bijojau, kad nesiūlytų aborto. Dėl šios priežasties ir vaikelio tėvui paskambinau tik būdama 4 mėn. nėščia. Nieko nesitikėjau, tačiau jaučiau pareigą pranešti, kad gims nauja būtybė, ,,mūsų kūnas ir kraujas”. Jis nieko nenorėjo girdėti. Tik pajuokavo: ,,Ar tu tuo tikra?” Tuo metu buvo skaudu. Bet man iš jo nieko nereikėjo, skambinau tik dėl vaiko, ne dėl savęs. Ir neapykantos jam nejaučiau - jei ne jis, stebuklas nebūtų įvykęs. Man iki šiol naujos gyvybės atsiradimą gaubia paslaptis. Nors milijonai moterų gimdo, man tai išlieka stebuklas - nepakartojamas ir su niekuo nepalyginamas. Būdama nėščia jaučiausi pakylėta - savo įsčiose aš nešioju kūdikį. Tai manyje bręsta nauja gyvybė. Jaučiausi vos ne deivė, kurianti pasaulį.

Kai gimė duktė, su siaubu prisimenu, kad buvo minčių nutraukti nėštumą. Tikriausiai jaučiausi kalta, bijojau, kad nebūčiau užrūstinusi likimo. Man nedavė ramybės mintis, kad gali atsitikti kas nors negera. Naktį bijojau dukterį palikti vieną lovelėje, todėl iki šiol miegame kartu. Baimė po truputį dingsta, bet savo gyvenimo neįsivaizduoju be jos. Atrodo, mano duktė - tai Angelas Sargas. Ji mane išgelbėjo nuo degradacijos. Pasaulis tapo šviesesnis ir dabar turiu tikslą - išauginti dukterį. Galbūt kam nors pasirodys (kaip ir man kažkada atrodė), kad negalima apsiriboti tik mamos pareigomis, bet žodis ,,mama” - tai visas pasaulis.

Neperdėsiu sakydama, kad mama - tai kūrėja, nes ji po kruopelytę lipdo asmenybę. Vargšai tie vyrai, kurie atsisako savo vaikų, nes nepatiria, kad yra tikroji meilė. Ji nesužino, ką reiškia mylėti savo vaiką. Dažniausiai moters ir vyro santykiai yra tik meilės iliuzija, turinti egoizmo, pavydo…

Mano dukrai jau 2 m. ir 4 mėn. Man ji pati gražiausia būtybė žemėje. O kuri mama nesidžiaugtų girdėdama: ,,Mes esame draugės, tad eikime pasivaikščioti”. Drįstu tikėti, kad ir ateityje išliksime draugės.

Ačiū, kad buvote kantrios.