Lygiai prieš dvidešimt metų, 1992-ųjų pradžioje, pasirodė pirmas žurnalo „Tavo vaikas“ numeris.
Prieš dvidešimt metų pradėtas leisti žurnalas buvo gaivaus oro gūsis jauniems tėvams. Iki tol auklėti „tarybine“ ir socialistine dvasia tėvai žurnale galėjo rasti labai drąsių ir naujų tam laikmečiui straipsnių.
Šiandien sklaidome pirmus žurnalo numerius ir stebimės, kokios aktualios temos, teberūpinčios ir šiuolaikinei mamai ar tėčiui. Jūsų dėmesiui – keletas straipsnių ištraukų iš pirmojo „Tavo vaiko“ numerio prieš 20 metų.

„Vandens vaikai“

Akvakultūra – tai kūrybingas vandens panaudojimas darniam asmenybės vystymuisi. Jos tikslas – atskleisti įgimtus žmogaus gebėjimus, stiprinti ryšį su gamta. Tai sudėtingi ekologiniai dalykai, apimantys kūdikio vystymąsi motinos įsčiose, gimdymą vandenyje ir vaiko treniruotes vandenyje. „Tavo vaiko“ korespondentė kalbina Mariną Semionovą, Maskvos klubo „Sveika šeima“ instruktorę.
Vakaruose jau dešimt metų egzistuoja gimdymas vandenyje, Lietuvoje tai tik pavieniai atvejai. Gal tai galima būtų paaiškinti inercijos jėga, vandens baime?
„Vandens vaikų“ ugdymo metodikos įkūrėjas yra Igoris Čarkovskis. Jo metodas – gimdyti vaiką vandenyje paplito užsienyje 1980 m. Jį taikyti pas mus dažniausiai trukdo vandens baimė. Ji susijusi su genetiniu veiksniu – žmogus, kaip ir visi sausumos gyvūnai, bijo vandens. Tai įgimtas instinktas ir jis gana stiprus.
Ekologiškas gimdymas gamtoje, jūroje dar labiau skiriasi nuo gimdymo vandenyje namų sąlygomis. Tuomet moteris turi galimybę plaukioti, nardyti, daryti pratimus, matyti kalnus, saulę, dangų.
I.Čarkovskis nustatė, kad būsimoji mama, kuri daug plaukioja ir nardo, gimdo plaukioti gabius vaikus.

„Sveikas, mažyli, sveikas!“

Gimdymas namuose prieš 20 metų buvo didžiulė retenybė. Tam pasiryžusios šeimos rizikavo būti pavadintos ne tik keistomis, bet ir asocialiomis. „Tavo vaikas“ kalbina vilniečių šeimą, kurie anuomet buvo išties drąsūs, ir jų sūnus į pasaulį atėjo netradiciškai.
Vytas: Apsispręsti padėjo ir grubi gydytoja, pirmą kartą apžiūrėjusi ką tik pastojusią Rasą. Pirmą kartą apsilankiusi konsultacijoje Rasa verkė. Ją gąsdino, kad siauri klubai, trumparegė, pati nepagimdys, reiks daryti cezario pjūvį.
Rasa: Prasidėjus sąrėmiams, buvome kartu. Vytas man buvo lyg talismanus, kurį palietus man tapdavo lengviau. Jis darė nugaros masažą, nueidavau į vonią, apsiplaudavau vandeniu – palengvėdavo. Gimdymas buvo gana ilgas – apie keturias valandas teko praleisti vandenyje, vaikutis neskubėjo, stengėsi manęs nesužaloti. Tik prisimenu, kaip Vytas pasakė: „Sveikas, mažyli, sveikas!“
Virkštelę nukirpome antrą dieną, kai atpulsavo visos maisto medžiagos. Naktį kūdikis miegojo Vytui ant krūtinės.
Tik gimus vaikui uždegėme žvakutę ir ji sudegė visa – ilgas bus gyvenimas. Antrą dieną padarėme „beibijogą“, kuri mažyliui vėliau ėmė nepaprastai patikti. Dabar sūneliui penki mėnesiai, jis mokosi plaukti ir reguliariai su tėveliu daro dinaminę gimnastiką.

Būti seneliu...

Įdomių interviu „Tavo vaike“ netrūksta niekada. Tai įrodo prieš 20 metų pirmajame numeryje spausdintas interviu su žinomu gamtininku profesoriumi Česlovu Kudaba.
Ar prisimenate tą dieną, kai tapote seneliu?
Prisimenu, žinoma, prisimenu. Nebuvo ta diena kuo nors ypatinga, bet lyg būčiau turtingesnis tapęs.
Ar lengva būti seneliu?
Sunku juo nebūti... Vis jausti neatliktą pareigą, vis tikėtis pasitaisyti ir palikti viską ateičiai. Geriausios akimirkos, kai mudu su penkiamečiu Andriumi liekame dviese. Tada ir bendraujame nuoširdžiausiai. Jis labai mėgsta įsikurti mano kambaryje, ten žiūrėti filmukus, piešti. Labai reikia, kad jo pastangas įvertintum, pagirtum. Tačiau smagiausia mudviem – gamtoje. Čia tikrai jautiesi reikalingas, vyresnis, galįs padėti atrasti pasaulį. Pamatė sraigę – užlips, sutraiškys. Aiškini, rodai, kad ji gyva, akla, jai irgi skauda. Ne skriausti reikia, o padėti jai. Grįžtame namo, žiūrėk, nuo kelio visas sraiges nurankiojo... Suprato.

Jie vis dar šešėlyje

Kol buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, 1990-aisiais, apie neįgalius žmones ir vaikus spaudoje buvo beveik nekalbama. Tarsi jų nė nebuvo. Pirmajame „Tavo vaiko“ numeryje rašoma apie dvi mamas, auginančias kurčius vaikučius. Jos nepatikėjo oficialia diagnoze: „Nurašytas.“
Ar prisimenate, kad prieš porą metų buvo pradėta kalbėti apie nesveikus žmones? Tada įvardijome bolševikmečio žalą žmogiškumui: juk ligoniai buvo išstumti iš gyvenimo, paslėpti daugiaaukščių namų „dėžutėse“, internatuose, vaikų ir senelių namuose.
Papasakosiu apie du kurčius Vilniaus vaikus. Šių vaikų nėra vienintelės Vilniaus gydytojos – surdologės sąrašuose, nes jų mamos atsisakė medikų pagalbos. Juos augina ir moko kalbėti pačios. Mat mamos pasitaikė ne iš „alkoholikų ir degradavusių“, ne iš pasyviųjų. Gydytoja surdologė tvirtina vis tą patį, ką ir prieš 30 metų, kad kurtieji gimsta tik asocialams ir kad beveik visi psichiškai nesveiki, kad vienintelė ir geriausia ateitis – kurčiųjų vaikų namai, izoliacija nuo visuomenės, kalbėjimas rankomis, bendravimas tik su tokiais pat kaip ir jie.
Ievutės bute visur – ant sienų, durų, baldų prikabinėta kortelių su užrašytais skiemenimis ir nupieštais daiktais. Tik įėjusią pasitinka žodis „Labas“. Mergaitė ir pati jį taria. Ji mokosi skaityti ir kalbėti tuo pačiu metu susiedama garsus su raidine jų išraiška. Mama moko ją kalbėti pagal maskvietės gydytojos Emilijos Leongard metodą. Nerasdama Vilniuje specialisto, galinčio padėti jos vaikui, mama pati studijuoja sunkų defektologijos mokslą.
Susitikimai su buvusiais „Tavo vaiko“ viršelinukais, neįprastos „Tavo vaiko“ fotosesijos akimirkos, 20 m. viršelių istorija jūsų laukia žurnale.