Abi aktorių Editos Zizaitės ir Jurgio Damaševičiaus dukterys yra gimusios namuose. Septynerių Beatričė ir trejų Morta auga guvios ir sveikos. Kaip ir visi „vandeninukai“, nusišypso mama.

Ant namų laiptų nekantraudami trypčioja vyras ir pribuvėja. Namuose laukia baseinas. Metas gimdyti, o gimdyvės nėra. Ji dar važiuoja kažkur iš Šiaulių. Prie namų sustojus automobiliui iššoka ir skuba tiesiai į baseiną, pakeliui nusimeta drabužius. Po valandos sukrykščia kūdikis. Ne, tai ne ištrauka iš filmo...

Sprendimas „atėjo“ savaime
„Manęs žmonės klausia, kaip apsisprendžiau gimdyti namuose. Atsakau, kad nieko nesprendžiau. Taip išėjo savaime. Dar anksčiau buvau prisiskaičiusi apie gimdymą Juodosios jūros vandenyse. Pamaniau, kad labai gerai vaikeliui ateiti iš vandens į vandenį. Kartu su vyru nuėjome į natūralaus gimdymo kursus. Matyt, tiek ir tereikėjo trūkstamoms informacijos spragoms užpildyti. Apie natūralų gimdymą skaičiau, daug sužinojau kursuose, kalbėjausi su namuose gimdžiusiomis pažįstamomis. Dabar toks gimdymas mažiau stebina, nei prieš septynerius metus, kai gimdžiau Beatričę. Nors medikų požiūris visada buvo skeptiškas. Nemanykite, nebuvau kokia miške gyvenanti laukinė, lankiausi pas ginekologę, tik nesakiau jai, kad planuoju gimdyti namuose. Tiesa, mano gydytoja vis stebėdavosi: „Kokia čia gimdyvė?“ Nes aš žinojau, kur pilvelyje esančios mažylės galva, kada ji pasisuko, kur rankytės ir kojytės.“

Patiko atsakomybė
„Tik jokiu būdu neparašykite, kad skatinu visas gimdyti namuose. Tikrai ne. Kiekviena moteris žino, kas jai geriausia. Man buvo geriausia gimdyti namuose. Man tai tiko. Žinau, daug kas sako, kad „nuplaukę“ menininkai gimdo namuose, vandenyje. O aš manau priešingai. Namuose gimdo kaip tik labai sąmoningi žmonės, atsakingi už save ir savo kūdikį, nors, iš šalies žiūrint, atrodome lyg pirmykštės bendruomenės nariai.
Visi, net ir medikai, pripažįsta, kad gimdymas yra natūralus procesas. Gimdydama natūraliai prisiimi visą atsakomybę, gali pasikliauti savimi, Dievu, eiga, natūralumu. O ligoninėje? Ten už tave nusprendžia, kada stumti, o kada laukti sąrėmį. Nesakau, kad ligoninėje blogai, viskas priklauso nuo ten dirbančių žmonių. Štai Olandijoje įprasta gimdyti namuose. Mano draugė ten gimdė, svarstė, namuose ar ligoninėje, ir pasirinko namus. Skirtumas tik toks, kad Olandijoje į namus atvažiuoja akušeris ginekologas.
Aišku, pasitaiko visko, būna, kad namuose gimdančioms prireikia pagalbos. Bet statistiškai mažiau miršta namuose gimdančių moterų nei ligoninėse. Na, o jei kas nors vyktų ne taip, tai, aišku, būčiau važiavusi į ligoninę. Juk gimdymas – ilgas procesas, spėtum pagalbą išsikviesti.“

Šventė
„Nereikia pamiršti ir dvasinės gimdymo pusės. Na, man ji buvo svarbi. Tai tikra šeimos, namų šventė. Pats tikriausias vaiko gimtadienis, kokį tik galima įsivaizduoti. Esi su žmonėmis, kuriais pasitiki. Ne, man būtų buvę kur kas baisiau, jeigu būtų reikėję važiuoti į ligoninę. Vaikelis jau gimsta, o dar reikia visokius popierius pildyti... Kam to reikia? Mergaites pagimdžiau namuose ir iškart paplukdžiau. Jos tokios rožinės, tokios gražios gimė. Pamenu, išlindusios iš pilvelio virktelėjo, įkvėpė, pavalgė ir užmigo ramiu miegu. Ir jau gali švęsti gimimo stebuklą, kokio vynelio išgerti. Antrą dieną po gimdymo mes jau ėjome į lauką. Juk ne liga, o gimdymas.
Dabar, kai pasižiūriu nuotraukas, atrodo, kad visi aplink juokiasi, tik aš viena dejuoju. Yra tokių kadrų. Na, padejuoji padejuoji ir, žiūrėk, pati juokiesi.
Daug kam atrodo, kad jeigu gimdai namuose, tai būtinai vandenyje. Nebūtinai. Pati gimdyvė
sprendžia, kaip geriau. Aš pabūdavau vandenyje, išlipdavau, vėl įlipdavau. Stengiausi prisitaikyti, kaip lengviau. Vienu metu man į strėnas pribuvėja buvo paleidusi šalto vandens srovę. Vis klausia, ar nešalta, o man taip karšta, jaučiu, kad karštis iš manęs eina.“

Daugiau apie įdomią šeimos patirtį skaitykite žurnale