Konsultuoja vaikų ir paauglių psichiatrė Goda Bačienė (8–615 40 161)

Kalėdų Senelis – pasakų personažas. Kodėl vaikučiai juo taip ilgai tiki?
Vaikutis labai menkai pažįsta pasaulį. Nuo pirmų dienų savo kūdikį mes saugome nuo viso pasaulio, suteikiame jam šilumą ir jis nesuvokia tikrovės. Tai natūralu, nes realiame pasaulyje, kuriame tiek daug grėsmių, kūdikis tiesiog neišgyventų. Kadangi realų pasaulį vaikutis ima suvokti po truputėlį, iš pradžių visa, kas jį supa, atrodo magiška. Paprasčiau sakant, maždaug iki 9–11 metų vaikas dar nesugeba logiškai mąstyti. Kuo jis mažesnis, tuo mažiau logikos reikia. Pypliukas tiki, kad po kilimu gyvena baubas, o Karlsonas – ant stogo, kad raganos gali pagauti vaikus, o burtų lazdelė gali perkelti į rūmus. Todėl ir Kalėdų Seneliu vaikutis neabejoja. Apie devintus gyvenimo metus vaikutis ima mąstyti logiškiau ir kaip tik tada dažniausiai sužino, kad Kalėdų Senelio nėra.

Nebūna jiems liūdna, kad nėra to, kuo šventai tikėjo?
Liūdna būna tada, kai sužino tiesą per anksti ir ši pasaka iš jų atimama. Tada mažiukai labai pyksta. Mano pačios vaikai tuoj po Kalėdų per televizorių išgirdo frazę: „Jūs, vaikai, aišku, suprantate, kad Kalėdų Senelio nėra.“ Pamenu, kaip atbėgo pas mane akis išpūtę. Buvo labai sunku išsisukti iš šios padėties. Kas – mama ar televizija meluoja? Kažkaip sugebėjau juos nuraminti, paaiškinau tikrovę. Tačiau kai gimė sesė, nė vienas vyresnėlių net nemirktelėjo, kai buvo kalbama apie Kalėdų Senelį. Matyt, prisiminė, kaip skaudu jiems buvo sužinoti tiesą, ir norėjo apsaugoti sesę.

Mes, suaugusieji, žinome, kad Kalėdų Senelis – tik pasaka, bet mielai patys ją žaidžiame.
Taip, nes labai smagu būti Kalėdų Seneliu ir dalyti dovanas artimiesiems, pradžiuginti vaikus. Nuostabu matyti, kai sublizga mažiuko akytės, vos praveria dėžutę dovanų. Tuomet ir pats jautiesi toks galingas, nes atspėjai, ko vaikutis nori, ir suteikei jam begalę džiaugsmo.

Kalėdų Senelis labai mielas ir visos šeimos lauktas, tačiau maži vaikai jo bijo. Kodėl?
Maždaug nuo aštuonių mėnesių kūdikiai pradeda bijoti svetimųjų. Ta baimė ir nesaugumo jausmas didėja ir maždaug pusantrų metukų pypliukai labai jautriai reaguoja į svetimą žmogų. Kai prieina svetimas žmogus, mažylis jaučiasi saugesnis, kai mama jį laiko ant rankų, kai įsikimba už jos rankos ar galvyte įsikniaubia į sijoną. Kalėdų Senelis – ne išimtis, kad ir koks laukiamas būtų. Vaikučiui jis toks pats svetimas žmogus kaip ir visi kiti. Kai pro duris įeis barzdotas senukas, nejučiomis paimkite savo mažylį už rankos, priglauskite, kartu nueikite atsiimti dovanėlės.

Kalėdų Seneliu mėgstame ir pagąsdinti savo vaikučius, pasakome: būsi negeras, negausi dovanų arba gausi rykštės...
Taip ir tokiu būdu dar padidiname mažylio baimes. Apie Kalėdų Senelį pasakojama, kad viską mato ir viską girdi, kad žino, ką vaikučiai negerai daro ir jeigu negerų darbelių prisikaupia daug, neatneša dovanų. Šiam šauniam personažui išties suteikiame daug jėgos, mažyliui atrodo, kad jis visagalis. Vaikutis tiki mūsų žodžiais ir mano, kad jie būtinai išsipildys. Juo labiau jeigu dažnai esame sakę, kad jis nesitvarko, nenori eiti į darželį, nevalgo, nenori vienas eiti miegoti. Kai ateina metas, šiuos mūsų žodžius pypliukas susieja su Kalėdų Seneliu ir bijo jo dar labiau. O turėtų būti kitaip. Kalėdų Senelis teikia gėrio ir džiaugsmo, todėl nederėtų juo gąsdinti vaikučių. Antraip jis sukels daugiau įtampos nei džiaugsmo.

Kalėdų Senelis dažniausiai prašo, kad vaikutis padainuotų dainelę ar padeklamuotų eilėraštuką. Ką daryti, jeigu mažylis verkia, nenori sakyti to, ką yra išmokęs?
Darželiuose paprasčiau, nes kai ateina Kalėdų Senelis, vaikučiai sustoja rateliu, visi kartu dainuoja, deklamuoja eilėraštukus. Vienam parodyti, ką išmoko, kur kas sunkiau. Dar prisideda baimė, kad suklys ir Senelis neduos dovanos. Manau, nereikia versti vaiko dainuoti Seneliui. Juk normalu, kad mažylis bijo, o tada ir balselis prikimsta, ir baimė padidėja. Vaikutis jaučiasi užspeistas į kampą. Įsivaizduokite, kaip jaučiasi mažas vaikutis, kai ateina nepažįstamas senukas (kurį mato pirmą kartą), nusičiumpa už rankos vargšą mažylį, užriaumoja į ausytę: na, dabar dainelę padainuok, tai gausi dovaną. Apie jokias dovanas neįstengia galvoti, kai bijo svetimo „dėdės“. Šventė turi būti šventiška, be streso. Mažyliui paprasčiau, kai eilėraštuką pasako mama, senelė, tada ir jam gal pavyks, ypač jei kartu su mama jį sakys.

Kartais vaikai pastebi, kad Kalėdų Senelis panašus į tėtį arba kaimyną. Ką tada daryti, neigti, kad tai tėtis?
Nebūtina aiškinti. Nors ir panašus Kalėdų Senelis į tėtuką, vaikučiui vis tiek, liaudiškai tariant, „nesusiveda galų“. Mažyliai labai akylai stebi dovanėles dalijantį stebukladarį. Būna, kad žiedas ant piršto pasirodo matytas ar rankos panašios į tėčio, bet vis tiek nesupranta (aišku, kol mažučiai), kad persirengęs artimas žmogus. Pamenu, mano draugė pati persirenginėdavo Kalėdų Seneliu, o dukrytė sakė: „Mama, tik tu niekur neišeik, nes kai tu išeini, visada ateina Kalėdų Senelis.“

Įdomybės iš svetur

JAV ir Kanadoje vaikai tiki, kad dovanas dalija Santa Klausas, Kūčių vakarą atvykstantis elnio traukiamomis rogėmis ir dovanas paliekantis po eglute bei vaikų kojinytėse.  Prancūzijoje vaikai padeda batus prieš židinį, kad Tėtis Kalėda (Pere Noel) pripildytų juos dovanų.

Vokietijoje šv. Nikolas lanko namus Nikolo dienos išvakarėse, gruodžio 5 dieną, ir atneša vaikams įvairių saldumynų, kuriuos galima valgyti tik kitą rytą. Vokietijos pietuose, kur daugiausia katalikų, Kalėdų išvakarėse kūdikėlis Kristus siunčia vaikams dovanų. Šiaurinėje Vokietijos dalyje, kurioje gyvena daugiausia protestantų, dovanas neša Kalėdų Žmogus.

Ispanijoje sausio 5 dienos vakarą vaikai padeda savo batukus balkone arba prie lango. Pagal legendą naktį prieš Tris karalius atvyksta išminčiai, kurie į vaikų batukus įdeda dovanėlių.

Olandijoje, Belgijoje ir Liuksemburge Nikolo dienos išvakarėse, šv. Nikolas, jojantis baltu žirgu miesto gatvėmis, nusileidžia į kiekvienus namus pro židinį ir dovanas sudeda į prie jo paliktus vaikų batukus.

Italijoje vaikams dovanas padeda Trijų karalių dienos išvakarėse sena gera burtininkė, vardu La Befana. Pagal legendą išminčiai pakvietę gerąją burtininkę keliauti kartu aplankyti kūdikėlio Jėzaus, tačiau ši atsisakiusi, sakydama, kad yra pernelyg užsiėmusi – turi susitvarkyti namus. Taip La Befana praleido didįjį stebuklą, todėl kiekvienais metais keliaujanti iš vienų namų į kitus. Ji palieka dovanų ir ieško kūdikėlio Jėzaus.

Danijoje, Norvegijoje ir Švedijoje vaikai tiki, kad dovanų atneša Kalėdų Senelio pasiuntinys – šmaikštus elfas.