„Dukrytei jau dveji. Tačiau aš ją vis dar maitinu savo pienuku. Atrodo, kas čia nuostabaus. Tačiau kai mamos kieme sužino, kad aš ją maitinu viena krūtimi, labai nustemba. Iš tiesų negaliu įvardyti priežasties, kodėl taip nutiko.
Pagimdžiusi pienuko turėjau labai daug. Tačiau vargelio dėl krūtų neišvengiau. Naujagimė prie krūties buvo tarsi prisisegusi. Antrą savo gyvenimo dieną ji man taip nugraužė spenelius, kad kol pamaitindavau, bėgdavo ašaros. Vyras trečią dieną per prievartą įkišo čiulptuką – taip nenorėjo jo imti. Tačiau kai ji ėmė čiulpti čiulptuką, galėjau atsipūsti nuo žindymo.
Grįžusiai namo su naujagime po dviejų dienų pakilo aukšta temperatūra – „užsidegė“ krūtys. Gėriau paracetamolio, atsiradusius gumbus padėjo išvarinėti karšto vandens srovė, nuolatinis krūties davimas vaikui ir kopūsto lapas visą parą.
Jau po kelių dienų palengvėjo. Atrodė, kad mano žindymo vargeliai pasibaigė.
Tačiau dar po kokios savaitėlės mano dukrytė pradėjo neimti kairės krūties. Būdavo, priglaudžiu ją prie jos, o ji suka nosytę į šoną ir rėkia kaip išgalėdama. Tuomet pasiūlydavau dešinę krūtį, mažiukė kuo ramiausiai ją traukdavo. Man buvo netgi patogiau jai taip paduoti krūtį.
Mane taip išvargino mažosios rėksmas, kai priglausdavau prie kairės krūties, kad pradėjau jai po truputį nusileisti – vis dažniau pasiūlydavau dešinę krūtį. Mažiukė, ją traukdama, augo ramesnė.
Atėjo vaiko krikštynų metas. Tik dabar, kai teko rinktis krikštynoms suknelę, pastebėjau, kad mano dešinė krūtis daug didesnė už kairiąją, iš kurios dukrelė nevalgė. Teko liemenėlę kimšti vata, per krikštynas nuolat jaučiau baimę, kad neiškristų koks vatos gabalėlis.
Kiemo draugės, su kuriomis kartus auginame mažylius, vis klausia, ar man nereikia nusitraukti pienuko, ar ta krūtis jau negamina pieno. Gamina. Būna, kad pajaučiu, kaip ji sukietėja, tuomet ima ją mausti. Nutraukiu kelis lašus pienuko ir vėl viskas gerai. Kažkada bandžiau ją pasiūlyti dukrelei. Tačiau ši jos neima. Kažkur perskaičiau, kad toje krūtyje, kurios neima vaikas, ateityje gali išsivystyti piktybinis navikas. Tapo baisu. Nuolat ją apsičiupinėju, tačiau jokių gumbų joje nėra. Neramu, kas bus, kai nustosiu žindyti. Internete perskaičiau, kad vienai mamai taip ir liko viena krūtis (ta, iš kurios žindė vaiką) labiau nutįsusi ir net nemaloniai jautri. Įdomu, kodėl.
Kodėl dukrelė pamėgo tik vieną krūtį? Ką padariau ne taip? Ar tikrai verta susirūpinti dėl savo kairės krūties?
Su vyru po truputį galvojame apie antrą vaikelį. Nejau ir jis ims tik vieną krūtį?
Galvoju ir apie tai, kad gal kitam vaikeliui verta pasistengti duoti kaip tik kairę krūtį, o dešinės neduoti. Tuomet galbūt jos išsilygintų? Ar teks griebtis operacijos?“
Audronė, 2 m. Aušrinės mama iš Panevėžio

Mamos laišką komentuoja vaikų gydytojas žindymo specialistas, knygos apie žindymą „Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ autorius Kazimieras Vitkauskas.

Ar tai problema žindant vaiką?

Paprastai vaikai dėl to, kad maitinami tik iš vienos krūties, nenukenčia. Juk ir mama Audronė nesiskundžia dukrelės augimu, vystymųsi ar sveikata. Nors ir iš vienos krūties, mergytė vis tiek gavo kūdikiui patį geriausią maistą – mamos pieną ir laimėjo visus fiziologinius ir psichologinius žindymo privalumus.
Ne veltui sakoma, jog moterys turi po dvi krūtis dėl to, kad iškart galėtų žindyti du kūdikius. Tai labai praverčia pagimdžius dvynukus. Kiekvienas jų kaip tik ir būtų maitinamas tik iš vienos krūties.

Kokios priežastys lėmė, kad vaikas neima vienos krūties?

Gali būti daug priežasčių. Galbūt tos krūties anatominės savybės lėmė, kad kūdikiui nepatogu buvo prie jos priglusti, galbūt žindant lėčiau iš jos tekėjo pienukas. Kartais kūdikio nenorą žįsti nulemia pasikeitęs pieno skonis. Audronė laiške rašo: „Grįžusiai namo su naujagime po dviejų dienų pakilo aukšta temperatūra – „užsidegė“ krūtys“. Galėjo atsitikti, kad kairiojoje krūtyje išties buvo išsivystęs uždegimas – mastitas. Tarp uždegimo fiziologijos ypatumų yra ir tai, kad jo apimtoje kūno vietoje susikaupia daugiau natrio. Prie natrio jungiasi chloras, o natrio chloridas (tai ta pati valgomoji druska) yra sūrus. Taigi galvojant apie buvusias priežastis galima manyti, kad kūdikiui mažiau patiko žįsti iš tos krūties, kurios pienas buvo sūrokas. Tai galėjo įstrigti jo atmintin ir lemti įprotį vengti tos krūties ir vėliau.

Jei kūdikis neima krūties, ar būtina pienuką iš jos nutraukti?

Pienuką ištraukti iš krūties dirbtiniu būdu (pientraukiu ar rankomis) būtina tuomet, jei kyla jo sąstovio tikimybė, kai krūtis sutingsta, joje atsiranda gumbų ir gali išsivystyti krūties uždegimas. Tačiau tai labiau svarbu būna, kai toje krūtyje vyksta intensyvi laktacija ir gaminasi daug pieno, o kūdikis staiga atsisako ją žįsti. Pieną iš nežindamos krūties ištraukinėti taip pat reikėtų norint išsaugoti laktaciją ateičiai: kai kūdikis vėl sutiks ją žįsti. Jeigu jam pakanka pieno iš žindomos krūties, būtinybės ištraukinėti jį tik dėl to, kad būtų sumaitintas kitu būdu, nėra. Nes pieno gauti tiesiogiai žindant (kad ir vieną krūtį) yra daug geriau, negu kai dalį maisto (nors tai būtų net pats natūraliausias maistas – mamos pienas) mažas kūdikis gauna nenatūraliai – ne iš krūties prigludus prie mamos, o dirbtinai, pvz., iš buteliuko.

O kaip konkrečiu Audronės atveju, ar jai pieną nusitraukinėti prasminga?

Audronė rašo, kad ir nežindoma kairioji krūtis pieną gamina: „Būna, kad pajaučiu, kaip ji sukietėja, tuomet ima ją mausti. Nutraukiu kelis lašus pienuko ir vėl viskas gerai.“ Pieno gamybą skatina hormonas prolaktinas, o pieno išstūmimą iš krūties skatina hormonas oksitocinas. Jie abu, kai spenelis dirginamas žindant, refleksiškai išsiskiria iš hipofizio į kraują. Kadangi kraujas atiteka į abi krūtis, taigi ir į nežindamą. Taip prolaktinas ir joje bando skatinti gamintis naują pieną, o oksitocinas – jį išstumti iš alveolių į latakėlius spenelio link. Tuo metu mama ir junta spaudimą bei maudimą toje krūtyje. Pieną ištraukus ne tik palengvėja būklė, nes sumažinamas vidinis slėgis krūtyje, bet ir atsiranda galimybė šioms pieno gamybos ir tekėjimo „bangelėms“ kartotis žindant iš kitos krūties. Kol bent šiek tiek pasigaminusio pieno pašalinama ir randasi vietos naujai pagamintam pienui, tol laktacija ir toje nežindamoje krūtyje, nors ir labai prigesusi, tęsis. O jeigu pieno iš jos bus pasistengta ištraukti daugiau – ji pieno ims gaminti atitinkamai daugiau. Be to, pieną traukiant dirbtinai taip pat dirginama krūtis ir stimuliuojami tie du – pieno gamybos ir pieno tekėjimo refleksai. Aišku, natūraliau ir geriau būtų patį kūdikį vėl pripratinti prie jos glaustis ir aktyviai žįsti. Neretai mamytei tai pavyksta padaryti naktį, kai tamsoje dėl alkio prabudęs, bet dar nevisiškai išsibudinęs kūdikis nebūna labai išrankus ir kritiškas. O pripratinus žįsti naktimis galbūt labiau seksis ir dieną...

Audronė nerimauja, kad nevienodos jos krūtys...

Visiškos krūtų simetrijos galėjo nebūti jau prieš nėštumą. Yra daug moterų ir merginų, kurių kairioji ir dešinioji krūtys nevienodos, nors ne tik nežindė, bet ir negimdė. Žindant irgi būna įvairiai: skirtumai gali išryškėti arba sumažėti.
Toje krūtyje, kurioje vyksta intensyvi laktacija, turi sutilpti ir pati dėl savo aktyvumo padidėjusi pieno liauka, ir joje pasigaminęs pienas. Taigi ta krūtis tikrai padidėja labiau, negu „besiilsinti“. Nors dėl to, kad viskas sutilptų, iš dalies sumažėja riebalinio audinio, tačiau to dažniausiai nepakanka ir padidėjęs bendrasis krūties tūris labiau negu iki tol „tempia“ krūties odą. Nujunkius vaiką tos krūties pieno liauka pamažu sugrįš į neaktyvią būseną, o jos struktūros vėl susitrauks iki beveik tokio pat dydžio, koks buvo prieš nėštumą. Tačiau krūties oda susitrauks ne itin greitai (ir ne visada iki buvusio paviršiaus ploto), ir ne greitai (ir nebūtinai visiškai) krūtyje atsiradusią tuštumą vėl užpildys riebalinis audinys. Ypač ryšku tai būdavo „taisyklių“ laikais, kai mamos privalėjo kūdikius maitinti retai, kas keturias valandas, ir buvo neleidžiama žindyti per visą naktį. Retai maitinamas kūdikis turėjo valgyti didžiulėmis porcijomis, o jas turėjusios sutalpinti moterų krūtys išsitampydavo ypač stipriai. Dabar kūdikius rekomenduojama žindyti pagal poreikį, t. y. taip dažnai, kaip jie nori – ir dieną, ir naktį. Tada ir mamų krūtys, pateikdamos pieną nedidelėmis porcijomis, patiria mažesnius tūrio svyravimus ir daug mažiau išsitampo.

Ar tokios krūtys suvienodėja nustojus žindyti?

Taip, laikui bėgant skirtumas mažės. Tačiau neprižadu, kad jos suvienodės visiškai, juo labiau, kartoju, kad tai įvyks greitai.

Ar mama teisingai mąsto, jog gimus antram kūdikiui turėtų maitinti tik iš kitos krūties, kad jos susilygintų? Ar įmanoma žindymu pakoreguoti asimetriškas krūtis?

Jas iš dalies pakoreguos pats gyvenimas ir laikas. Padės tinkamai krūtis prilaikanti ir joms nutįsti neleidžianti liemenėlė, riebalinį krūties audinį atnaujinanti gera mityba, kraujotaką ir medžiagų apykaitą gerinanti mankšta... Kad krūtys suvienodėtų, galimas ir pačios mamos Audronės susigalvotas eksperimentas – kitą vaiką žindyti vien tik iš priešingos krūties. Bet aš siūlyčiau rinktis geresnį variantą – vaiką žindyti iš abiejų krūtų. Tada žindant jos suvienodės ir vienodesnės bus kūdikį nujunkius.
Daugiau skaitykite žurnale