Prieš keletą metų druskininkiečiai iliuzionistai Arvydas ir Diana Gaičiūnai artimuosius privertė įsitempti, kai nusprendė užrištomis akimis prabangiu automobiliu pasivažinėti judriomis Vilniaus gatvėmis. Prieš porą mėnesių namiškiams jie paruošė dar vieną išbandymą - 63 valandoms 31 minutei ir 15 sekundžių įkalino save ledo luite. ,,Tai buvo košmariškiausias ir ilgiausias savaitgalis per visą gyvenimą”, - šiandien, jau atslūgus įtampai, sako Arvydo žmona Aurelija ir paglosto galvą sūnui, kuris - kas žino - po dvidešimties metų galbūt pasiryš akibrokštui ir užsišaldys lede siekdamas pagerinti tėčio pagerintą pasaulio rekordą...Keturiuose kambariuose - keturios artistų kartos
,,As artystas, as artystas!“ - lyg prisuktas kartoja ir po namus bėgioja Arvydėlis, tėčio kartkarčiais meiliai pašaukiamas ,,mažiuk!“
Vaiko žaidimams Gaičiūnų namuose vietos ne per daugiausia: keturių kambarių bute gyvena močiutė Lidija (oro akrobatė!), senelis, tėtis, mama, teta Diana, papūgėlė, kuriai patinka sukti ratus namų gyventojams ir svečiams virš galvų; smauglys; triušis ir, žinoma, gausios šeimos dėmesio centras - pats Arvydėlis. O kur dar teatro butaforijos, dekoracijos! Tačiau Gaičiūnai, didesnę laiko dalį praleidžiantys ,,ant ratų” (šeimos kelionių žemėlapyje pliusu pažymėtos net 35 šalys), nepatogumų nė nepastebi, juolab kad yra gyvenę išties nepavydėtomis sąlygomis: su cirku blaškydamiesi po buvusią Tarybų Sąjungą Arvydėlio senelis, močiutė ir du tada dar mažamečiai vaikai penkerius metus gyveno vagonėlyje be dušo ir net tualeto!
,,Tai užgrūdina. Rekordą pasiekėm tik dėl ankstesnio gyvenimo būdo. Jei būtume buvę išlepę, nebūtume sugebėję to padaryti”, - yra įsitikinusi Diana.

Vaikystė su lagaminais
Apie jaukius namus, kaip ir apie poilsį, ponia Lidija galėdavo tik pasvajoti: su šapito (kilnojamasis cirkas - E.Č.) keliaudami iš vienos vietos į kitą gyveno vagonėlių miestelyje. ,,Skiria šeimai tokį vagonėlį, užeini ir pašiurpsti - nežinai, kas prieš tai gyveno, purvina, apleista - žodžiu, skylė. Mama puldavo tvarkytis, plauti, kabinti užuolaidėlių ir vagonėlis akimirksniu pasikeisdavo. Būdavo, užsuka į svečius kiti artistai ir pavydi: ,,Oho, kokį gražų vagonėlį jums davė!“ - juokdamasi prisimena Diana ir prisipažįsta, kad pati į šeimyninio gyvenimo traukinį įšokti dar neskuba - 28-erių moteris teigia, kad dar nesijaučia subrendusi motinystei.
Į pirmas gastroles su tėvais Arvydas išskrido būdamas poros savaičių. Tada maratonas ir prasidėjo: kiekvieną mėnesį nauja cirko programa, o tai reiškia, kad naujas miestas, nauji namai, nauji draugai, o ūgtelėjus kaskart vis nauja mokykla. ,,Mokykloje visi pirmiausia sužinodavo, kad esame iš cirko, paskui, kad iš Lietuvos, ir galų gale, kad mano vardas Arvydas. ,,Arvydas iš Lietuvos”, - jiems tai asocijavosi su Saboniu, todėl buvo įsitikinę, kad į krepšį mėtau kiaurai. Per kūno kultūros pamokas brukdavo į rankas kamuolį ragindami: ,,Nagi nagi!” Bendraklasiai kartais paprašydavo parodyti ir kokį fokusą, bet dažniausiai melsdavo nemokamai nusivesti į cirką“.

Dovanų - jaunojo fokusininko dėžutė
Pirmą kartą į sceną Arvydas išėjo būdamas penkerių. Naujametiniame cirko vaidinime, kuriame dalyvaudavo visi artistų vaikai, jam teko Buratino, draugei Irenai Starošaitei (dainininkės tėveliai irgi buvo cirko artistai) - čigonaitės vaidmuo. Tačiau tikras, pasak Arvydo, ,,jau rimtesnio artisto”, debiutas įvyko sulaukus aštuonerių: ,,Gastroliavome Vladivostoke, tėvai turėjo atlikti sudėtingą numerį, bet prieš pat pasirodymą mamai taip įsiskaudėjo nugarą, kad vos bepaėjo. Numerio iš programos išbraukti jau nebuvo galima, tad reikėjo greitai rasti žmogų, kuris mamą pakeistų. Aš repetuodavau visus tėvų daromus triukus, man ir teko ją pavaduoti. Pamenu, papuošė mane juodomis trumpikėmis, baltais marškinėliais - nespėjo taip greitai pasiūti kostiumo, - juokiasi vyras. - Turėjau laikyti degančias žvakes, kurias tėtis vienu botago kirčiu užgesindavo, į taikinį mėtyti 10 strėlyčių su ilgomis kaspino uodegėlėmis, kurias botago kirčiai sukapodavo į kelias dalis”.
Pirmi savarankiški Arvydo triukai - akrobatiniai: ,,Tėtis mus, vaikus, visada vesdavosi į repeticijas. Kol buvau visai mažas, mokė stovėti žemyn galva, vėliau griebėmės rimtesnių ir pavojingesnių triukų, kaip antai ,,salto mortale”. Magija ir iliuzijomis tada dar nesidomėjau, tiesa, kai buvau trečioje klasėje, tėvai padovanojo jaunojo fokusininko dėžutę. Ten buvo kortų, monetų, kitų triukams reikalingų smulkmenų ir knygutė su paaiškinimais, kaip atlikti vieną ar kitą fokusą”. Vėliau, penktoje klasėje, Arvydas susitaupė 10 rublių ir nusipirko jau šiek tiek didesnę fokusininko dėžę.

Mylimas ugnies rijikas
Kai vienoje Druskininkų kavinukėje įvyko lemtingas susitikimas, Aurelijai buvo 18-a, Arvydui - 30-imt. ,,Net neįtariau, kas jis toks ir ką dirba. Vėliau prasitarė, parodė kelis triukus, pakvietė į pasirodymą. Pasirodymo dalį su fokusais žiūrėjau neatitraukdama akių, bet kai prasidėjo fakyro numeris, pasidarė nelinksma: mylimas žmogus lipo ant kardų, gulė ant vinių, iš 2 m aukščio šoko ant stiklų, degino savo kūną ugnimi, rijo ugnies fakelus. Maža to, prieš šokdamas ant stiklų sudaužė keletą butelių tiesiog žiūrovų akyse. Buvo baisu ir skaudėjo širdutę“.
Apsipratusią su būsimo vyro profesija moterį vėl ištiko šokas, kai atsikraustė gyventi į vyro namus: ,,Juk ne kiekvienuose namuose gyvena smauglys!“ Susidraugavus ir su juo, sunkiausia buvo prisitaikyti prie pašėlusio ir nenuspėjamo gyvenimo ritmo.
,,Lengva ar nelengva gyventi su magu? - klausia Aurelija ir gūžteli pečiais, - Sunku atsakyti. Tiesiog įdomu, nes niekada nežinai, kas bus rytoj, ką ir kalbėti apie kitą mėnesį. Jokio režimo. Kartais reikia išvažiuoti naktį, todėl visada turi būti pasiruošęs. Kai Arvydėlis buvo mažesnis, išmokau jį pervystyti, pamaitinti ir kelionėje, ir per pasirodymus. Toks gyvenimas moko išgyventi bet kokiomis sąlygomis“.

Artistų žmonos - namų šeimininkės
Nauji šeimos nariai į cirką įsilieja nejučiomis. Vyrai tampa žmonų padėjėjais, moterys - namų šeimininkėmis. Dėl to ir būna cirkininkų dinastijos. Kartais moterys, nieko bendra neturėjusios su cirku, bet geros formos, buvusios sportininkės, užsispiria ir tampa artistėmis. Bet jei žmona nesportiška, ji vis tiek keliauja su vyru ir tikrai randa kuo užsiimti, pavyzdžiui, rūpinasi kostiumais, prižiūri kitų artistų vaikus – tokia šeimos vyrų nuomonė.
Aurelijos, šiemet baigiančios VPU ikimokyklinio ugdymo specialybę, tokie uošvio ir vyro žodžiai neįžeidžia: ,,Namų šeimininkė buvau, kol Arvydėlis buvo mažytis. Beje, ir tada ne tik vaiką auginau, bet ir studijavau. Namų šeimininke nesijaučiu. Rūpinsiuosi ,,DiArchy“ artistų reklama, įvaizdžio formavimu, dabar tvarkau magijos teatro archyvą, padedu vyrui rengtis pasirodymams“. Antai prieš didįjį išbandymą ryte nuvedusi vaiką į darželį, skubėdavo namo - ir ji, ir Dianos draugas Virgis paskui savo užsispyrusius mylimuosius žiemą bėgdavo į mišką filmuoti ir fotografuoti, kaip šie pusnuogiai 8 val. kenčia šaltį, guli pusnyse, tūno ledo namelyje...

Cirkas suryja visą laiką
Tai, kad Arvyduko tėtis vedė sulaukęs senbernio amžiaus, kaltas ne kas kitas, o pasirinkta profesija. ,,Magija - didelis darbas, ir ne tik darbas, o greičiau gyvenimo būdas”, - sako Arvydas.
Bet - keista - augę su nuolat užsiėmusiais tėvais, Arvydas su Diana lyg susitarę tikina, kad dėmesio jiems niekada netrūko: ,,Priešingai, gaudavome jo net daugiau nei kiti vaikai. Visur būdavome su tėveliais“. Dėmesio netrūksta ir Arvydėliui - tuo neabejoja nei mama, nei tėtis. ,,Aš daugiau laiko praleidžiu su šeima, nei tėvai, kurie į darbą išeina, kai vaikai dar miega, o pareina, kai jau miega, - sako Arvydas. - Man nereikia skirstyti laiko - tiek šeimai, tiek darbui. Artistų gyvenime viskas kartu“. Kai Arvydėliui buvo vos trys mėnesiai, tėtis keturiems mėnesiams išvažiavo gastrolių į Kuveitą, bet ryšio su šeima nenutraukė - kasdien bendraudavo internetu. Aurelija skuba vyrą pagirti: ,,Jis ne tik magas, bet ir šiaip devyndarbis - pats ir fotografuoja, ir filmuoja, ir ,,DiArchy“ interneto svetainę prižiūri. Būna, kad per naktis prie kompiuterio sėdi, bet nei man, nei sūnui jo dėmesio netrūksta - tėtis moko Arvydėlį elgtis scenoje, vakarais skaito jam pasakas, dainuoja ir net bando rodyti, kaip reikia groti gitara, o laisvadieniais rengiam iškylas į gamtą“.

Vietoj gėlių ledai ir tortas
Pravėręs duris ir prieškambaryje išvydęs nepažįstamas tetas ir dėdes su fotoaparatais Arvydukas pareiškė mamai: ,,As bijau, glyztu į darzelį!“, akimirksniu apsisuko ir jau buvo belipąs laiptais žemyn, laimė, mamai pavyko jį perkalbėti, paskui ir įkalbėti pasipuošti mago kostiumu bei prieš objektyvą atlikti keletą triukų. Ne už dyką, žinoma. Pasirodymo kaina - ledai ir tortas!
Pasak Arvydo, vaikai cirko ir magijos teatro scenose - jokia naujiena. Didieji meistrai išnaudodavo sūnų ir dukterų vaikišką žavesį siekdami pritraukti kuo daugiau žiūrovų, nes ,,publika į vaikus, darančius stebuklus, labai gerai reaguoja“.

Stebuklai ,,iš nieko“
Šeimyniniame gyvenime tėtis Arvydas nenaudoja jokios magijos. ,,Profesionali magija irgi yra darbas, nuo kurio pavargsti“, - argumentuoja. Tačiau Aurelijai ir parodo, ir paaiškina, kaip atlikti vieną ar kitą fokusą, mat žinodami, kieno ji žmona, bendramoksliai neretai prašo ką nors pademonstruoti ir net išduoti paslaptį. Bet visos paslaptys lieka šeimos rate. Tai griežta Gaičiūnų namų taisyklė.
Vis dėlto vaikui, kuriam cirkas ir magija tampa kasdienybe, tėveliai stengiasi pateikti kuo daugiau kitokių stebuklų. Kiekvieną žiemą nešinas dviem maišais atkeliauja Kalėdų Senelis su Sniego Karaliene persirengusia teta Diana. Arvydėlis prisistato - ,,Aš esu Arvydas Gaičiūnas“ ir raudonuodamas deklamuoja eilėraštį. Dideliu stebuklu mažam žmogučiui tapo ir pirmas kino seansas. ,,Abu su tėveliu sėdėjo prieš didelį ekraną ir, kaip pridera, valgė spragėsius. Po filmo išėjo va tokiomis akimis, - pademonstruoja Aurelija ir priduria: - Stengiamės kasdienybę padaryti nekasdienišką. Pavyzdžiui, ryte vos nubudusį nustebiname: ,,Žinai, Arvydėli, šiandien į darželį neisim! Šiandien eisim į pirtį ir baseiną!“
Aurelija juokiasi, kad vaikas jau ir pats stebuklus rodo - darželyje kolegoms sako apka-dapka, papurto rankovę ir iš jos ima byrėti visokie daiktai. Kartais mamai: ,,Kartą atsigulėm miegučio ir jis man tyliai sako: ,,Mama, aš tau paslaptį pasakysiu: žvaigždžių pilni skliautai/kaip motinos skara/ kloja man lovytę baltai/ geros mamos ranka“. Taip ir išsižiojau, nes iki šiol jis tik du gaidelius deklamuodavo, o dabar tokį prasmingą...“

Mažasis Koperfildas
Pirmą kartą į gastroles Arvydėlis išvažiavo sulaukęs 8 mėn. Tada plojimams dar buvo abejingas - pūsdavo į ūsą nekreipdamas nė menkiausio dėmesio į susižavėjusios publikos šūksnius, plyšojančią muziką. Dabar jau kitaip - būti scenoje jam patinka, sulaukęs plojimų plačiai šypsosi, tėčio pašnibždomis pamokytas, lenkiasi ligi žemės... Tiesa, rengdamasis debiutui, kaip ir kiekvienas artistas prieš pasirodymą drebino kojas, net paprašė: ,,Mama, pasakyk, kad jie visi (žiūrovai - E.Č.) išeitų!“
,,Gulėti ant kardų - Arvydėlio solo, šį numerį drąsiai galima rodyti žmonėms, - vaiko talentą giria teta Diana. - Namie jis ir daugiau triukų daro, mėgdžioja tėtį. Arvydas užsiriša akis, vaikas - irgi, paskui vaikšto po namus apgraibomis, griūdamas“. Labiausiai mažyliui patinka triukas, kai tetą Dianą tėtis uždaro dėžėje, paskui vieną po kito ištraukia ,,stalčiukus“ ir žiūrovai mato, kad kuri nors kūno dalis, pavyzdžiui, kojos ar liemuo, yra dingusi. Kad atitrauktų publikos dėmesį, Diana daro viliojančius rankų judesius. Arvydėlis tuos judesius jau beveik profesionaliai pamėgdžioja, tačiau brangesnius triukų (paruošti triuką su dėžėmis kainuoja madžaug 5 tūkst. eurų) Arvydėlis dar turi priaugti...
,,Vaiką būtina parengti scenai. Likus trims valandoms iki pasirodymo reikia pradėti su juo dirbti: aiškinti, kad reikės eiti į sceną, kad tai jau ne žaidimai. Kad ir ką prieš pasirodymą iškrėstų, negalima barti, nes vaiką valdo nuotaikos: jei nuotaika gera, noriai dirba, sugadinsi - nedirbs“, - aiškina Arvydas.
Netrukus tėtis pradės rengti naują fokusą su sūnumi. Mažasis Arvydėlis... skraidys!
Tai, kad Arvyduko tėtis vedė sulaukęs senbernio amžiaus, kaltas ne kas kitas, o pasirinkta profesija. ,,Magija - didelis darbas, ir ne tik darbas, o greičiau gyvenimo būdas”, - sako Arvydas. Bet - keista - augę su nuolat užsiėmusiais tėvais, Arvydas su Diana lyg susitarę tikina, kad dėmesio jiems niekada netrūko: ,,Priešingai, gaudavome jo net daugiau nei kiti vaikai. Visur būdavome su tėveliais“. Dėmesio netrūksta ir Arvydėliui - tuo neabejoja nei mama, nei tėtis. ,,Aš daugiau laiko praleidžiu su šeima, nei tėvai, kurie į darbą išeina, kai vaikai dar miega, o pareina, kai jau miega, - sako Arvydas. - Man nereikia skirstyti laiko - tiek šeimai, tiek darbui. Artistų gyvenime viskas kartu“. Kai Arvydėliui buvo vos trys mėnesiai, tėtis keturiems mėnesiams išvažiavo gastrolių į Kuveitą, bet ryšio su šeima nenutraukė - kasdien bendraudavo internetu. Aurelija skuba vyrą pagirti: ,,Jis ne tik magas, bet ir šiaip devyndarbis - pats ir fotografuoja, ir filmuoja, ir ,,DiArchy“ interneto svetainę prižiūri. Būna, kad per naktis prie kompiuterio sėdi, bet nei man, nei sūnui jo dėmesio netrūksta - tėtis moko Arvydėlį elgtis scenoje, vakarais skaito jam pasakas, dainuoja ir net bando rodyti, kaip reikia groti gitara, o laisvadieniais rengiam iškylas į gamtą“.