Šeimų istorijos
« Ankstesnis 1 2 3
Gražuolė ,,Lietuvos šokių dešimtuko“ šokėja Laura Imbrasienė nė iš tolo nepanaši į išdidžias išpuikusias miesto damas. Ji visai nepanaši ir į ,,pasikėlusias“ manekenes, nors iki šiol vis dar dirba šį darbą. Laura –nuoširdi ir paprasta, be galo atsidavusi žmona bei keturmečio Mantuko mama.
Dabar, šaltuoju metų laiku, televizorių žiūrime kur kas dažniau nei vasarą. Televizorius tampa lyg dar vienu šeimos nariu. Prie žydrojo ekrano daug laiko praleidžia ir mažieji žiūrovai. Televizorius rodo vaizdus, skleidžia garsus, kurie pritraukia kūdikio dėmesį. Vyresnieji mielai žiūri filmukus, vaikų laideles. Jie kartais netgi tampa savitais televizijos įkaitais.
Ir kaip vienas pasaulio stebuklų veikia pačius mažiausiuosius žiūrovus?
Kūdikio besilaukiančios moters nuotaikos kartais būna tokios permainingos, kad aplinkiniai nespėja reaguoti: čia ji linksma, čia vėl suirzusi ar net apsiverkusi. Ji jautri kaip mimoza. Ką dėl to kaltinti: hormonus, nesugebėjimą d˛iaugtis ateinančia gyvybe, nerimą dėl besikeičiančio kūno, abejones, ar sugebės auginti vaiką? Aišku, nuotaikos pokyčiai pirmiausia yra susiję su hormonų veikla.
Būkime atviros. Ar jums nebūna dienų, kai, atrodo, su orkestru ir dainomis išlydėtumėt brangiausiąjį kad ir į pasaulio kraštą? Savaitei. Dviem. Gal mėnesiui. Išsvajota laisvė, atrodo, pakviptų medumi ir apelsinais...
Mūsų herojės - moterys, kurios apie tai nesvajoja. Jos taip gyvena. Jų vyrai namo nepareina nei vakarais, nei penktadieniais. Jie parskrenda - per šventes arba atostogų.
Apie šeimyninį gyvenimą, siunčiamą SMS ir MSN, meilės išbandymą atstumu ir pasakas, kurių svarbiausias veikėjas - tėtis, kalbamės su dviem puikiomis mamytėmis, kurios tarsi įsimylėjusios paauglės virpančia širdimi laukia kiekvieno skambučio.
,,...tikri cirkininkai, visaip savo vaiką lanksto, jogos pratimus daro…” - radau intriguojančią žinutę elektroniniame pašte. Visai išprotėję tėveliai, pagalvojau. Tikėjausi pamatyti mažylį, sėdintį lotoso poza, suglaudusį nykštį su mažuoju piršteliu ir buvau pasiruošusi išklausyti ilgą litaniją apie tai, kaip sveika vaikui kiekvieną rytą padaryti bent porą saulės pasveikinimo pratimų …
Atvykus į vietą paaiškėjo, kad istorija visai kitokia, bet, laimei, ne mažiau intriguojanti. Ir kad Druskininkuose visai ne ,,cirkininkai”, o tikri magijos ir iliuzijų teatro artistai gyvena!
Eidama Kėdainių senamiesčio gatve ieškojau namo, pažymėto vienuoliktuoju numeriu. Kaip tyčia, nė ant vieno skaičių nėra. Pro šalį skubėjusios moters teiraujuosi, kur tas numeris, ši tik gūžteli pečiais. Tada klausiu, kur čia firmos ,,Vikonda” biuras. ,,Ai, šiek tiek tolėliau, namas raudonas”. Einu toliau. Sustoju šalia bordo spalvos namo, ant kurio nėra jokios iškabos. Dėl viso pikto užkalbinu dar vieną praeivį - pagyvenusį vyrą: ,,Kur čia vienuoliktas numeris?” Šis apsidairo… ,,Gal šis?” - klausiu tiesiai. ,,Oi, ne, čia Uspaskich namas”. Kaip tik tai, ko reikia! Duris atidaro apsaugininkas. Pirmame aukšte - biuras, virš jo - šeimos namai.