Pravėrus Agitos namų duris pirmiausia pamatau gražiai ant lovos susėdusius vaikus. Jie mūsų laukia ir žvelgia giedromis akimis. Žiūrint į vaikus ir aplinką, kurioje jie gyvena, suspaudžia širdį. Taip neturi būti. Vaikai taip gyventi negali...

Ieško pagalbos

Mus susirado pati Agita. Jauna, 29 m., penkių vaikučių mama. Žurnalistų ieškojo iš nevilties, tikėdamasi kaip nors pasukti gyvenimo ratą kita kryptimi. Ruošėmės pas Agitą į jos namus Molėtų rajone, bet vykome į Utenos ligoninę, kurioje moteris buvo paguldyta su dviem mažiausiais laringitu susirgusiais vaikais.
Kai pravėrėme palatos duris, Agita mums nusišypsojo. Septynių mėnesių Gabrielė miegojo, o dvejų metukų Tautvydas užsidengė akytes ir pravirko. „Jis visada taip, – sako jauna daugiavaikė. – Verkia vos pamatęs svetimą žmogų“. Kol kalbėjomės, Tautvydukas taip ir prasėdėjo prie mamos prisiglaudęs ir viena akimi mus stebėdamas. „Namuose liko dar trys vaikai. Man būtų geriau kartu su jais, bet išeities nėra. Dabar ligoniukams jau lengviau kvėpuoti, o namuose prasidėjo dusulio priepuoliai.“
Vienintelis Agitos pragyvenimo šaltinis yra už vaikus gaunamos pašalpos, kurios šiemet nuo sausio sumažėjo nuo beveik 600 iki 330 Lt. Netekusi kelių šimtų jauna moteris prarado bet kokią galimybę išmaitinti vaikus. Agita pati moka mokesčius už mamos butelį, kuriame glaudžiasi su savo mažyliais, ir pati privalo išmaitinti ne tik vaikus, bet ir mamą. Jaunai moteriai, neturinčiai jokio išsilavinimo ir profesijos, tai tapo per sunki našta.

Užburto rato pradžia

Neaišku, kas pradėjo sukti užburtą ratą, iš kurio jauna moteris niekaip negali ištrūkti. „Jau vaikystėje gyvenau klajoklės gyvenimą, – prisimena Agita. – Visur eidavau kartu su mama, kuri nenustygdavo vienoje vietoje. Ji negalėjo būti vienoje vietoje, nes kur pasisukdavo, ten apsivogdavo ir tekdavo bėgti. Arba susirasdavo naują sugyventinį. Nenoriu apie mamą negražiai kalbėti, bet ji, matyt, kitaip negali. Aš niekada su ja neidavau vogti. Man ir dabar geriau paprašyti, pasiskolinti. O štai brolį vesdavosi kartu. Dabar jis sėdi įkalinimo įstaigoje. Ir tuoj grįš. Kas bus tada, neįsivaizduoju, nes į mūsų mažytį kambarėlį atsikels dar vienas žmogus. Ir maisto negalėsiu jam neduoti – iš namų išvarys. Kartais būna taip sunku, kad norisi vilku kaukti.
Mama vis kraustėsi iš vienos vietos į kitą, tad negalėjau baigti mokslų. Vienu metu gyvenome Alantoje netoli Molėtų. Tada man buvo 17 m. Mokiausi siuvėjos amato. Gyvenome pas mamos sugyventinį, su kuriuo ji susipyko ir sumanė dar kartą kraustytis kitur. Mane paliko pas jį, visiškai svetimą vyrą. „Gyvenk čia arba prašykis į bendrabutį Molėtuose“, – tepasakė. Ištvėriau gal savaitę ir nuskubėjau paskui mamą į kitą rajoną.“

Pirmas bandymas

„Savo tėčio nepažįstu. Mama su juo išsiskyrė, kai man buvo penkeri. Esu mačiusi jį nuotraukoje, bet niekada nebendravau. Girdėjau, kad jis geria, net nežinau, ar dar gyvas. Turiu tik vieną brolį, kitas, pasak mamos, mirė sulaukęs vos 8 mėn. nuo bronchinės astmos.
Buvau laiminga, kai susipažinau su vaikinu, savo pirmų trijų vaikų tėčiu Donaldu, ir išėjau iš namų. Maniau, radusi ramybę ir šeiminę laimę. Nesitikėjau, kad gyvensiu kaip rūmuose, bet buvo kitaip nei namie pas mamą. Buvau jauna ir negalvojau apie apsisaugojimą nuo nėštumo. O kam galvoti, kai jautiesi laiminga? Gimė vienas vaikas po kito. Besilaukdama trečio sužinojau, kad sugyventinis man neištikimas. Su juo taip ir nesusituokėme... Jis išvažiavo pas savo mamą, kuri gyvena Norvegijoje. Vėliau sužinojau, kad ten vedė. Likau viena su vaikais – ir dar be gyvenamosios vietos.“

Antras bandymas

„Apsistojau pas tokį Petrą, kuris gyvena už 5 km nuo dabartinių mūsų namų. Pažinojau jį nuo vaikystės. Dar nesenas vyras, bet gyvenimo nuvargintas. Jis ir priėmė mane su vaikais, o vėliau – ir naujuoju draugu Linu. Pati dariau trobos remontą – dažniau lubas ir sienas. Turėjau ten daržą, auginau daržoves, tikėjausi, kad gyvenimas su Linu susiklostys. Iki šiol ten būčiau gyvenusi, jei būtų buvusi elektra. Bet dar prieš mane ten gyvenę žmonės „prisuko“ jos ir už ją nesumokėjo. Buvo skirta bauda, elektra išjungta. Nesigiriu, kad gerai dariau, bet dėl vaikų mes užmesdavome laidą ant elektros stulpo ir ją vogdavome. Aišku, mus pagavo. Pamenu, brolis sujungė visas šviesas troboje, o pro šalį, lyg tyčia, elektrikai važiavo... Jie stebėjosi, iš kur elektra, jei tik su žibaline lempa šviestis galime. Na, ir priskaičiavo į sąnaudas visus prietaisus, kuriuos pas mus rado: šaldytuvą ir pan. Skola išaugo iki beveik 2000 litų. Mums tai milžiniški pinigai.
Iki šiol tame name, kuriame buvo taip gera gyventi, nėra elektros. Tad su vaikais ten grįžti negaliu.“
Daugiau skaitykite žurnale