Metų moteris šypsosi pro ašaras
Editą Mildažytę, atrodo, gerai pažįstame iš televizijos ir straipsnių spaudoje. Moteris atvirai pasakoja apie savo gyvenimą. Sako, jau susitaikiusi su tuo, kad yra matoma kaip ant delno. Tačiau vaikus nuo viešumo bando apsaugoti. Sako, susitarė su vyresnėliais, kad jie nesifotografuos su mama jokiems žurnalams. Toks buvo vaikų noras, mama žadėjo ir pažado laikosi.
Nors dabar Editos vyresnėliams daugiau metų (Rūtai - 15-a, Domui - 14-a, o jųdviejų su Gintautu pagrandukui - 6,5 m.), žurnale spausdiname senesnes nuotraukas vaikiškesniais veidais. Šiemet Edita išrinkta Metų moterimi, bet titulu nesigiria, sako, svarbiausia būti gyvenimo moterimi. O šio titulo, kurį ji gavo, esame vertos mes visos.Tarp jūsų vyresnių vaikų ir pagranduko nemažas metų skirtumas, kaip jie bendrauja, ar nesiskundžia, kad Mykolas yra išlepintas ir jam viskas galima?
Mano vaikai nekonkuruoja tarpusavy. Ir Rūta, ir Domas mėgsta pagloboti Mykoliuką. Būna, kartais broliai kuo nors nepasidalija ir tada jau nesvarbu, kuris vyresnis, atrodo, kad abiem po tiek pat metų. Dičkiai apskritai bendrauja taip, kaip dar nesu mačiusi. Manau, jie geriausi draugai pasaulyje. Šeštadienio rytais Domas atsikelia pirmas, nusileidžia iš trečio aukšto žemyn, sutepa sumuštinių, užpliko arbatos ir nuneša Rūtai. Ši uždega žvakę, į dubenį primerkia žiedlapių ir kalba su broliu. Kai pamatau tokį vaizdelį, net graudu pasidaro. Nelabai prisimenu, ar buvo periodų, kai jiedu pykdavosi. Gal tik vienu metu, kai Domas stengėsi žūtbūt surasti Rūtos dienoraštį ir patikrinti, ar viską žino apie sesę. Tada kildavo karas. O Mykolas, manau, neturi išlepinto vaiko požymių, nes yra mylimas ir mokykloje, ir ,,Ąžuoliuko“ chore, kurį pradėjo lankyti.
Mykolą gimdėte būdama brandesnio amžiaus. Gal ir motinystė buvo brandesnė?
Priešingai, manau, kad kaip tik Rūtai ir Domui buvau geresnė mama negu Mykolui. Kai pagimdžiau pirmus vaikus, prisiekiau sau, kad būsiu pati geriausia žmona ir mama pasaulyje. Labai stengiausi būti ideali. Manau, mano vaikai dėl to ir užaugo tokie nuostabūs, kad nėjau į darbą ir jiems paskyriau ketverius gyvenimo metus. Jiems atidaviau labai daug savo širdies, proto ir meilės. Antra vertus, jie buvo dviese, todėl buvo smagu augti. Besilaukdama Mykolo dirbau, buvau pasirašiusi gerą kontraktą. Tik pagimdžiusi bėgau į darbą, todėl negalėjau jam skirti tiek laiko kiek vyresniems vaikams. Be to, pastebėjau, kad mane mažiukas ėmė varginti. Pavyzdžiui, grįžtu namo, vos kojas pavelku, norisi ramiai paskaityti laikraštį, o Mykolas atbėga ir kiša savo pirštelį pro skylę reikalaudamas dėmesio. Kai pradėjome gyventi kartu, Gintas stebėdavosi ir sakydavo, kad dar nėra matęs motinos, kuri taip dėmesingai elgtųsi su savo vaikais. Niekada jų nebardavau. Būdavo, jie pristoja ir tampo už sijono: ,,Mama, mama“, o aš kalbu su vyru. Tuomet jiems sakydavau: palaukite, dabar kalbasi suaugusieji. Bendraudavome su Gintu tiek, kiek reikia. O kai baigdavome, atsisukdavau į vaikus ir sakydavau: dabar jūsų eilė. Ką jie man sako, klausydavau labai įdėmiai. Jeigu vaikai padaro ką nors ne taip, tiesiog pasakau, kad toks elgesys dėl vienokių ar kitokių priežasčių man visai nepatinka ir kad tai neturėtų kartotis. O jei kuris neatkreipia reikiamo dėmesio į pastabą, vėl kalbamės ir bandome ieškoti sprendimo.
Ir vaikai nebijo prisipažinti, jeigu iškrečia kokią nors šunybę?
Manau, kaip tik tai, kad jie nebijo prisipažinti suklydę, ir yra mūsų santykių didžiausia vertybė. Nebijo, nes nebaudžiu jų neprotingai. Vaikai žino, kad jeigu pabėgs iš pamokų su visa klase, negaus pylos, priešingai, supykčiau, jei maniškiai liktų ir būtų klasės išdavikai. Kitas pavyzdys. Savaitgalį Rūta buvo išvažiavusi į stovyklą. Grįžo sekmadienį neišsimiegojusi. Pirmadienį grįžo namo po pirmos pamokos ir sako, kad jau kitose išsėdėti nebeturi jėgų. Tą kartą pasakiau, kad eitų ir išsimiegotų, bet vakare turėjome rimtą pokalbį apie tai, kad reikia planuoti savo laiką. Suprantu, kad galima nemiegoti naktį iš penktadienio į šeštadienį, bet paskui jau reikia pagalvoti apie pareigas. Antraip teks rinktis – arba savaitgaliai su draugais, arba namai.
Manote, kad visiems vaikams sveika liberalus auklėjimas? Juk būna žmonių, kuriems patinka karinė ,,dresūra“.
Tiems, kurie mėgsta kariuomenę, ko gero, buvo komanduojama nuo pat vaikystės. Manau, kad mušimas ar nuolatinės komandos nepatinka niekam. Pagalvokite, jeigu tėvai nuo vaikystės sako, kad tu graži, protinga, perspektyvi, tai ir augsi manydama, kad tokia esi iš tikrųjų. Ir, priešingai, jeigu tėvai nuo mažų dienų kala į galvą, kad esi nieko verta idiotė, augsi tuo tikėdama. Manau, auklėjimas yra nesunku: jei kalbiesi su vaikais ir skiri jiems daug dėmesio, tai jie ir klauso. O jeigu šauksi: ,,Stok, rupūže, kur eini?“ Ką darys ,,rupūžė“? Du kartus sustos, o trečią - nebe.
Jūsų vyrą su sūnumi Mykolu savaitgaliais galima sutikti sendaikčių turguje. Ką jie ten veikia?
Gintas su Mykolu šeštadieniais turi specialų maršrutą. Abu važiuoja į sendaikčių turgų ant Tauro kalno, jei ten ką nors įdomaus suranda, įsigyja. Paskui nuperka man kelias puokštes gėlių ir eina į teatrą. Jiedu jau matę visų dramos teatrų vaikiškus spektaklius. ,,Lėlės“ teatre turi net savo nuolatinę vietą, o durininkės pamačiusios iš tolo sveikina. Į kino teatrą eina retai, stengiamės per daug nepratinti prie filmų, mat namie per televizorių ir taip visko prisižiūri. Mykolas labai prisirišęs prie tėčio. Man, pavyzdžiui, atvirai pasako: ,,Mama, aš tave labai myliu, bet tėtį myliu labiau“. Iš manęs galima pasišaipyti ir pasijuokti, o tėtis yra absoliučiai nekritikuotinas.
Matyt, niekada nėra apgavęs?
Tikrai ne. Gintas apskritai labai vertina vaikus ir kalbasi su jais kaip su suaugusiaisiais, net ir su mažuoju Mykolu. Aš taip pat nepripažįstu apgaulės. Kartais nesakau tiesos paties vaiko labui. Pavyzdžiui, kai einame į polikliniką, neminiu, kad reikės skiepytis arba ims kraujo. Tik tada, kai prieiname prie kabineto, pasakau, kad dabar seselė ims kraujo. Kartais su Mykolu sutariame, kad pirmiausia man paims kraujo, paskui - jam. Taip ir darome.
Tiesa, mano vyresnėliai taip pat turi tam tikrų ritualų su savo tėčiu. Gaila, negaliu matyti, ką jie ten veikia, bet esu girdėjusi apie kažkokią skanią sriubą, kuri vadinasi ,,tėtienė“. Mūsų vaikai apskritai žino, kad jei tik galėsime, visa, kas geriausia, pasiūlysime jiems. Pastebiu, kad ir jie mums atsako tuo pačiu. Pavyzdžiui, jeigu būnu pavargusi ir pasakau: vaikai, pasitarkite, kaip tvarkysite kambarius, jie ir pasitaria. Vienas plauna, kitas siurbia, o trečias šluosto indus. Aišku, kasdien neprašau, tik kartą per savaitę ar dvi.
Abu su vyru esate gana užsiėmę. Nebandote savo dėmesio stokos vaikams kompensuoti žaislais ar daiktais?
Taigi kad mano vaikams apskritai labai sunku ką nors įsiūlyti. Pavyzdžiui, Rūtą kalbinu kalbinu, kad važiuotume pirkti drabužių, o ji atšauna, kad pati gali viską pasidaryti ar pasisiūti. Reikia ją tiesiog už rankos paimti ir vestis. Ir Domas taip pat elgiasi: kai suplyšta batai, beveik priverčiu važiuoti rinktis kitų. Kadangi pati nemėgstu parduotuvių, įsisodinu į mašiną visus tris vaikus ir vieną dieną skiriame joms. Kitos mamos, pavyzdžiui, nuperka tik porą kojinių, aš perku iškart dešimt porų. Taigi namo grįžtame nešini didžiuliais maišais, bet paskui kokį pusmetį būna ramu. Buvo toks metas, kai Gintas grįždavo namo ir Mykolui kas dieną parnešdavo kokį nors žaisliuką. Paskui jau neliko žaislų, kuriuos būtų galima pirkti. Juk visose parduotuvėse jie vienodi. Vieną dieną patariau vyrui, kad ištrauktų visas dėžes, kuriose yra žaislai, suskaičiuotų, kiek jų yra, ir pagalvotų, kam tiek daug reikia. Sakau: pusę paslėpk ir vėl galėsi iš naujo dovanoti. Tada nustojo pirkti.
Visą laiką samdėte auklę, tad ar Mykolas lankė darželį?
Mūsų auklė labai gera ir yra pas mus iki šiol. Nežinau, kam jos labiau reikia - man ar vaikams. O Mykolas palankė darželį tam, kad pabendrautų su vaikais ir įgytų tam tikrų įgūdžių prieš mokyklą. Darželyje ,,Užupiukas“ pabūdavo iki pietų. Tiesą sakant, nė vienam mano vaikui nepatiko darželiai. Ir aš juos suprantu. Tai tėra būdas kur nors ,,padėti“ vaiką. Kodėl neleidau į privatų? Nesergu privačių darželių ir mokyklų liga. Juk neapsaugosiu savo vaikų nuo gyvenimo. Kas iš to, jeigu trejus metus jie palankys kažkokį ,,superdaržą“, paskui gatvėje vis tiek sutiks kitų vaikų. Ir netikiu, kad privačiuose darželiuose ar mokyklose galima gauti geresnį išsilavinimą. Juk viskas priklauso nuo paties vaiko. Niekada saviškių neversčiau, pavyzdžiui, eiti griežti smuiku. Nenori - nereikia, geriau tegul dumia kamuolio paspardyti. Gal ateityje bus renginių organizatoriai ir išmoks suburti žmones? Kai kurie dar leidžia vaikus mokytis anglų kalbos. Maniškiai visi lanko mokyklą, kurioje sustiprinta vokiečių kalba. Manau, kad anglų kalbos išmoks savaime, kaip kad mes rusų išmokome. Toks gyvenimas.
Kai vaikai suserga, o jūs negalite būti su jais, sąžinė negraužia?
Didieji jau gali ir be kitų pagalbos apsieiti, o su Mindaugu lieka auklė. Manau, mano bambagyslė gerokai prasitampiusi. Šypsotis pro ašaras išmokau dar tada, kai pradėjau dirbti televizijoje. Niekam neįdomūs mano jausmai. Neturi matytis to, kas darosi tau, kaip tik tai ir vadinama profesionalumu. Svarbiausia, kad žmogus, įsijungęs televizorių, matytų švytintį veidą. Kai išmoksti gyventi su tokia kauke, panašių klausimų net nekyla. Einu ir dirbu, negalvodama apie save ir savęs negailėdama. Tiesa, dabar kai sužinojome, kad vienas mūsų vaikų susirgo diabetu, pradėjau galvoti šiek tiek kitaip ir esu pasiryžusi keisti savo dienotvarkę, kad prireikus galėčiau su juo pabūti pati.