Prisipažinsiu, kai pagaliau susiruošiau susipažinti su Diana, moterį išvežė į gimdymo namus. Jau kitą dieną išgirdau iš jos džiugią naujieną: „Gimė mergaitė.“
Trys dienos po gimdymo, kai nedrąsiai praveriu Dianos (42 m.) ir Roberto (43 m.) Peteraičių namų duris viename sostinės miegamųjų rajonų.
Nedrąsu, nes žinau, kad keturių kambarių bute gyvena net devyni žmonės. Net žado netenku, kai tarpduryje garsiai amsėdamas mane pasitinka dar ir baltas pudeliukas.
„Pudeliuko labai norėjo vaikai. Ar gali jiems atsakyti?“ – atlaidžiai šypsosi septynių vaikų mama Diana. Ji pakviečia mane į kambariuką, kuriame po gimdymo apsistojo su mažąja ir dviem jaunėliais sūnumis, 7 m. Mykolu ir 5 m. Aleksandru.

Kambariai atspindi vaikų pomėgius

„Šeimos galva dirba protinį darbą, naktį turi pailsėti, todėl kol kas įsitaisė svetainėje“, – sako Diana, kai nustembu, o tai kaip čia telpa dar ir vyras. Be plačios dvigulės tėvų lovos, kambaryje stovi dviaukštė mažėlių lova. Ne tik sienas, bet ir lovos rėmus puošia įvairiaspalviai vaikų piešiniai. „Vyras iš pradžių nelabai pritarė, kad vaikai išpieštų lovos rėmą, tačiau dabar mums tai atrodo nuostabi idėja“, – sako moteris. Ji kviečia pažiūrėti, kaip gyvena jos vyresnėliai. Pačių vyriausiųjų – 15 m. Viliaus ir 14 m. Timo kambaryje daugiausia vietos užima sporto inventorius. Dvylikamečių dvynių Jono ir Stepono kambaryje stovi visas „Lego“ kaladėlių miestas. O ant sienų kabo įvairūs muzikos instrumentai. Apžiūrinėjant kambarius manęs neapleidžia nuojauta, kad šiuose namuose pirmiausia galvojama apie vaikus. Sutikime: gyvendami erdviau vis tiek nerandame vietos mėgstamam savo vaiko žaislui.
„Kambariai atspindi vaikų pomėgius. Vilius labai gražiai piešia, lankė dailę, Timas pūtė birbynę. Dabar pirmagimis susidomėjo imtynėmis, o antragimis – boksu. Steponas groja akordeonu, Jonas griežia smuiku, močiutė jam atidavė mandoliną. Vienas mažėlis labai gabus kalboms, o kitas mėgsta konstruoti“, – mano mintis nutraukia Diana.
Grįžtame pas pagrandukę Aną Mariją. Tamsių plaukų mergytė labai panaši į mamą. „Vyras labai džiaugėsi, kad gimė mergytė, juk bus mamos pagalbininkė. Man buvo svarbiausia, kad vaikas gimtų sveikas“, – sako Diana. Užaugusi su dviem seserimis, ji buvo laiminga galėdama pabūti ir vyriškoje draugijoje. „Vyriškas pasaulis taip pat gali būti įvairus. Vienas mano sūnus, sakykime, vyriškesnis, šiek tiek agresyvenis, kitas – „minkštesnio“ būdo, švelnesnis, meniškos sielos. Man, kaip motinai, netrūksta sūnų švelnumo. “

Žinia apie dvynius sukėlė šoką

„Dabar man pačiai keista, kad esu daugiavaikė septynių vaikų mama. Juk jaunystėje šeimos neplanavau. Man atrodė, kad ištekėjusi moteris papuola į nelaisvę. Vilniaus universitete buvau įgijusi rusų kalbos ir literatūros specialybę, nutariau pratęsti studijas ir įstojau studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Atrodė, nuostabu gyventi sau, kai kur nori, ten važiuoji, su kuo nori, su tuo susitikinėji.“
Jaunos nepriklausomos moters planus netikėtai pakeitė metais vyresnis universitete fizikos mokslus bekremtantis Robertas. „Jį sutikau viename krikščioniško jaunimo sambūryje Maskvoje. Jis atrodė kitoks, nei iki tol sutikti vaikinai, keliantis pasitikėjimą. Tačiau vis tiek nesutikau už jo tekėti, kai pasipiršo pirmą sykį“, – dabar juokiasi savo meilės istoriją prisiminusi moteris. Ji ištekėjo už Roberto būdama 25 m.
„Nesvajojau ir apie tiek vaikų, – toliau stebina savo pasakojimu moteris. – Su vyru norėjome, kad pirmagimis turėtų draugą. Taip gimė jo brolis pamečiukas. Vyras dirbdavo, aš derinau vaikų auginimą ir darbą – kartkarčiais išbėgdavau pavertėjauti. Tačiau abu su vyru jautėme, kad kažko trūksta mūsų gyvenime. Vieną dieną nusprendėme, kad šią tuštumą galėtų užpildyti trečias vaikelis.
Likus dviem mėnesiams iki gimdymo sužinojau, kad po širdimi nešioju dvynius. Nemeluosiu, patyriau šoką. Net ašarodavau, kai pagalvodavau, kaip aš galėsiu augindama dvynius tinkamai prižiūrėti dar ir brolius pamečiukus“.
„Vis dėlto Dievas neduoda didesnių išbandymų, nei žmogus gali pakelti“, – vijo liūdnas mintis daugiavaikė.

Netikėta mamos reakcija

Ne viena daugiavaikė šeima yra prisipažinusi, kad kai turi tris vaikučius, ketvirtam, penktam ar šeštam jau nėra taip sunku pasiryžti. Šią tiesą patvirtina ir Diana. „Svarbu peržengti trijų vaikų ribą. Su vyru matydami prie stalo keturias poras žibančių laimingų akių panorome daugiau tokių žiburėlių. Visi mūsų sūnūs buvo planuoti. Tik Ana Marija – Dievo dovana. Tiesiog vieną dieną pasijutau nėščia“, – neslepia Diana, kad ir labai patyrusioms šeimos pasitaiko „netyčiukų“.
Iš pradžių šeima gyveno viename kambaryje, kurį Dianai buvo padovanoję tėvai. Pasitaupiusi, vyro tėvams pagelbėjus šeima įsigijo trijų kambarių butą, kurį netrukus iškeitė į keturis kambarius. „Prieš daug metų norint įsigyti butą nereikėjo tokių pasakiškų pinigų. Galbūt reikėtų remonto. Tačiau aš vis prisimenu knygą apie Merę Popins. Ten šeimos galva svajojo apie namo remontą. Tada jiems gimė dvynukai...
Nauji baldai ar „euroremontas“, ko gero, taip nesušildytų namų kaip šviečiančios mano vaikų akys...“ – svarsto moteris ir jos balse negirdėti liūdesio ar padejavimų, kad kažko jiems labai smarkiai trūksta.
Jaunos šeimos sprendimas turėti daug vaikų labiausiai gąsdino Dianos mamą. „Ji daug metų buvo išdirbusi internate, todėl daugiavaikiai jai pirmiausia asocijavosi su asocialia šeima. Tačiau kai pamatė, kad tvarkomės neblogai, susitaikė. Anūkus ji labai myli.“ Kadangi gyvena netoli, Dianos tėvai – pirmieji pagalbininkai juos auginant.

Griežtas grafikas

„Kai viską suplanuoji iki smulkmenų, nėra sunku auginti daug vaikų“, – tikina moteris.
Vaikų pareiga – išdžiaustyti skalbinius, padėti išplauti indus ar sutvarkyti namus. „Skalbiamąją mašiną jungiu bene tris kartus per dieną, ypač jei vyresnėliai pasportuoja.“
Kiekvienai moteriai jautrus klausimas – maistas. „Niekada nemėgau stovėti prie puodų. Ir dabar stengiuosi suktis taip, kad maistas būtų šviežias, bet pagaminamas greitai ir paprastai. Vaikai virtuvėje padeda, tačiau ne itin daug. Kai prasideda mokslai, būreliai, nelabai lieka laisvo laiko. Štai vakar vakare priskuto bulvių, morkyčių, kad šiandien galėčiau jiems išvirti sriubos. Kad nereikėtų kiekvieną dieną stovėti prie puodų, maisto gaminu dviem dienoms, dalį užšaldau.“
Ypač kruopščiai šeima planavo Anos Marijos atėjimą. „Žinojau, kad bus nelengva po gimdymo, negalėsiu nuolat stovėti virtuvėje prie puodų, kai teks dieną naktį žindyti mažąją.“ Tad dar prieš gimdymą visa šeima prisidarė maisto, kurį galima užšaldyti, ir prikimšo šaldiklį.
„Sulaukus mažėlės dalį darbų iš manęs perėmė vyras. Anksčiau pirkti maisto į parduotuvę keliaudavau aš su vienu kuriuo vyresnėliu sūnumi. Dabar keliauja mano vyras. Nėra taip paprasta pirkti. Tėtis ar mama paiso akcijų, ką galima įsigyti pigiau, o sūnūs padeda pirkinius parnešti namo. Kiekvieną dieną grįžtame su trimis pilnais krepšiais maisto. Vieną krepšį užima duonos gaminiai“, – juokiasi Diana.
Tėtis iš ryto sūnums ruošia ir pusryčius. Pusryčiams šeima visada valgo košes. Košės – sveikas ir kartu pigus maistas, neslepia nuolat skaičiuojanti pinigėlius daugiavaikė. Tėtis sutepa sūnums sumuštinių. „Ar negali patys, juk dideli vyrai?“ – nusistebiu. O Diana tik nusijuokia: „Kai šeima tokia gausi, vyrauja griežtas grafikas. Iš ryto sūnus keliame kas penkias minutes. Penkios minutės vienam nueiti į tualetą ir nusiprausti, tada penkios minutės – kitam. Tėtis per tą laiką sutepa sumuštinius. Jei nesilaikytume tokios griežtos tvarkos, ankštame koridoriuje susidarytų „kamščiai“.“
Daugiavaikė mama pasakoja, jog jos neišsipildžiusi svajonė – kad virtuvėje stovėtų didelis apskritas stalas, prie kurio kiekvieną kartą galėtų susėsti visa šeima.

Negyvena atsiskyrėlių gyvenimo

„Kartą nugirdau, kaip mano sūnus vienam savo draugui pasiūlė nueiti pas jį pažaisti. Tas atsakė, kad pas juos nėra nei draugų, nei vietos, nors keturių asmenų šeima gyvena trijų kambarių bute. Tikrai nėra taip, kad mūsų vaikai negalėtų į namus atsivesti draugų, nes ir taip vos telpame, – Diana tarsi atspėja mano minčių eigą. – Mūsų namai pirmiausia yra mūsų vaikų namai“.
Visas straipsnis - žurnale