Dabar, šaltuoju metų laiku, televizorių žiūrime kur kas dažniau nei vasarą. Televizorius tampa lyg dar vienu šeimos nariu. Prie žydrojo ekrano daug laiko praleidžia ir mažieji žiūrovai. Televizorius rodo vaizdus, skleidžia garsus, kurie pritraukia kūdikio dėmesį. Vyresnieji mielai žiūri filmukus, vaikų laideles. Jie kartais netgi tampa savitais televizijos įkaitais.
Ir kaip vienas pasaulio stebuklų veikia pačius mažiausiuosius žiūrovus?

Ten kažkas juda
Kuo mažesnis vaikas, tuo daugiau laiko mama praleidžia kartu su juo. Kartu, aišku, sėdi ir prie televizoriaus. Jo įtaka naujagimiui dar nėra iki galo ištirta. Tačiau kai kurie dalykai akivaizdūs.
Pirmosiomis gyvenimo savaitėmis pritildytas televizoriaus garsas mažylį tik užliūliuoja, migdo. Dviejų trijų mėnesių kūdikis jau atkreipia dėmesį - pasuka galvutę į šviečiantį ekraną. Dar po dviejų mėnesių vaikas atkreips dėmesį į tai, kad ekrane kažkas juda.
Ryšys tarp matomo ir juntamo atsiranda labai anksti. Tyrinėtojai 4 mėn. vaikams pademonstravo du animacinius filmukus: pirmu atveju garsas buvo sinchroninis, o antru - ne. Vaikučiai labiau domėjosi ,,teisingu” filmuku.
Į klausimą, kaip judantys paveikslėliai veikia kūdikį, vienareikšmiškai atsakyti negalima. Akivaizdu, kad tai priklauso nuo mamos, tėtės arba kito mažylį prižiūrinčio žmogaus. Specialistai pataria nenaudoti televizoriaus kaip garsinio fono. Taip pat nežiūrėkite mėgstamos laidos, kai kūdikį maitinate. Jūsų dėmesį atitrauks įvykiai ekrane, o kai maitinate vaiką, jam reikalingas visiškas jūsų dėmesys.

Aklas mėgdžiojimas
6 -18 mėn. vaikams sunku ilgiau susikaupti. Tačiau susikaupęs jis labai sparčiai mokosi. Šešių mėnesių vaikas gali išmokti tinkamai naudotis žaisliuku, pamatytu prieš parą per televizorių nepažįstamo žmogaus rankose. Taigi televizoriaus žiūrėjimas - tai tam tikra mažojo patirtis.
Tačiau kol mažylis pradės kalbėti, žiūrėti televizorių jam reiškia tik girdėti ir matyti ką nors nesuvokiamo. Sunkesnio siužeto jis nesupranta, tačiau gali reaguoti emocionaliai.
Bet stebėdamas net ir nesuprantamą siužetą vaikas išgyvena emocijų. Ar pastebėjote, kad vaikas tampa neramus, kai ekrane kas nors verkia, ir ima krykštauti, kai filmo herojai juokiasi? Vaikui, kuris dar nepramoko kalbėti, labiausiai tinka trumpos programos, skirtos specialiai mažiausiems. Teletabius kuo puikiausiai gali suprasti net vienų metų vaikas, tuo tarpu W.Disney’aus animacinių filmų siužetas ir žodynas bus pernelyg sudėtingas.

Mamyte, paaiškink
18 mėn.-3 m. mažylis jau suvokia siužetą, tačiau kad jį suprastų tinkamai, reikia, kad suaugusieji paaiškintų. Stenkitės nepalikti vaiko vieno su įjungtu televizoriumi ar vaizdo grotuvu. Antraip vaikas gali pradėti be pagrindo baimintis.
Pažvelkite į animacinį filmuką žiūrintį mažylį. Jis ploja rankutėmis, trepsi kojytėmis, juokiasi, krykščia, bet nekomentuoja, nekalba. Vaikučiui dar labai trūksta žodžių, kad galėtų išreikšti savo jausmus. Jam turite pagelbėti jūs. Įgarsinkite tai, ką jūsų atžala jaučia tik intuityviai: ,,Atpažįsti? Tai paukštelis skrenda paskui liūtuką”, ,,Ar matai, koks rainas katinėlio kailis?”, ,,O čia šuniukas. Jis taip smagiai loja todėl, kad pamatė berniuką…”

Televizija ir tikrovė
Patys mažiausieji žiūrovai linkę susitapatinti su pagrindiniu filmuko veikėju ir vėliau ilgai išgyvena tai, ką matė. Tik 3-4 m. vaikas pradeda suprasti vaizduotės ir realybės skirtumą. Jis jau žino, kad animacinis filmas - tai nėra tikras gyvenimas, ir su malonumu tyrinėja nuostabių princų, fėjų ir kalbančių gyvūnų pasaulį, kuris paskatina jo vaizduotę.
3-4 m. vaikas jau supranta, kad jis - tai jis, supranta kuo skiriasi nuo kitų, vadinasi, gali apsimesti kuo nors kitu. Jam tai pamažu pradeda patikti. Jis vaizduoja gydytoją, kuris leidžia vaistų, griežtą tėtį, kurio reikia klausyti. Vaikai mėgsta tapatinti save su kuriuo nors televizijos veikėjų, dažniausiai su tuo, kieno išgyvenimai jam artimesni.
Šiuolaikiniai vaikai vis dažniau tapatina save su išgalvotais personažais ir vis rečiau - su realiais žmonėmis. Jų vaizduotėje daugiau vietos užima televizinių istorijų pasaulis. Iškyla pavojus prarasti realybės pojūtį. Todėl kuo mažiau pirkite žaisliukų ir daiktų su vieno ar kito animacinio filmo simbolika. Kad vaikas susidomėtų tikruoju gyvenimu, reikia pasistengti: kartu eikite pasivaikščioti, į parodas, pirkite vaizduotę lavinančių žaisliukų.

Bendrauti ,,gyvai” geriau
Suaugusiesiems, aišku, labai patogu, kai vaikas ramiai sau tūno prie televizoriaus. Betgi nebūkite egoistai! Piktnaudžiaujant tuo, gali atsirasti pati tikriausia vaiko priklausomybė nuo televizoriaus. Net suaugusieji linkę susižavėti žydruoju ekranu ir kiurksoti prieš jį visą savaitgalį.
Ką daryti, kad taip neatsitiktų? Patarimas paprastas: jei mažylis nori pabūti su jumis, pažaisti, o jūs niekaip negalite to padaryti, pasiūlykite jam žaidimą, kurį jis gali pažaisti vienas, retkarčiais atkreipdamas suaugusiųjų dėmesį. Galų gale, jei esate labai užsiėmę, nuveskite vaiką į svečius pas kaimynų berniuką - tik nenuspauskite užginto mygtuko!
Taip pat reikės šiek tiek ,,persiauklėti” ir patiems. Susimąstykite apie televizijos vaidmenį savo gyvenime. Jeigu jis seniai išstūmė draugus, įdomias keliones ir tapo jūsų pomėgiu, naivu būtų tikėtis, kad jūsų atžala išvengs tos pačios lemties. Taigi pradėkite nuo savęs!

Pavojai
Televizorius tikrai nėra pati geriausia vaikučio ,,auklė”. Didžiausias pavojus - nuovargis. Televizijos programa - tai garsų ir vaizdų kaleidoskopas. Bandydamas juos sekti ir išsiaiškinti, mažylis išeikvoja daug jėgų: dažnai susijaudina, patiria stresą, nes jis dar sunkiai skiria realybę nuo sukurto pasaulio.
Kiek laiko vaikas gali praleisti prie žydrojo ekrano? Vaikų psichologai pataria mažylio iki vienų metukų nepalikti prie televizoriaus daugiau nei 15 min. Šiek tiek vyresnis vaikas - 1-3 m. gali žiūrėti iki pusvalandžio. Vyresni darželinukai gali vaikams skirtas laidas žiūrėti jau valandą.
Vaikų psichologai pastebėjo, kad vaikai, kurie per ilgai žiūri televizorių, yra labiau linkę agresyviai elgtis ir turi daugiau kitokių psichikos bėdų. Agresyvaus elgesio atvejų daugėja dėl to, kad pasinėrus į netikrą pasaulį nesinori nieko daryti ir veikti, taip pat atsiranda ir socialinė izoliacija. Be to, pasyvus laisvalaikis skatina anstvorį.
Kad galėtumėte kontroliuoti, kiek ir ką ikimokyklinukas žiūri, jokiu būdu nestatykite televizoriaus vaiko kambaryje. Net nepastebėsite, kada vaikas įsijungs laidą, visiškai netinkamą jo amžiui.