Gražuolė ,,Lietuvos šokių dešimtuko“ šokėja Laura Imbrasienė nė iš tolo nepanaši į išdidžias išpuikusias miesto damas. Ji visai nepanaši ir į ,,pasikėlusias“ manekenes, nors iki šiol vis dar dirba šį darbą. Laura –nuoširdi ir paprasta, be galo atsidavusi žmona bei keturmečio Mantuko mama.

Kaip ančiukas virto gulbe
,,Mokykloje nebuvau žvaigždė, o pradinėse klasėse netgi krimtausi dėl to, kad esu stora. Tik vėliau labai išstypau, o kai suėjo šešiolika, ir vėl sustambėjau...“ Laura prisipažino, kad mama auklėjo gana griežtai: ,,Buvau labai sąžininga mergaitė. Kol draugės iki vėlumos lakstydavo kieme, aš devintą jau eidavau miegoti. Tada priekaištaudavau, tačiau dabar suprantu, kad taip buvo geriausia. Tik dabar matau, kokios užaugo tos draugės, kurios kieme ,,sėdėjo“ iki dvyliktos, ir kokios užaugome mes su sese. Ne viena jų per anksti daug patyrė, darėsi abortų...“

Rinkausi vyrą, panašų į tėvą
Su savo būsimu vyru Laura mokėsi toje pačioje klasėje. Tačiau kol baigė vidurinę, nejautė vienas kitam didelės meilės. Nors iš tikrųjų meilės nejautė Laura, o Gediminas jau tada jai simpatizavo. ,,Aš buvau taip išauklėta, kad per daug neprisileisdavau vaikinų. Be to, mokykloje mergaitės dažniau dairydavosi į vyresnius vaikinus... Kai baigiau mokyklą, viename vakarėlyje kažkaip kitaip į jį pažiūrėjau... Prasidėjo mūsų labai graži draugystė, kuri truko ilgai, net šešerius metus.“ Laura mano, kad merginos vyrą renkasi panašų į tėvą: ,,Mano tėvas buvo aukštas, gražus, truputį ,,laukinis“: žvejojo, dirbo sunkius darbus, nebuvo baltarankis. Dar labai svarbu vyro rankos. Negaliu pakęsti moteriškų vyro rankų. Ir akys… Kai pasižiūri į akis ir gali labai daug apie jį pasakyti.“

Neskubino įvykių...
,,Aštuoniolikos pradėjome draugauti, dvidešimt ketverių susituokėme. Visus tuos šešerius metus kasdien susitikdavome. Aš labai norėjau šeimos, labai norėjau vaiko. Apie tai kalbėjau jau ir aštuoniolikos. Jei kur pamatydavau vaiką, negalėdavau atsiplėšti. Jį „niurkydavau“, norėdavau žaisti. Kai įstojau į Pedagoginį universitetą, technologijų ugdymo (darbų mokytojos) specialybę, dėstytojai juokavo, kad čia rengia žmonas „su aukštuoju.“ Kartą vienoje parduotuvėje prie Lauros priėjo modelių agentūros savininkė ir pasiūlė tapti modeliu, paskui teko numesti šiek tiek svorio, iš naujo mokytis vaikščioti, dažytis. Milano modelių agentai taip pat pastebėjo Lauros grožį ir pasiūlė atvykti į Italiją. ,,Išvažiavau, bet po mėnesio grįžau. Tas darbas ne man. Esu savikritiška, o aplink mačiau tokią galybę gražių moterų, tokią didelę konkurenciją, kad iškart supratau, jog nekovosiu...“

,,O dabar aš noriu mergaitės“
Išgirdęs, kad laukiuosi, būsimas vyras šiek tiek išsigando, nebuvo jokių mano lauktų: ,,Brangioji, valio...“ Jis suprato, kad nuo šiol teks rūpintis jau dviem mylimais žmonėmis. Gal tai dar pagreitino vestuves. ,,Mūsų vestuvės buvo paprastos. Susėdome dviese į mašiną ir nuvažiavome į Santuokų rūmus. Liudininkai buvo mano sesuo su vyru. Labai skubėjome, nes sesuo buvo tik pagimdžiusi, namie laukė vaikutis.“ Laura visą laiką norėjo sūnaus, bet kai echoskopo tyrimas parodė, kad laukiasi berniuko, iškart pagalvojo: ,,O dabar noriu mergaitės.“ Nėštumas buvo labai lengvas, kartasi moteris net nesuprasdavo – laukiasi ar ne. ,,Prabusdavau ryte ir atrodė, kad reikia tuoj pat ko nors griebtis. Antraip ką nors pramiegosiu, ką nors praleisiu. Kone ritualu tapdavo bėgimas per parduotuves: tai vaikiškų drabužėlių, tai gėlių vazonėlių...Vis tekina ir vis su maišiukais.“

,,Pas stomatologą baisiau nei gimdykloje“
Šiuos žodžius vyras Laurai pasakė jau po gimdymo. ,,O iki tol viskas vyko taip greitai, kad nelabai spėjau ir susivokti. Dešimtą pajutau skausmus, kurie vis tankėjo. Apie antrą buvau gimdykloje. Vyras mėgino mane linksminti, o aš pykau, manydama, jog nesupranta, kad man labai labai skauda. Visada labai bijojau skausmo. Todėl visų prašiau, kad man taikytų nejautrą. Bet, įtariu, gydytojas mane apgavo. Jis greičiausiai matė, kokia esu... Pagimdžiau pati. O vėliau draugė, gyvenanti Amerikoje, labai stebėjosi ir vadino mane didvyre. Amerikoje beveik visos gimdo taikant nejautrą.“

Vaikutis, kuris nesišypsojo...
,,Nesuprasi, koks tai vaikas. Pirmiausia jis labai dažnai valgydavo – kas dvi valandas. Maitinau savo pienuku iki septynių mėnesių. Kažkodėl Mantukas visai nesijuokdavo. Kiti vaikučiai, kai prie jų prieini, nusišypso ar net sukrykščia. O maniškis pradėjo šypsotis tik nuo metų. Tačiau vaikščioti pradėjo labai anksti, devynių mėnesių, o visą abėcėlę jau mokėjo pusantrų metų. Gal dėl to, kad jo kambaryje buvau prikabinėjusi raidžių ir skaičių, kuriuos pagaminau kompiuteriu. Dabar Mantukui ketveri ir lyg koks profesorius nuolat sėdi prie knygų. Labiausiai jam patinka galvosūkiai ir užduočių knygos. Tereikia perskaityti užduotį ir jis lyg riešutėlius jas gliaudo.“

Dvi operacijos – ir jokių stebuklų
,,Mantukas pradėjo sirgti tuomet, kai nustojau maitinti savo pienuku. Pamenu, sukarščiavo, keturiasdešimt laipsnių, atsidūrėme ligoninėje. Didžiausias išbandymas laukė, kai sūneliui buvo pusė metų. Pastebėjau, kad Mantukas geria mano pienuko, o akytės žiūri į skirtingas puses. Kreipiausi į gydytojus, kurie tvirtino, kad šią bėdą po keturių mėnesių išaugs. Po penkių mėnesių vėl kreipiausi į gydytojus. Aplankiau kone visus įmanomus specialistus, tačiau niekas negalėjo nustatyti, kas jam yra. Iš pradžių lyg nustatė Brauno sindromą, tačiau tik Kauno akių klinikose išgirdau tikrąją priežastį – dešiniosios akytės viršutinio raumens paralyžius. Sunkiausia buvo, kad gydytojai visą kaltę suvertė man, neva aš dėl to kalta, nes per nėštumą sirgau sloga. Labai skaudu, bet suprantu, kad tai nesąmonė. Aš nerūkiau, nevartojau alkoholio, gėriau vitaminų ir labai save prisižiūrėjau.“ Mantukui prireikė net dviejų akies operacijų, per kurias vieną raumenį traukė, kitą atpalaidavo. Gydytojai stebuklų nežadėjo. Jie tik sakė, kad kai Mantas išaugs, nereikės kelti viso veiduko, kad pamatytų, kas yra viršuje. Iki galo išgydyti negalima, nes yra akytės paralyžius. ,,Raminu save, kad Mantukas akyte vis dėlto mato ir kad daug vaikučių turi dar rimtesnių bėdų. O mes su savąja galime gyventi.“ Dabar pagal tą akytę galima nustatyti, kada vaikučiui pakylusi temperatūra. Jis jos tiesiog nebepakelia.

Griežta mama
Mantas – mamos „rankinukas“, nors išvaizda panašesnis į tėtį. Jie visur kartu eina, daug šnekasi. Laura prisipažįsta, kad yra gana griežta mama. ,,Bijau išauginti netinkamą vyrą. Pasakau vieną kitą kartą gražiai, trečią kartą pakeliu balsą. O Mantas man atkerta: ,,Tu esi bloga mama, tu mane bari.“ Į darželį Mantukas pradėjo eiti dvejų su puse metų. Jis lanko darželį, kuriame vaikučiai turi bėdų, serga paralyžiumi. ,,Mus priėmė, nes Mantuko keliukai truputį pasukti į vidų ir dar jis yra plokščiapadis.“ Čia daro masažą, penktadieniais vaikai lankosi baseiniuke.

„Lietuvos šokių dešimtukas“

„Į „Lietuvos šokių dešimtuką“ aš pati sugalvojau eiti, jei būčiau pasitarusi su vyru, greičiausiai būtų mane atkalbėjęs. Jis labai praktiškas ir racionalus žmogus. Aš – Vandenis, impulsyvi, o jis – Jautis, kuria atsisėda, pagalvoja, moka mane atkalbėti. Sūnus žiūri šokių laidas, tačiau ne visada iki galo. Nors aplinkinai giria, tačiau manau, kad gal nelabai objektyviai mane vertina. Buvo labai sunku išeiti. Apimdavo paniška baimė, kai darai tai, ko gerai nemoki.“
Dėl šokių moteris išėjo iš darbo, bet per daug neišgyvena: ,,Kai viskas baigsis, vėl ieškosiu darbo. Be to, labai noriu dukrytės. Tam specialaus laiko nėra, todėl nieko neplanuoju. Geriausia, jei kitas vaikutis pasaulį išvystų tarsi netyčia“.