Suaugusiems tokie dalykai atrodo visiškas menkniekis, tačiau vaiką jie dali rimtai įžeisti. Ko nereiktų daryti, jeigu nenorite sugadinti santykių su savo vaiku.
1. Ignoruoti
Mažylis bando kalbėtis su tėvais, užduoda jam klausimus, dalinasi savo samprotavimais, tačiau jokio atsako nesulaukia arba išgirsta frazę „Taip, puiku!”, ištartą tik tam, kad vaikas atstotų. „Mama, pažiūrėk, kokį bokštą pastačiau!” – „Taip, tu šaunuolis!” Net jeigu mama net neatsisuko pažiūrėti ar atsisukusi abejingai dėbtelėjo, vaikas tai tikrai įsimins.
2. Atstumti
Dar mažiau maloni situacija, kai mamai ar tėčiu reikia skubiai atlikti darbo užduotį, kažkam paskambinti, išvirti sriubą ar išlyginti drabužius, o vaikas nori ant rankų, sukinėjasi aplinkui ar glaustosi. „Eik, pažaisk, aš užsiėmusi!” – tokie žodžiai paprastai lydi lengvą stumtelėjimą vaikų kambario link, o mažylis jaučiasi atstumtas.
3. Daryti už vaiką tai, ką jis gali pats
Sulaukus dvejų ar trejų vaikui atsiranda noras viską daryti savarankiškai ir taip išbandyti savo jėgas. Šiuo laikotarpiu prievartinis maitinimas šaukšteliu, rengimas, sodinimas ant puoduko, veido prausimas ir kiti panašūs veiksmai atžalos suprantami kaip: „Tu nieko nemoki ir nieko nevertas”. O tai, kad mažyliui nebuvo leista pačiam uždaryti durų, paspausti mygtuką lifte ar išmesti popierių į šiukšlių dėžę, gali tapti jo isterijos priežastimi.
4. Nevertinti pastangų
Vaikas stengėsi. Labai stengėsi. Tada, kai pats naktį atsikėlė į tualetą, pats apsirengė, nupiešė katiną (na ir kas, kad jis tik su viena ausimi ir visos jo letenos vienoje pusėje), padėjo mamai sudėti produktus į parduotuvės krepšį. Jis užsitarnavo jei ir ne paskatinimo, tai bent nuoširdaus pagyrimo, priešingu atveju kitą kartą jam nekils noras kartoti savo žygdarbių.
5. Imti daiktus neatsiklausus
Klystate manydami, kad maži vaikai nesupranta, kurie daiktai priklauso jiems, o kurie – kitiems. Todėl tas faktas, kad jūs neatsiklausę pabaigėte mažylio pusryčius, išdėliojote jo daiktus jums patogia tvarka (ir išmetėte visus vertingus popieriukus!) ar sudėliojote į spintą visus vaikiškus rūbelius, atidavėte išaugtus žaislus pusbroliui, vaiko gali būti suprasta kaip pasikėsinimas į asmeninę nuosavybę su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
6. Nepaisyti nuomonės
Net patys mažiausi turi turėti teisę rinktis. Pavyzdžiui, ką valgyti per pietus: bulves ar makaronus. Ką apsirengti einant pasivaikščioti: šortus ar džinsus. Leisdami vaikui rinktis ne tik išreikšite pagarbą vaikui, bet ir mokysite vaiką atsakyti už savo žodžius.
7. Palikti/Išeiti neatsisveikinus
Kai kurioms mamoms pakanka trumpam išbėgti į parduotuvę ar išeiti išnešti šiukšles, kad vaikas tai suprastų kaip išdavystę. Ir nesvarbu, kad su mažyliu tuo metu būna mylima močiutė ir jis visiškai nesijaučia vienišas. Lygiai taip pat bjauriai jaučiasi prie darželio pratinamas vaikas, kurį atvedusi mama paslapčiomis dingsta, nes mano, kad „taip bus geriau“. Ne, taip nebus geriau. Atsisveikinkite su vaiku, sukurkite atsisveikinimo ritualą ir pasakykite, kada ateisite jo pasiimti.
8. Netesėti pažado
„Jeigu gerai elgsiesi, nupirksiu ledų!” Vaikas iš visų jėgų stengėsi gerai elgtis, tačiau paskui kažkas susiklostė negerai: piniginė liko namuose, parduotuvėje nebuvo ledų, mama gatvėje sutiko draugę ir užsimiršo… Tokia situacija ne tik įskaudina mažylį, bet ir verčia jį manyti, kad mamos žodžiai nieko nereiškia.
9. Meluoti
„Skiepas – tai visai nebaisu, tarsi uodas įkastų”, „Ateisiu po penkių minučių”, „Visi pasaulio vaikai jau nuėjo miegoti”, „Tavo čiulptuką išsinešė pelytė”. Vieną dieną mažylis supras, kad jį apgaudinėjo ir visiškai praras pasitikėjimą jūsų žodžiais. Todėl tiesos sakymas vaikui ir atvirumas su juo yra geriausia visada – ir kai jūsų vaikui suėjo keleri metai, ir kai jis įžengė į paauglystės laikotarpį.