Vaikas užsidaro kambaryje ir su kažkuo kalbasi. Pradeda verkti, kai automobilyje prisėdate šalia, nes… prispaudėte draugą. Kodėl vaikas susikūrė nematomą bičiulį? Kaip reaguoti? Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.
Trejų metukų Gabrielė jau pusmetį bendrauja su nematomu draugu Marsu. Mamai pasakoja, kad tai jos geriausias draugas. Jiedu neišskiriami. Kartu prausiasi, keliauja į darželį, valgo prie vieno staliuko. Mama turi pristatyti dar vieną kėdutę, antraip liejasi Gabrielės ašaros. Mama bandė aiškinti, kad Marso nėra, bet mažylė prieštarauja ir rodo į tuščią vietą, kurioje neva dabar sėdi Marsas. Dvikojis jis ar keturkojis – neaišku. Tokia mergytės vaizduotė gąsdina tėvus, kurie turi būti budrūs, nes, žiūrėk, Gabrielė jau šaukia: nesėsk ten, ant Marso atsisėsi! Neik į tualetą, dabar ten Marsas! Dar neuždaryk mašinos durelių, Marsas nespėjo įlipti…
Nematomą draugą turi daugelis mažų vaikų, kodėl?
Aš sakyčiau kitaip. Yra vaikų, kurie jį turi, bet ne visi. Nematomas draugas tarsi kompensuoja vaikui tai, ko jam trūksta. Dažnai tokius draugus turi tie vaikai, kurie arba neatranda saugaus ryšio arba nepasitiki aplinka. Priežastys gali būti įvairios: galbūt pasijuto išduoti, palikti, o gal jaučiasi vieniši ar patyrė kitų vaikų skriaudą. Štai tada ir susikuria įsivaizduojamą draugą, kuris yra tarsi paties vaiko dalis, sauganti, remianti, palaikanti.
Liaudyje sklando nuomonė, kad vaikai, turintys nematomų draugų, kalbasi su angelais. Dažnai tai gąsdina tėvus.
Ne, mistikos čia tikrai nėra. Mažo vaiko vaizduotė yra labai laki, jis dar gerai neskiria fantazijų nuo tikrovės. Įsivaizduojamas draugas mažyliui atrodo tikras. Tokie nematomi draugai kartais gąsdina suaugusiuosius, bet pačiam vaikui tai nėra baisu. Mažieji gyvenimiškų žinių turi gerokai mažiau už suaugusiuosius, ir tą žinių spragą užpildo vaizduote. O kadangi nelabai skiria fantazijų nuo tikrovės, tai ir įsivaizduojami dalykai jam atrodo tikroviški.
Tėvams nėra ko nuogąstauti, nes nematomas draugas tėra fantazija, o ne kokie nors antgamtiniai dalykai. Ir nors atrodytų, kad mistinis draugas mažyliui atrodo matomas, jo iš tikrųjų nemato. Nematome ir mes, suaugusieji. Tai ne haliucinacijos, kurias kartais patiria suaugusieji. Tiesiog laki vaizduotė.
Dažnai mūsų mažieji bijo pasilikti tamsoje ir prašo įžiebti nakčiai lemputę. Sutemus vaizduotė dirba dar sparčiau ir kiekvienas šešėlis mažyliui gali atrodyti kaip „gyvas” baubas. Suaugęs žmogus suprastų, kad tai tik kokio daikto šešėlis, o mažylis dar nesusivokia, kas tai yra.
Stebėkite žaidžiančius vaikus: pasiėmęs pagalį berniukas žaidžia karą: šaudo arba kovoja kaip su kardu. Jei paklausite, jis žinos, kad tai pagalys, tačiau žaisdamas įsivaizduoja, kad tai šautuvas arba kardas.
Nematomų draugų turi tik patys mažiausieji ar ir vyresni vaikai?
Dažnai vyresni vaikai (sulaukę penkerių ir daugiau) slepia nematomus draugus nuo savo tėvų. Bijo prisipažinti, nes žino, kad jie nesupras. Pasitaiko, kad tėvai, staiga įėję į vaiko kambarį, užklumpa garsiai besikalbantį su savimi. Nereikia nei barti vaiko, nei išsigąsti, o pabandyti įsijausti į jo pasaulėjautą ir kalbėtis su juo, pasiaiškinti, apie ką svajoja ir ko trokšta.
Dar vyresni vaikai kartais savo draugu įvardija gyvenime egzistuojantį asmenį. Tarkim, kartą gyvenime matytą žmogų, palikusį didžiulį įspūdį. Vaikas visiems pasakoja, kad su juo draugauja. Kad ir kokio amžiaus vaikai būtų, tai, kad turi nematomą draugą, reiškia, kad jiems svarbu būti įvertintiems ir pripažintiems.
Nematomas draugas nėra vienadienis, jis gyvena kartu su vaiku savaitėmis, mėnesiais, kažką veikia, patiria, išgyvena…
Taip, nematomas draugas „gyvena” kasdienį gyvenimą ir jis yra paties vaiko atspindys. Įsiklausę, ką veikia nematomas draugas, suprasime, kaip jaučiasi mūsų vaikas. Tas nematomas draugas taip pat atspindi mažylio lūkesčius, jausmus, neįgyvendintus poreikius. Kartu vaikas gali primesti nematomam draugui atsakomybę už blogus savo poelgius. Tarkim, mažylis sudaužė stiklinę, bet mamai sako, kad tai jo draugas ją sudaužė. Taip vaikas nusimeta atsakomybės naštą.
Kartais papasakoja tėvams, kad nematomas draugas sutvarkė namus, sudėjo žaislus į dėžę ir t. t. Tada vaikas į savo draugą sudeda tikros draugystės, kurios trokšta, lūkestį. Todėl jei stebėsite mažiuko nematomą draugą, labai daug sužinosite apie patį vaiką. Ir nors gali būti įvairialypis, draugas yra paties vaiko dalis.
Vadinasi, nereikia mažyliui aiškinti, kad susikurtas draugas neegzistuoja?
Tėvams svarbiau suprasti savo vaiką, nei aiškinti jam, kad prisigalvoja nebūtų dalykų. Daug geriau yra stebėti juos „bendraujančius”. Taip tėvai supras, ko trūksta jų vaikui, ir galės geriau patenkinti jo poreikius. Nematomas draugas reiškia, kad mažyliui reikia daugiau dėmesio. Tėvams, kurie pastebi, kad vaikas susikuria draugą, reikėtų drąsinti mažylį ir mokyti jį bendrauti su suaugusiaisiais bei bendraamžiais, kad nebūtų užsisklendęs. Įskaudinti vaikai taip pat susikuria nematomų draugų tam, kad turėtų kam pasiguosti. Išgalvoti draugai visada juos supranta, myli ir padeda.
Ko gero, įsivaizduojamas draugas gali atsirasti ir dėl banalesnės priežasties, tarkim, kai vaikas išeina į darželį.
Aišku, kad gali, bet vis tiek tai reiškia, kad mažylis blogai jautėsi. Galbūt darželyje su juo niekas nebendravo, jautėsi vienišas ir atstumtas, todėl prireikė tokio draugo. Tokiam vaikui, ko gero, reikėtų surasti daugiau pomėgių, leisti į būrelius, kuriuose būtų vertinamas už tai, koks yra, ir turėtų su kuo bendrauti. Matyt, mažylis labai jautrus, drovus ir jam reikia aplinkos, kurioje „atrastų” pats save. Iš dalies priežastis – mūsų švietimo sistema, kuri iš karto reikalauja rezultatų. Pažįstu vieną berniuką, kuris nepritapo jokiame darželyje, nes buvo itin jautrus. Bet kai mama jį išleido į privatų, kuriame vertinami ne vaikų gebėjimai, o patys vaikai, atsivėrė, puikiausiai pritapo. Mažas vaikas turi būti vertinamas ne už laimėjimus, o už tai, koks yra. Tada tvirčiau jaučiasi, pasitiki savimi ir jam nebereikia nematomų draugų.
Galbūt toks draugas reiškia, kad mažylis yra lakios vaizduotės ir ateityje bus rašytojas ar menininkas?
Visi vaikai turi lakią vaizduotę. Kuo daugiau žaisdamas paprastus daiktus paverčia įsivaizduojamais ir prikuria įvairių istorijų, tuo vaizduotė yra lakesnė. Tačiau su įsivaizduojamu draugu tai neturi nieko bendra. Augdamas ir bręsdamas mažylis išmoksta atskirti, kur yra vaizduotė, o kur tikrovė. Pradinukės mergaitės piešia lėles, joms duoda vardus, rengia princesių drabužiais, tačiau puikiai žino, kad tai tik žaidimas ir popierinės princesės nėra tikros. O vienų-penkerių metukų mergytei jos atrodo tikroviškos.
