„Aš tavęs nekenčiu”, „Tu bloga”, „Aš tavęs nemyliu” – turbūt tokius žodžius išgirdus kiekvienai mamai širdis apsilietų krauju. Minčių kyla įvairių – „Kas negerai vaikui ar man?”
Konsultuoja Paramos vaikams centro psichologė Jūratė Baltuškienė.
„Nemyliu tavęs!”
Vaikai taip sako tada, kai pyksta. Kai nebežino, kaip išlieti savo pyktį ir emocijas, kartais pasirenka artimiausiems žmonėms pasakyti ką nors labai nemalonaus. Reikėtų žinoti, kad retas iš tiesų taip ir galvoja, o kai praeina pyktis, vaiką paprastai ima persekioti kaltės jausmas. Vaikai kažkaip intuityviai supranta, kad tokie žodžiai tėvus labai žeidžia, ir kai patys jaučiasi įskaudinti, pažeminti, kažko neleido, nedavė, neišklausė nuomonės, tuomet ir kerta iš peties savo mylimiausiems žmonėms. O tėvai dažnai ima ir patiki, kad tai pasakęs vaikas iš tiesų taip ir mano. Jiems tikrai gali būti skaudu, šiaip ar taip, kad ir ką gyvenime darytum, darai dėl vaikų – daug dirbi, stengiesi, aukojiesi, o šie ima ir teškia į veidą tokius negailestingus žodžius.
Pirmas ir svarbiausias patarimas tėvams tokiomis aplinkybėmis – nepriimkite visko asmeniškai, paklauskite savęs: „Ar tikrai taip gali būti, kad mano vaikas manęs nemyli?”, o svarbiausia – prisiminti, kokius žodžius mes sakome, kai supykstame. Ar mes patys apimti pykčio išliekame ramūs ir mandagūs, tik gražiais žodžiais reiškiantys savo ne pačias maloniausias emocijas? Juk mes, suaugusieji, kartais taip drėbtelime, kad paskui norėtume atsukti laiką atgal, ir lygiai taip pat gailimės ir jaučiamės kalti. Taip, mums pakanka patirties susivaldyti ir nesidrabstyti – „Tu – blogas vaikas, aš tavęs nekenčiu”, bet vis tiek savo vaikams kartais leptelime ką nors taip pat labai nemalonaus.
Mažiau mėgsta, bet ne mažiau myli
Vaiko gyvenime yra tokių akimirkų, kai jis savo tėvus pradeda tiesiog mažiau mėgti. Tai nutinka tada, kai pagal savo raidos etapus turi atsiskirti nuo tėvų, kai nori būti vis labiau nepriklausomas. Pirmasis toks etapas būna antraisiais– trečiaisiais, kitas – šeštaisiais–septintaisiais metais ir paskutinis, žinoma, atėjus paauglystei. Vaikų psichika tiesiog privalo suaugusiuosius šiek tiek nuvertinti, matyti blogesnius, nei jie yra iš tikrųjų, ir mažiau juos mėgti, nes kaip atsiskirsi nuo mielų ir malonių žmonių, o psichologiškai atsiskirti būtina kiekvienam vaikui. Kūdikiui, kol jis – glėbyje, kol yra priklausomas ir su mama tarsi vienas organizmas, svarbiausia – jaustis saugiam. O kai pradeda judėti, nori būti savarankiškas, tuomet ir turi su kažkuo „pasitreniruoti”, o koks yra tas jausmas būti laisvam ir savarankiškam.
Mažylis natūraliai ima prieštarauti savo tėvams, jis negali visą laiką su jais sutikti ir jiems pritarti, taip niekada netaps nepriklausomas. Jam sunku prieštarauti savo mamai ar tėčiui, kuriais nepaprastai žavisi, dėl to tam tikrais gyvenimo etapais toji mama ir tas tėtis turi imti ir mažiau patikti, o čia ir pasipila tokios frazės: „Tu – bloga mama (tėtis).”Šeštaisiais–septintaisiais metais vaikas dar ūgteli, jo jau laukia mokykla, tuomet vėl „išlenda” tėvų „nemėgimo” požymiai. Mamos tai ypač pajunta bendraudamos su sūnumis, tėčiai – su dukterimis, staiga jų mieli ir meilūs vaikai nori su jais leisti vis mažiau laiko, pradeda prieštarauti, net ginčytis ir pan. Šiuo laikotarpiu baigiasi Edipo ir Elektros kompleksų etapas, natūrali raida, kai berniukai būna įsimylėję mamą, o mergaitės – tėtį. Kai iš to „išaugama”, iki tol buvusi konkurencija su tos lyties tėčiu ar mama baigiasi, atsiranda noras tapti panašesniam į savo lyties tėvą. Pavyzdžiui, berniukas, konkuravęs su tėčiu, šeštaisiais–septintaisiais metais jau nori būti toks kaip tėtis – panašiai rengtis, elgtis, valgyti ir t. t.
Berniuko santykis su mama irgi keičiasi – sūnus turi nuo jos po truputį atsiskirti, todėl ima daugiau pykti, prasideda nauji įsimylėjimai – pirmos darželio ar mokyklos meilės. Būna, mamos skundžiasi, kad priešmokyklinukai ir pradinukai sūnūs tapo joms grubesni, linkę dėl visų savo bėdų kaltinti mamą, tarkime, užsigavęs kažkur kitame kambaryje priekaištauja: „Viskas čia per tave atsitiko…” Svarbu suprasti, kad jiems dabar toks etapas – reikia nuo mamos atsiskirti. Kiekvienai mamai šiek tiek skaudoka išgirsti, kad ją tikrai mažiau mėgsta, ypač kai prieš tai ji buvo sūnaus akių šviesa. Bet visada atsiminkite, kad vyras, sūnaus tėvas, kelerius metus taip pat nebuvo labai mėgstamas, dabar atėjo jo eilė artimiau pabendrauti su sūnumi, o jums po truputį jį paleisti.
Raidos paruoštukai
Išmanydami vaiko raidą galime net labai pasilengvinti gyvenimą. Siūlyčiau turėti po ranka paruoštukų, kas tam tikrame amžiuje būdinga vaikams. Tada, kai nebesuprantate, kodėl mažylis elgiasi kaip tik taip, namuose tvyro įtampa ir pykčiai, užmeskite akį į lentelę, kas būdinga pagal raidą to amžiaus vaikui. Tuomet atslūgta įtampa, o kai ramūs tėvai, nurimsta ir jų vaikai. Kai nuraminate vaiką, tarsi pasufleruodami mintį, jog nieko tokio, kad tu mane mažiau mėgsti, ir jam pasidaro lengviau. Jo mažoje galvelėje tiek visko verda, jis tai „nekenčia”, tai kaltės draskomas dėl savo jausmų vėl glaudžiasi prie mamos. Kai nuramini, pasakai, jog nieko bloga dėl to, ką jis jaučia, bus lengviau abiem pusėms, jūs paaiškinate, kad vis tiek jį mylite, ir tai jokiu būdu nerodo, kad nebegalėsite tartis ir susitarti. Jausmai išliko, bet šiek tiek pakito.
„Susirask geresnę mamą”
Tėvai, ypač mamos, išgirdusios iš vaiko žodžius: „Aš tavęs nemyliu”, kartais labai įsiskaudina ir pasitaiko įvairių reakcijų: „Gerai, jeigu jau taip, eik ir susirask kitą, geresnę mamą.” Arba baisiau: „Kaip tu gali sakyti taip savo motinai, tau liežuvis iškris…” Tokie žodžiai siaubingai išgąsdina vaiką, jam nesuvokiama, kodėl turi ieškoti kitos mamos, jei ją jau turi, jis tiesiog supyko. Mažylis net nesupranta iki galo, ką tie žodžiai reiškia mamai, maža to, kodėl ji šitaip baisiai reaguoja. Ji dėl kažkokių žodžių, pasirodo, pasiryžusi nutraukti santykius! Vaikas po tokios ne itin adekvačios suaugusiojo reakcijos jaučiasi baisiausiai kaltas, juk supranta, koks blogas yra, kad šitaip skaudina mamą ar tėtį. Tam mažam žmogučiui išgirsti, kad jis blogas, tikrai nėra malonu ir tai labai jį gąsdina. Suaugusiojo reakcija taip pat suprantama – išgirsti, kad tavęs nemyli, o gal net ir nekenčia tavo paties vaikas, – mažų mažiausiai netikėta.
Jūsų reakcija turėtų būti rami, tiesiog paklauskite: „O, kaip įdomu. O kodėl tu taip manai? Papasakok, kas nutiko.” Kai suaugusieji priima skaudžius žodžius už gryną pinigą, tuomet namuose ir nutinka įvairiausios „dramos”, o kai suvokiama, kad tai tiesiog akimirkos pyktis, susijęs su raidos etapu, viskas praeina ramiai ir vaikui neįvaroma nereikalingų baimių.
Kalbėkite apie jausmus
Jei vaikas sako nemalonius žodžius tėvams, jis juos kažkur, matyt, yra girdėjęs ir greičiausiai žino jų poveikį. Svarbu, kai pasako tokius žodžius, tinkamai į juos reaguoti, nes paskui kaip tik taip jis gali lieti pyktį arba nustoti taip elgtis. Galbūt mažylis mato ir girdi, kaip tėvai vienas kitą kaltina įvairiausiais dalykais ir lipdo etiketes: „Tu – bloga žmona”, „Tu – niekam tikęs vyras…” Iš kur mažylis gali žinoti tokį kaltinimą – „Tu – bloga, –as”, galbūt jam tai nuolat kartojama: „Blogas vaikas, nes nevalai dantukų, nes neapsiauni batukų” ir pan.
Ateina akimirka, kai išsitraukia tokius pačius ginklus – mama ko nors neleidžia ar neduoda, tėtis ką nors draudžia, ir mažylis taip pat panaudoja išmoktą žodį. Nereikėtų už tai vaiko kaltinti ar bausti, jis tiesiog pyksta, o pyktį turi išlieti. Jau daug kartų esame kalbėję, kad negalima drausti reikšti emocijas: „Ko tu pyksti? Nėra čia ko”, „Pykti negražu…”
Tėvų pareiga – padėti savo mažyliui susivokti, kas jam darosi, mokyti reikšti pyktį kitais būdais, o žodyną keisti socialiai priimtinesniais žodžiais. Kai išgirstate „nekenčiu tavęs”, reikėtų tiesiog pasakyti: „Matau, kad tu pyksti, ir norėčiau sužinoti, kodėl. Man nepatinka, kad mane vadini bloga, gal pasikalbėkime, kodėl taip manai.” Ramiu pokalbiu parodome, kad suprantame, kaip vaikas jaučiasi, kad jo savijauta turi pavadinimą, ir paaiškiname, kaip tuos jausmus geriausiai parodyti. Tarkime, sakome, kad nelabai gerai sakyti skaudinančius žodžius. Nereikėtų kiekvieną kartą kartoti – „Taip nekalbėk, vaikai taip nekalba su mamomis” ir pan. Vaikui išsprūdo, jis taip pasakė, dažniausiai taip leptelėjęs pats susigės ir netrukus ateis prisiglausti ir užglaistyti tą kaltės jausmą, kuris jį staiga gali apimti.
Ramybės!
Tėvai pakitusius vaiko jausmus turėtų priimti natūraliai ir leisti su jais išbūti, taip vaikai ruošiasi kitam augimo šuoliui, naujiems santykiams, gal įsimylėti bendraamžį, gal užmegzti santykius su kitu suaugusiu žmogumi – auklėtoja, mokytoja ir pan. Tėvų užduotis tokiu laikotarpiu – priimti vaiko jausmus, nekritikuoti, nemoralizuoti, jokiu būdu nerodyti, kaip, girdi, mamytei skauda širdelę. Nesielkite taip, kad vaikas jaustųsi kaltas, tiesiog ramiai išgyvenkite šitą etapą.
Kai tėvai pasiduoda
Jeigu mama nuolat girdi, kokia ji bloga, visais raidos etapais, tarkime, kaip prasidėjo antraisiais–trečiaisiais metais, taip ir tęsiasi iki pat paauglystės, tai požymis, kad kažkas blogai tarp tėvų ir vaiko. Vadinasi, nebuvo laiku sustabdyta, nebuvo apie tai kalbėta, vaikui nepasiūlyta kitų būdų, parodyta, kaip tinkamai reikšti savo pyktį, o gal mažas žmogutis tiesiog suprato, kad nieko tokio taip pasisakyti arba skaudinant tėvus gauti tai, ko nori…
Pasitaiko, kad tėvai tiesiog palūžta, priimdami savo vaiko priekaištus rimtai, jie gali mąstyti maždaug taip: „Na, ir gerai, nebūsiu aš ta gera mama, netinku jam, nėra man vietos, padarysiu valgyti, nuprausiu, kažką nupirksiu, taip mes ir gyvensime.” Toks požiūris – gan pavojingas, vaikas nėra toks savarankiškas ir brandus, kad vienas išgyventų, pats priimtų sprendimus. Kai, tarkime, mama, taip įsiskaudina dėl žodžių ir tarsi nusišalina nuo santykių su vaiku, jų ir nebelieka, nes vaikas per mažas likti be mamos, kuri lyg ir „techniškai” kažkokius veiksmus atlieka. Bėda, kad nebėra jos ir mažylio ryšio, nebėra tikrosios šilumos. Tokie santykiai labai pavojingi vaikui, nes jis neturi būti stipresnis už suaugusįjį, kuris gali paveikti žodžiu, nei taip jaustis.