Kiekviena šeima vaiko elgesio problemas sprendžia savaip – kas skatina gerą elgesį, o į netinkamą stengiasi nekreipti dėmesio, kas uždraudžia vaikui žaisti planšetiniu kompiuteriu ar riboja kitus malonumus. Koks elgesio modelis yra tinkamas?
Konsultuoja socialinių mokslų daktarė, edukologė, darželių tinklo “Vaikystės Sodas” ir Karalienės Mortos mokyklos steigėja dr. Austėja Landsbergienė.
3 populiarūs būdai pakeisti vaiko elgesį:
1. Minutės pertraukėlė
Augindami vaiką anksčiau ar vėliau susiduriame su sunkumais – netinkamu elgesiu. Šiuo metu gana populiarus būdas leisti vaikui ramiai pasėdėti ant laiptelio ar kėdutės, kol jis nurims. Ar šis būdas efektyvus?
„Toks auklėjimo būdas yra vadinamas minutės pertraukėle. Pasodintas ant laiptelio arba kėdutės vaikas yra atitraukiamas nuo veiklos. Tai daroma, kai vaikas pats nebegali suvaldyti savo emocijų ir savarankiškai nusiraminti. Paprastai tos kelios minutės ant kėdutės yra skirtos nusiraminti ir pagalvoti apie savo elgesį. Šis būdas gali būti efektyvus, tačiau svarbu, kad mažylis žinotų, kodėl jis buvo taip nubaustas (pavyzdžiui, metė į draugą smėlio, jūs paprašėte liautis ir pasakėte, kad jeigu nesiliaus, negalės žaisti smėlio dėžėje. Vaikas vis tiek mėto smėlį į draugą. Jūs iškeliate jį iš smėlio dėžės kelioms minutėms, kad suprastų, jog nejuokavote, jog jums iš tiesų nepatiko jo elgesys ir dėl tokio elgesio, kaip ir buvote žadėjusi, laukia padariniai). Tad sodindama mažylį nusiraminti aiškiai jam pasakykite, kodėl jūs taip elgiatės. Dar labai svarbu tuomet, kai vaikutis nurims ir jau bus ramiai pasėdėjęs, paaiškinti, koks elgesys yra tinkamas. Mes labai dažnai vaikams pasakome, kaip neturėtų elgtis, o kaip turėtų, nepaaiškiname. Bausmė turi atitikti vaiko amžių. Pavyzdžiui, 3-4 m. pipirui reikia kelis kartus pakartoti, ką jis darė ne taip ir kaip turėtų elgtis, kad išties suprastų, ko iš jo tikitės. Tad minutės pertraukėlė pati savaime nėra itin veiksminga, nebent vaikui bus aiškiai paaiškinta, kodėl jis ją gavo, ir suvoks, kokio elgesio iš jo tikitės.”
2. Stiklo kamuoliukų žaidimai
Kai kurios šeimos stengiasi taikyti skatinimų sistemą. Jeigu vaikutis elgiasi tinkamai, į specialų indą įdeda spalvotą stiklo kamuoliuką. Kiek gerų darbų per dieną atliko, tiek karoliukų stiklainyje atsiranda. Vakare galima juos suskaičiuoti ir kartu aptarti vaiko elgesį, už ką kamuoliukas įkrito į stiklainį, o už ką ne.”
A.Landsbergienė: „Yra toks būdas – galima rinkti ir karolius, kaštonus ar giles. Mažam vaikui toks būdas yra priimtinas, nes jis mąsto konkrečiai, o čia kiekvienas geras darbas įgauna labai aiškią išraišką – kamuoliuką. Tokios skatinimo priemonės ypač veiksmingos klasėje, kurioje vaikai mokosi dirbti su grupe, kai svarbu išmokti komandinio darbo subtilybių. Bet ir vienam vaikui, ypač jei norime, kad suformuotų kokį nors įprotį (pavyzdžiui, išmoktų susidėti žaisliukus, pasikloti lovą, išsivalyti dantukus), šis paskatinimo būdas gali būti itin veiksmingas. Veiksmingesnis už bausmę, kai mažylis ko nors nepadaro.”
3. Už netinkamą poelgį – poezija
Neseniai kalbėjausi su septynerių metų berniuko tėčiu, kuris skundėsi, kad jo sūnus netvarkingas, užuomarša. Kai pamiršta nusinešti pratybų sąsiuvinį į mokyklą arba kuo nors nusikalsta, tėtis paliepia išmokti eilėraštį ir po kelių dienų jį padeklamuoti visai šeimai girdint. Pasak tėčio, taip jo sūnus ir apie savo elgesį pagalvoja, ir dar atmintį lavina. Ką manote apie tokią bausmę?
A.Landsbergienė: „Man artimesni yra su elgesiu susiję padariniai: pavėlavai grįžti iš kiemo – kitą dieną neini į kiemą (aš negaliu pasitikėti, kad grįši laiku); sudaužei vazą (nors prašiau atsargiai žaisti) – surenki šukes ir žaidi savo kambaryje (tam tikrą laiką); trenkei draugui – nebežaidžiame smėlio dėžėje. Be to, ne visi vaikai gali kalbėti auditorijai (nors auditorija – tėvai!). Toks prievartinis viešas kalbėjimas gali lemti, kad vaikas nebenorės niekada to daryti. Maža to, įdomu, ar tie patys tėvai paskui mėgtų poeziją, jei ji būtų tapusi nemalonia bausme? Manau, kad yra ir geresnių būdų charakteriui bei atminčiai lavinti.”
Bausti ar ne?
Pasigirsta kalbų, kad bausmė pati savaime yra atgyvena. Nes tinkamai auklėjant vaiką jų neprireikia. Ką apie tai manote?
A.Landsbergienė: „Kol kas Lietuvoje tik pradedame kalbėti apie tai, ar bausmės vaikui duoda naudos. Tam, kad jų netaikytume, reikia su vaikais labai daug kalbėtis, o mes nesame pratę kalbėti su vaikais (ir su suaugusiaisiais) apie jausmus, apie tai, kas, mūsų nuomone, yra teisinga, sąžininga. Štai prieš keletą dienų kalbėjau su viena psichologijos konsultante. Pasak jos, labai dažnai tėvai (net tie, kurie domisi, kurie skaito, kurie gilinasi į vaiko auklėjimo problemas) prisipažįsta, kad jiems trūko ir trūksta nuoširdžių pokalbių, kad nemoka kalbėti apie jausmus.
Tenka pripažinti, kad mūsų emocinis raštingumas nėra labai aukštas. Ką tai sako? Ogi tai, kad mes įtariai žiūrime į tarptautinius mokslinius tyrimus, kurių rezultatai rodo, kad ir be bausmių įmanoma užauginti atsakingą ir pareigingą vaiką. Taip, tai procesas. Ilgas ir sunkus. Reikalaujantis suaugusiųjų laiko, kantrybės ir žinių. Bet juk niekas nesakė, kad užauginti žmogų yra lengva. Aš ir pati esu padariusi klaidų, esu tos pačios mūsų visuomenės dalis ir, manau, ne kartą taikiau tokius būdus, kurie, pavyzdžiui, Skandinavijoje būtų smerkiami: esu prikalbėjusi to, už ką gailiuosi, ir toną panaudojusi tokį, dėl kurio šiandien gėda – žodžiu, tikrai nesu ta, kuri galėtų mesti akmenį.
Apskritai stengiuosi, kad vaikas iš anksto žinotų, kokie bus padariniai, jei nesilaikys susitarimų. Situacijos labai įvairios, todėl vieno „recepto” nėra. Na, pavyzdžiui, mūsų vaikai, manau, kaip ir daugumos, mėgsta žaisti kompiuteriu. Esame sutarę, kiek laiko ir kokiomis dienomis gali žaisti. Ir štai jie tą susitarimą pažeidžia. Pavyzdžiui, žaidė ne 30, o 45 min. Vadinasi, kitą kartą žais ne 30, o 15 min. Žinoma, kai pasakau tokį savo sprendimą, jie nervinasi, susierzina, pyksta, bet supranta, kodėl aš taip padariau, nes su jais kalbuosi.
Mes apskritai su vaikais labai daug kalbame. Kai sulaukėme pirmagimio, iš aplinkinių neretai išgirsdavome pastabų, kad „prisikalbėsime” tiek su juo bendraudami, teko ne kartą klausyti ir pamokymų, jog aktyviam berniukui reikėtų diržiuko, kad žinotų ribas. Bet, pavyzdžiui, kaip tu gali mokyti vaiką nesimušti jį mušdamas? Aš suprantu, kad kai kalbame apie mūsų visuomenės brandą, būna, žmogus, kuris pats buvo auklėtas diržu, gali prarasti savitvardą, bet jeigu jis už tokį poelgį nesigaili, jeigu mano, kad tai buvo tinkamas elgesys, jeigu neatsiprašo vaiko ir nesistengia kitą kartą susivaldyti, kodėl turėtų kitaip elgtis jo atžala?! Juk vaikai mokosi iš mūsų. Tad savo žodžius įrodykime darbais, tinkamu elgesiu, o ne jiems prieštaraukime.”
Bausmių priešininkai teigia, kad bet kuri, net ir pati nekalčiausia, pavyzdžiui, kai neleidžiame pažaisti kompiuteriu, vis dėlto žemina vaiką. Kaip yra iš tiesų?
A.Landsbergienė: „Labai norėčiau atskirti dvi sąvokas: „vaiko žeminimas” ir „vaiko auklėjimas”. Mes privalome auklėti savo atžalas. Man nepaprastai patiko vieno vaikų psichiatro mintis, kad labiausiai pažeidžiame vaiko teises jo neauklėdami. Šiandien aš pastebiu du kraštutinumus. Vienas – kai vaikas nuolat yra baudžiamas, kai nevengiama net fizinių bausmių (sakoma, kad tik kepštelėjau ir pan.), jis negali išsakyti savo nuomonės, patiria emocinį smurtą (yra gėdijamas viešoje vietoje ir pan.).
Antra, kai vaikas net miegoti eina kada panorėjęs, nes tėvai liepdami eiti miegoti bijo jį traumuoti. Suprantu, kad tam tikru požiūriu puolėme nuo vieno kraštutinumo prie kito. Bet man susidaro vaizdas, kad vaikas spiria savo tėvams, o jie šypsosi, nes jis juk mielas mažylis. Toks tėvų elgesys irgi nėra priimtinas, kaip ir fizinės bausmės. Tokiu atveju reikia vaiką stabdyti, kūno kalba ir žodžiais pasakyti, kad jums toks elgesys nepriimtinas, ir kalbėti apie tai, koks elgesys yra tinkamas.
Kaip mokyti vaikus tinkamos elgesio? Ogi nuolat su jais kalbėtis. Ar tai lengva? Ne! Ar tai užima laiko? Ir dar kiek! Ar pokytis įvyksta po vieno pokalbio? Ne. Reikia daug pokalbių. Ne vieno. Ne dešimties. Kartais net ne šimto. Bet pokytis įvyksta. Taip pamažu keičiame visuomenę – ji tampa emociškai raštingesnė.”
Pakartoti 10 kartų – per maža
Jeigu vaikas elgiasi netinkamai, pavyzdžiui, mušasi, klykia, puola ant žemės ir pats negali liautis blogai elgtis, visada yra naudinga paimti jį ir nunešti į kitą vietą. Pavyzdžiui, iškelti iš smėlio dėžės, išnešti iš kambario. Jeigu taip pasielgsime, vaikas šiek tiek nurims. Tuo metu, kai yra įsiaudrinęs, susikalbėti su juo labai sunku, tad geriausiai to net nedaryti, o paimti ant rankų ir atsitraukti iš konflikto vietos.
Pamenu, mano vienas amerikietis profesorius pusiau juokais, pusiau rimtai nuolat kartodavo, kad yra priežastis, kodėl vaikas mažesnis ir lengvesnis. Kad tol, kol jis mokosi socialiai priimtino elgesio, suaugę galėtų jį išnešti! Tačiau vien tokios priemonės neužtenka. Reikia dar ir pokalbio. Vaikas turi suprasti, kodėl jūs taip pasielgėte, ir žinoti, koks elgesys yra tinkamas. Kartą teko dalyvauti laidoje, kurios klausytoja sakė, kad, na, kalbėdami apie tuos pokalbius mes (laidoje dalyvavo ir vaikų psichiatras) išsisukinėjame nuo atsakymo, ką reikia daryti. Bet pokalbis ir yra tai, ką reikia daryti!
Kartais tėvai sako: „Bet aš jau dešimt kartų jam sakiau!” Patikėkite, dešimt kartų nėra daug. Tik mums atrodo, kad daug, bet kai kalbame apie formuojamą įprotį, tai nėra daug. Pakartosiu dar kartą: auklėti – procesas, ir rezultatai nėra matomi po dienos dviejų. Teisybę pasakius, tai visą gyvenimą trunkantis procesas. Kuo anksčiau su tuo susigyvensime, tuo lengviau bus.
Dažnai kaip pavyzdį pateikiu Romą. Visi žinome, kad ji buvo statoma amžinybę, tačiau dar dabar viso pasaulio žmonės važiuoja grožėtis. Norite, kad jūsų auklėjimo rezultatais grožėtųsi? Susitaikykite su mintimi, kad užtruksite ilgai. Kad reikės labai daug kantrybės, nuoseklumo ir pastangų. Bet rezultatas bus šaunus.”
