Psichologė Jūratė Bortkevičienė tėvams, kurie augina 6-7 metų amžiaus vaikus, pataria labiau pasitikėti atžalomis, nepergiriant ir nenuvertinant jų.
Pirmoji straipsnio dalis „Psichologė: kas būdinga 6-7 metų vaikams“ yra ČIA.
UŽDUOTIS: SUSIRUOŠTI PAČIAM
Tėvai neretai yra įsitikinę, kad jų mažylis – dar visai „leliukas“, jį reikia aprengti, sukrauti daiktus į kuprinę, viską suruošti. Taip elgdamiesi jie daro didžiulę klaidą. Jei neįdeda pastangų, kad vaikas viską darytų pats dabar, tai tegul pasiruošia tai daryti iki, vaizdžiai tariant, vaiko keturiasdešimtmečio. Ir nebeturėsite teisės pykti, jeigu keturiolikmetis mėtys kojines kur papuola, nežinos, ką apsirengti, kaip pasiruošti pamokoms. Leiskite klysti, rengtis tai, ką nori, leiskite susikrauti pačiam kuprinę. Net jeigu ten kartu su knygomis nukeliaus koks mėgstamas meškiukas, nieko baisaus. Bijote leisti vaikui apsirengti pačiam? Be reikalo, vaikas taip pat gali turėti savo nuomonę. Jeigu jums atrodo, kad nori apsirengti „ne į temą“, atkreipkite dėmesį į tai, kaip rengiatės patys. Juk tokio amžiaus vaikas pavyzdį ima iš jūsų. Tas, kuris pats išsirenka drabužius, apsirengia, jaučiasi galintis atlikti viską pats, o tai ugdo pasitikėjimą savimi.
PASISTENGSI – PAVYKS
Šio amžiaus vaikams būdinga nuostata: „Pamėginau, nesiseka ir nebedarysiu.“ Paprastas pavyzdys: vaikas mato, kaip kiti važinėjasi dviračiais, jis irgi nori mėgautis važiuodamas dviem ratais, o ne keturiais, atsisėda ir jam, aišku, nepavyksta. Vaikas nebenori, o tėvai numoja ranka: nenori, tai ir nereikia. Taip elgtis negerai. Pasakykite mažyliui: „Tau būtinai pavyks, aš tavimi tikiu, pamatysi, kaip tau bus smagu, kai pavyks.“ Būtinai „užtvirtinkite“, kai pavyksta: „Matai, tau pavyko, tu stengeisi, daug dirbai, o tai negali neduoti rezultatų.“ Galite gražiai pamoralizuoti: „Žinok, ir ateityje gali taip nutikti, iš pradžių bus sunku, gali ne iš karto viskas pasisekti, atrodys, kad labai sunku, bet įdėjus pastangų tau viskas pasiseks.“ Taip formuosite vaikui supratimą, kad savaime niekas nevyksta.
PEILIS, VIRYKLĖ IR KITI DARBAI
Šitame amžiaus tarpsnyje leiskite kuo daugiau daryti pačiam, pavyzdžiui, užsipilti košę karštu vandeniu, naudoti peilį, prieš tai paaiškinę, kaip su juo elgtis. Nelaukite kažkokio mistinio saugaus amžiaus, kai jau bus galima jam duoti peilį, mokykite vaiką dabar. Leiskite naudotis virykle, šiais laikais jos saugios, tegul išsiverda kiaušinį ar dešrelę. Tegul ir ne taip ką nors padaro, bet bando, tai teiks jam ir džiaugsmo, ir mokys pasitikėti savimi.
NEPERGIRTI IR NENUVERTINTI
Šiame amžiuje svarbu vaikui parodyti, kas yra pralaimėti. Tarkime, žaidžiate kokį nors žaidimą, kai turi būti laimėtojas ir pralaimėtojas. Tėvų klaida, kad visada nusileidžia vaikams ir leidžia laimėti. Tai elgtis negerai, nes vaikui susiformuoja jausmas: „Aš visada laimiu, nors ir nesistengiau.“ Taip jis gali išmokti pervertinti savo galimybes. Jis nebūtinai bus pats geriausias mokinys klasėje, nebūtinai bus pats greičiausias per sporto varžybas, nebūtinai bus visų „pačiausias“. To jam reikėtų išmokti dar namuose, kad paskui susidūrus su pralaimėjimo kartėliu neištiktų isterija, nenusvirtų rankos, neatsirastų nenoras nedaryti nieko. Žaiskite su vaiku, parodydami, kad svarbiausia ne laimėti, o dalyvauti, mėgautis žaidimu. Parodykite, kad galima džiaugtis ir kito pergale.
JOKIŲ „KODĖL?“
Venkite vaikui užduoti klausimą: „Kodėl?“ Šis klausimas skatina jį nuolat teisintis. Tarkime: „Kodėl tu padarei tiek klaidų?“ Ką vaikas gali atsakyti, jis juk neatrėš jums: „Todėl, kad iš klaidų aš mokausi, klysti žmoniška“, o juk taip ir yra. Taip mes jau užauginame besiteisinančiųjų, nuolat kaltųjų ieškančiųjų kartą: „Aš nekaltas, aplinka kalta.“ Jūsų užduotis šiuo amžiaus tarpsniu užduoti kitokį klausimą: „O ką mes galime padaryti, kad tų klaidų nebūtų?“ Išmokykite vaiką suvokti, kad tai, kas vyksta aplink jį, yra ir jo atsakomybės dalis.
„BAIGĖSI KATINO DIENOS…“
Tokio amžiaus vaikas išeina į mokyklą. Jis buvo mažas, mažuliukas ir staiga vieną dieną atsikėlęs išgirsta, kad jau didelis. Negana to, dar visi aplink gąsdina: „Tai jau eisi į mokyklą, tai jau baigiasi tavo katino dienos.“ Mažylis patiria siaubą: „Kaip didelis? Kokios katino dienos? Kodėl baigėsi?“ Reikėtų paprasčiausiai pasakyti, kad dabar tu eisi į mokyklą, ten dar daugiau sužinosi, tau bus įdomu. Arba sudominti, jeigu vaikas – didelis „kodėlčius“: „Viską sužinosi,
kai nueisi į mokyklą.“ Tėvai turėtų vaikui suformuoti požiūrį, kad ir mokykloje verda įdomus gyvenimas, o ne taip, kad nueisiu, „atsikankinsiu“, o jau kai grįšiu namo, tada prasidės mano tikrasis gyvenimas.
NELYGINKITE VAIKO SU KITU
Tarkime, „Onytė jau skaito, o tu dar ne, Jonukas jau skaičiuoja, o tu dar vis nesugebi.“ Taip mokysite nesveikos konkurencijos. Nėra gerai skatinti vaiką būti geresnį už kitus, taip jis neišmoksta mėgautis mokymosi procesu, jam patinka siekti rezultatų tik tada, kai ką nors aplenkia, o tai nėra geras požiūris. Atsiminkite, kad vaikas ir be jūsų nurodymų ir skatinimų ką nors aplenkti natūraliai save lygina su kitais, pats norėtų būti ir geresnis, ir protingesnis, nereikia jam to kalti į galvą. Girkite vaiką už jo paties laimėjimus, tarkim, „Praėjusį kartą padarei 10 klaidų, o dabar – tik penkias, tu šaunuolis, dar pasistengsi, gal visai klaidų nedarysi.“ Mažylis neturėtų jaustis geras tik todėl, kad aplenkė Jonuką, ir dėl to mažojo vertė tėvų akyse pakilo. Tokiu atveju vaikas gali pasijusti paprasčiausiai nemylimas.
