Šiuolaikinėje visuomenėje ir populiariojoje žiniasklaidoje įsigalėjęs „grožio“ ir „moteriškumo“ kultas neretai iškreipia gilesnį „moteriškumo“ suvokimą ne tik tarp jaunų panelių, bet ir tarp mamų, auginančių dar visai mažas mergaites.
Todėl kalbėdami apie „moteriškumą“ ir moteriškos pasaulėjautos formavimąsi ankstyvuoju vaikystės laikotarpiu turime būti tikri, jog kalbame apie tas savybes, kurios išties vertos būti vadinamos moteriškomis. Nors mergaitės polinkis prie gražių drabužėlių paprastai laikomas „moterišku“ (visai gali būti, jog taip ir yra), savaime tai nėra moteriškumo įrodymas. Tiek devynerių, tiek dvidešimt devynerių, tiek ir trejų metų mergaitei tos moteriškos puošmenos gali būti tik priedanga, maskuojanti jos vyrišką pasaulėjautą – it automatinis ginklas žavioje rankinėje. Todėl apie moterišką pasaulėjautą turėtume spręsti iš svaresnių įrodymų.
Leidyklos VAGA išleistoje knygoje „Stebuklingi metai“ garsi vaikų psichoanalizės specialistė Selma H. Fraiberg su begaline šiluma ir empatija pasakoja apie ankstyvojoje vaiko raidoje kylančias problemas, nuo jų auklėjimo, nepaklusnaus elgesio ir emocijų valdymo, iki gilesnių vaiko pasaulio pažinimo ir tapatybės formavimosi etapų. Vienas iš jų – mergaičių mokymas(is) būti „mergaitiška“ („moteriška“) arba berniukų – „berniukišku“ („vyrišku“). Mažam vaikui pasaulis yra jaudinanti, tačiau kartais bauginanti ir nepastovi vieta. Todėl labai svarbu suprasti, kad formuojantis vaikų savivokai bei savivertei, mažiesiems nėra jokių savaime suprantamų ar įgimtų „moteriškų“ ar „vyriškų“ elgesio modelių. Taigi realūs santykiai, ypač tėvų ir vaikų bendravimas šeimoje, tampa pastarųjų formavimosi ašimi.
Moteriškumas nėra įgimtas
Mokykliniame amžiuje tarp mamos ir dukros nusistovėjusi harmonija yra teigiamas ženklas, bylojantis apie pozityvų mergaitės požiūrį į moteriškumą, kitaip sakant, pozityvūs jausmai mamai kaip moteriškumo atstovei paprastai rodo gerą mergaitės santykį ir su savo pačios moteriškumu. Didesnės konkurencijos su berniukais, į berniukus arba vyrus nukreiptos agresijos nebuvimas yra teigiamas mokyklinio amžiaus mergaičių moteriškumo indikatorius. Malonumas, patiriamas iš mergaitiškų užsiėmimų ir ryšio su kitomis mergaitėmis, taip pat yra geras ženklas, patvirtinantis savo moteriškumo pripažinimą. Mažos mergaitės svajonės ir siekiai mums parodo ir tai, kiek ji pripažįsta savo moteriškumą.
Tačiau mes suprantame, kad moteriškumas (arba vyriškumas) nėra gryna savybė. Ir moteriškumas nėra staiga pripažįstamas raidos etapo pabaigoje. Asmenybė daro daug kompromisų tarp vyriškųjų ir moteriškųjų tikslų; tie kompromisai nebūtinai baigiasi neuroze ir nebūtinai sukuria konfliktą. Mergaitei, kuri palieka savo lėles ir eina su berniukais pažaisti indėnus, nebūtinai gresia pavojus išsižadėti moteriškumo. (Jau vien prisiminę savo vaikystės drauges pamatysime, kiek nutrūktgalvių vėliau tapo nuostabiomis žmonomis ir motinomis.) Tik tada, kai mergaitės asmenybėje ima dominuoti vyriškieji polinkiai, o moteriškumas atmetamas, turėtume susirūpinti tolimesne jos raida.
Konkurencija šeimoje: kodėl mergaitės ima elgtis berniukiškai?
Ar Jums neteko pažinoti mergaitės, kuri nekentė visko, kas susiję su mergaitėmis ir moterimis, ir visai atvirai niekino moteriškumą? Ji varžėsi su savo jaunesniuoju broliuku ir kaimynų berniukais, stengdavosi įveikti juos žaisdama jų žaidimus. Ji negalėjo pakęsti suknelių, kaspinų, mergaitiškų žaidimų ir prieštaravo bet kokiomis mamos pastangomis paversti ją „panele“. Pavydas berniukams ir savo lyties nuvertinimas prasidėjo tada, kai gimė mažasis broliukas. Tačiau tai nebuvo lemiamas veiksnys. Daugybei mažų mergaičių gimsta broliukai, bet jos dėl to nebūtinai atsižada savo moteriškumo.
Kas gi nutiko šiuo atveju? Mergaitė jautė visai normalų pavydą šeimą papildžiusiam mažajam broliukui. Kitos mergaitės taip pat pavydi. Jai atrodė, kad tėvams labiau patinka brolis, nes jis – berniukas. Gal taip ir nebuvo, tačiau mažylė taip manė. Todėl ji bandė tapti kuo panašesnė į berniuką, kad tėvai mylėtų ją labiau nei mažąjį jos broliuką. Tai irgi visai tipiška mergaitės reakcija į brolio gimimą. Tačiau dauguma mergaičių įveikia nusivylimą ir pavydą, o ši mergaitė neįveikė. Tad pagrindinis veiksnys buvo ne pats brolio gimimas, tačiau jos negebėjimas tenkintis buvimu mergaite. Atrodo, ji netikėjo galinti būti mylima kaip mergaitė.
Vieną konflikto aspektą – konkurenciją su naujagimiu broliu – jos tėvai matė gana aiškiai ir padarė viską, ką daro supratingi tėvai, norėdami palengvinti vaiko skausmą. Tačiau jie nepastebėjo (tai pastebėti dažnai gana sunku), kad pavydas labai sutrikdė jos buvimo mergaite jausmą ir moteriškumo paniekinimas ne slūgo, o darėsi vis stipresnis. Konfliktai su mama, su darželio auklėtojomis ir visu moterų pasauliu ilgainiui vis stiprėjo. Ji atstūmė jas, kaip atstūmė ir savo pačios moteriškumą.
Tuo tarpu tėčiui ir kitiems šeimos vyrams ji atrodė patraukli nutrūktgalvė, kviečianti žaisti ir pati žaidžianti žaidimus, kokius vyrai paprastai žaidžia su berniukais: įsivaizduojamas imtynes, fechtavimąsi, kumštynes. Todėl tėvai, sąmoningai arba nesąmoningai jaučiantis nusivylimą, jog turi dukrą, gali bandyti ją paversti sūnumi, patys to nesuprasdami, o tai tikrai apsunkins mergaitės raidą, ji supras, kad, norėdama sulaukti tikros tėčio meilės, turi elgtis kaip sūnus.
Taigi, iš pateikto pavyzdžio matome, jog mergaitė siūlė save kaip berniuką su viltimi, kad kaip berniukas ji bus labiau vertinama gyvenime. Iš tėvų jai reikėjo didesnės pagalbos, kai su tokiu piktu pavydu reagavo į mažojo broliuko gimimą. Nepakako vien nuraminti, kad ji yra mylima ir kad mažasis broliukas neatims iš jos meilės. Be to, jai reikėjo žinoti, jog ji mylima kaip mergaitė. Labiau nei žodžių mažylei reikėjo jausmo, kad tėvai džiaugiasi, jog ji yra mergaitė, jog jiems patinka jos moteriškumas. Jai reikėjo žinoti, kad elgdamasi kaip berniukas nebus patrauklesnė savo tėčiui, nes yra mylima tokia, kokia yra, mylima dėl savo moteriškų savybių. Mergaitei reikėjo, kad mama padėtų jai pajusti pasitenkinimą savo moteriškumu, atrasti ypatingą malonumą būti moterimi.
Kai norima priversti „tapti panele“
Tėvai lengvai leidžiasi įtraukiami į vaiko konfliktus, taip nutiko ir šįkart. Visiškai suprantama, jog mama ima irzti dėl mažosios padaužos nevalyvumo, nesutvarkytų plaukučių, džinsų ir kaubojiško „darkymosi“, jos siekis iš dukters „padaryti panelę“ toks stiprus, kad nuolat sukelia konfliktus dėl aprangos, elgesio ir šimtų kasdieninių smulkmenų.
Tačiau moterimi netampama palaužus pasipriešinimą moteriškumui. O tėčiui nesunku pasiduoti padaužiškiems išdykavimams ir šiurkštiems žaidimams, kurie priartina jį prie jo paties vaikystės labiau, nei nesuprantami mergaitiški dukters žaidimai. Žinoma, tėčiui nelengva suvokti, ką slepia šitoks dukters elgesys, jis nesąmoningai prisijungs prie savo mažosios mergaitės, žaidžiančios berniuką. O toji mergaitė, pastebėjusi, kad kaubojiški kvailiojimai išties priartina ją prie tėčio, turės dar mažiau motyvacijos jų atsikratyti dėl moteriškų pomėgių.
Akivaizdu, kad mažosios padaužos mama negali priversti „tapti panele“, o pati mergaitė neatsisakys vaidmens, kuris jai teikia pasitenkinimą. Todėl mes turime stiprinti ir puoselėti jos moteriškąją pusę, sumažinti pasitenkinimą, kurį ji gauna vaidindama berniuką, ir ji veikiausiai atsisakys berniukiškos pozos be konfliktų dėl džinsų, šukuosenos ir prastų manierų, nes būti mergaite jai bus didesnis malonumas.
Alternatyvos dirbtiniam moteriškumo ugdymui
Mama, be abejo, yra svarbiausia figūra mergaitės moteriškumo raidoje. Tai iš jos mergaitė perima moteriško elgesio standartus, per meilę mamai ir tapatinimąsi su ja mergaitė ima teigiamai tapatintis su savo lytimi. Tai nereiškia, kad mama turi visas savo jėgas skirti santykiams su dukterimi. Visai nebūtina mamai su dukrele rengti ypatingų išvykų į restoraną, parduotuves, teatrą ar panašias vietas. Retkarčiais galima ir taip papramogauti (jeigu tai išties teikia malonumo mamai ir dukrai), tačiau tokios suplanuotos pramogos pačios savaime nekuria santykių ir nepadeda susitapatinti. Tapatinimasis pasiekiamas per meilę ir norą mėgdžioti mylimą asmenį. Vadinasi, susitapatinimas įvyks ir be sąmoningų pastangų, neplanuojant, bus toks pat natūralus kaip meilė, kurios yra sklidinas kasdienis šeimos gyvenimas. Mes skatiname ir puoselėjame šį procesą, lydime vaikus link susitapatinimo, tačiau tai nėra formalus veiksmas.
Šiuolaikinėje visuomenėje griebiamasi įvairių dirbtinių metodų mokyti mergaites moteriškumo. Namų ruoša, kūdikio priežiūra, „šeimos santykiai“, higienos įgūdžiai ir net lytinis švietimas yra pašalinti iš mamos ir dukros santykių orbitos ir perkelti į mokomuosius dalykus pradinėje mokykloje arba virsta ženkleliais už nuopelnus mažosioms skautėms. Toks formalizuotas mokymas tariamo meno būti moterimi veikiausiai menkai veikia mergaitės požiūrį į moteriškumą, tačiau šių moteriškumo mokymo formų nutolimas nuo šeimos ir nuo esminio žmogaus mergaitės moteriškumo raidoje – mamos, šiuos moteriškumo aspektus padaro sausus, kuria moteriškumo simbolius, kurie praranda gyvybinį ryšį su meile, intymumu ir gilesniais motyvais, skatinančiais moteriškąjį tapatumą.
Mergaitė gali išmokti ruošti maistą, maudyti kūdikį, pasidažyti ir susitvarkyti plaukus, moksliškai išmanyti apie seksą, vis dėlto tos žinios moteriškumo jai nepridės. Nesunku įgyti išorinių moteriškumo požymių. Bet tik tada, kai šie ženklai sujungiami su nuoširdžia moteriška nuostata, stebime tikrą moteriškumo raidą. Tokio moteriškumo neišmokysime mokykloje ir nesuteiksime drauge su ženkleliu už nuopelnus. Tai mamos pasiekimai.
Todėl turbūt pats didžiausias malonumas mergaitei būti mergaite – nes ji gali būti „visai kaip mamytė“. Mama, kuriai pačiai malonu būti moterimi, žinoma, tai perduos savo dukteriai be žodžių. Tėtis patenkintas, kad turi dukrelę, vertinančią moteriškumą, irgi gerokai pastiprins savo mažosios mergaitės moteriškąją tapatybę jau vien tuo, kad mylės savo dukterį ir vertins jos moteriškumą.
Selma H. Fraiberg „Stebuklingi metai“. Vertė Julija Davidonienė, leidykla VAGA, 2017.
