Ketverių metų vaiką auginanti mama sako, kad pradėjęs lankyti darželį jos sūnus pasikeitė neatpažįstamai. Ką susirūpinusiai mamai patars specialistė?
Mama klausia:
„Sūnus rugsėjį pradėjo lankyti darželį. Visada buvo švelnus, supratingas, protingas vaikas. Pirmas visų išmoko skaičiuoti, įvairių žodžių, kuriuos vartoja suaugę, kad skriausti silpnesnius negalima ir pan. Ypač sunkiai prisitaikė prie darželio, o kai jau prisitaikė (vis dar ne 100 proc), prasidėjo… Dingo mūsų sūnus, apsigyveno „velniukas“. Muštis, šaukti, isterikuoti, neklausyti – kasdienybė. Su vyru esame pervargę, atrodo, kad auginame nebe savo vaiką. Į svečius nebeeiname, arba ypač išskirtinėm progom, nes visi gauna smurto ir isterijos dozę, laisvu laiku tiesiog būnam namie ir stebimės, kur dingo mūsų vaikas?
Kasdien po darželio skundžiasi, kad berniukai jį skriaudžia, todėl nenori ten eiti, grįžta visas apibraižytas su mėlynėm, maniau, kad gal tikrai kažkuris berniukas jį ypač skriaudžia, dėl to ir pasidarė pikčiurna, bet kartą išgirdo auklėtoja jo skundus ir paaiškino, kad jei jį kas ir nuskriaudžia, tikrai skolingas nelieka… Nebesuprantu, ką daryti, švelnus, nuostabus vaikas tapo nežinia kieno vaiku, nenorinčiu rengtis, praustis, valytis dantų, tik norinčiu “isterikuoti”, trankyti žemę (ar žmones) kumščiais, verkti ir labai, labai neklausyti… Nebežinom, ką daryti, dėl jo elgesio pravirkstu, vyras visada piktas, šeimoje dažnai būna įtampa. Beje, sūnus vienturtis, neseniai suėjo 4 metai.
Atsako psichologė Kristina Valkauskienė.
Ačiū už nuoširdų laišką. Iš to, kaip aprašote savo problemą, jaučiama, kad šiuo metu išgyvenate nelengvą gyvenimo etapą: jūsų švelnus ir supratingas vaikas, kuriuo džiaugėtės ir didžiavotės, pasikeitė. Jis pradėjo neklausyti, labai intensyviai, nepriimtinais būdais reikšti neigiamas emocijas. Kaip suprantu, jūs dėl tokio sūnaus elgesio jaučiate nusivylimą, beviltiškumą, bejėgiškumą, o vyras – pyktį. Visa tai suprantama, nes dėl berniuko neklausymo, pykčio priepuolių namuose nuolat tvyro įtampa. Dėl to, kaip suprantu, jums netgi teko pakeisti įprastus laisvalaikio leidimo būdus, minite, kad pradėjote vengti eiti į svečius.
Skaitant laišką susidarė įspūdis, kad vaiko elgesio pokyčius siejate tik su darželio lankymo pradžia. Tai – išties naujas gyvenimo etapas vaikui, prie kurio prisitaikyti ne visada lengva. Berniukas darželyje mokosi bendrauti su bendraamžiais: kartu žaisti, gauti tai, ko nori, taip pat ir apsiginti, reikšti nuomonę. Tai vaikui gali kelti nemažai įtampos, varginti, o per dieną susikaupusias neigiamas emocijas paskatinti „išspjauti“ namuose. Tokiais atvejais reikia labai daug tėvų kantrybės išbūti su vaiku ir jo jausmais, net ir tada skirti jam dėmesio, rodyti meilę. Taip pat svarbu nuolat kalbėtis su savo atžala apie tai, kas vyksta darželyje, kartu sugalvoti būdų, kaip kitaip, be agresijos galima būtų elgtis vienoje ar kitoje situacijoje su grupės vaikais. Norint įsitikinti, ar grupėje vaiko tikrai niekas neskriaudžia, ar tinkamai tvarkomasi su vaikų agresyviu elgesiu, reikėtų nuolat kalbėtis su auklėtoja, domėtis, kaip sekasi kolektyve jūsų vaikui.
Visgi panašu, kad galėtų būti ir daugiau veiksnių, kurie lėmė jūsų vaiko elgesio pasikeitimus. Vienas iš jų – berniuko amžius. 4 – 5 metų vaikas siekia būti savarankiškas, jis jau suvokia save kaip atskirą individą, todėl noras išbandyti ribas, neklausymas, prieštaravimas tam, ko nori tėvai – normalus tokio amžiaus vaikų elgesys. Pažymėtina ir tai, kad keturmečiai dar nemoka valdyti pykčio, dėl šios priežasties viskas, kas vyksta ne taip, kaip norėta, sukelia stiprią reakciją. Tai yra normalu, tačiau nepaisant to, yra būdų, galinčių padėti vaikui greičiau išmokti elgtis tinkamai.
Pradėkime nuo pykčio. Pirmiausia reiktų padėti vaikui išmokti jį atpažinti. Svarbu, kad jis suprastų, kas vyksta su juo, kai jam norisi viską aplinkui daužyti ir garsiai šaukti. Tai daryti galima tiesiog stebint vaiką ir jam įvardijant tai, kas vyksta („Matau, dabar pyksti“). Kai vaikas pradeda atpažinti viduje kylantį pyktį, svarbu mokyti jį tinkamai šią emociją išreikšti. Tai antras žingsnis. Žengiant šį žingsnį bene svarbiausia savo asmeniniu pavyzdžiu rodyti, ką reiktų daryti supykus. Jei patys tėvai supykę rėkia ar tranko duris, nieko keisto, kad taip elgtis gali pradėti ir vaikas. Vaikui nurimus visada svarbu kalbėtis apie tai, kas nutiko, paaiškinti, kad pyktį galima išreikšti žodžiais (“Aš dabar labai pykstu, man nepatinka, kai…”) arba kitais saugiais būdais, pvz., atlikti patinkančius fizinius pratimus, kelis kartus stipriai sugniaužti ir atgniaužti kumščius, pastebėjus kylantį pyktį mintyse suskaičiuoti iki 10 ir atgal. Labai svarbu, kad vaiko pykčio priepuoliai netaptų vaikui priemone gauti tai, ko nori. Tėvai turėtų laikytis nustatytų ribų, kad ir kaip tai kartais būtų sunku.
Norisi akcentuoti tai, kad bet kokio amžiaus vaikui reikia daug tėvų dėmesio ir meilės. Kartais vaikai elgdamiesi taip, kaip nepatinka tėvams, siekia jų dėmesio. Todėl labai svarbu kiek įmanoma mažiau reaguoti į netinkamą sūnaus elgesį ir nuolat pastebėti teigiamą.
Dar vienas svarbus dalykas, kurį norėčiau paminėti, yra susijęs su jūsų pačios lūkesčiais vaiko atžvilgiu. Rašote, kad vaikas “nežinia kieno”, lyg “ne jūsų”, taigi, panašu, kad jaučiatės savo berniuku nusivylusi, ilgitės to sūnaus, kuris buvo prieš kurį. Vaikai labai jautrūs, jie puikiai jaučia mūsų emocijas ir ką apie juos galvojame. Dėl šios priežasties pasistenkime atskirti vaiką nuo jo elgesio: galbūt berniuko elgesys šiuo metu yra blogas, netinkamas, bet vaikas juk yra geras. Tai tas pats jūsų berniukas, kuriam šiuo metu taip pat kaip ir jums nėra lengva. Jam, drįsčiau galvoti, gal net ir dar sunkiau. Būkite šalia, mylėkite jį besąlygiškai, pokyčių siekite išvien su vaiku. Tegul jus drąsina D. Gliori knygelės “Mylėsiu tave, kad ir kas nutiktų” ištrauka:
“- O jeigu būčiau aš lokys, vis vien mane mylėtum? Ar būčiau mielas tau, mamyt?
– Na žinoma, man ir lokiukas tiktum. Mylėsiu visada tave, kad mums ir kas nutiktų”.
