Nereta situacija Lietuvoje, kai vienas ar keli šeimos nariai dirba užsienyje, tuo tarpu jų vaikai auga Lietuvoje. Taip gyvena ir skaitytoja, uždavusi klausimą apie pasikeitusį dukters elgesį psichologei.
Mama klausia:
„Su vyru auginame beveik 4 metų mergytę. Vyras dirba užsienyje, retai būna namuose. Mūsų dukra maždaug prieš pusę metų tapo be galo priklausoma nuo mamos, niekur negaliu išeiti, mergytė nuolat verkia, kai kur nors išeinu. Ji nenori likti su auklėtojom ir vaikais darželyje, pas senelius taip pat nepasilieka. Gal galite atverti man akis, dėl ko ši situacija susidarė ir kaip ją galėčiau spręsti?“
Atsako psichologė Daiva Čeponienė.
Ačiū už klausimą. Jūsų laiške pajutau nerimą dėl dukros pasikeitusio elgesio ir, rodos, neužtikrintumą, ar pati viską darote gerai. Džiugu, jog ieškote pagalbos. Kartais iš tiesų sunku susigaudyti, kas vyksta, kodėl taip nutinka. Jūs, miela mama, įvardinate, kad dukra tapo priklausoma maždaug prieš pusmetį, galbūt taip pat galėtumėte prisiminti ir kažkokį įvykį, įvykusį tuo laikotarpiu? Galbūt tuo metu tėtis išvyko į užsienį? O gal mergaitė kažko išsigando? Ar nebuvo taip, kad palikote mažylę pas senelius ir nepaėmėte jos tuo laiku, kada buvote sutarusios? Priežasties įvardijimas gali padėti šią situaciją išspręsti greičiau, bet nebūtinai. Visada svarbu žvelgti ir į visumą, nes vienintelės priežasties, lemiančios elgesio pokyčius, dažniausiai net nebūna.
Kas būdinga tokio amžiaus vaikams? Keturmečiai mokosi daugybės dalykų: pasitikėti savimi, daryti viską patys, mokosi pažinti baimės ir saugumo, savininkiškumo jausmus. Tokio amžiaus vaikai jau puikiai žino, kad ir ką bedarytų, visuomet šalia bus mama arba tėtis, kurie apsaugos juos nuo netikėtų ir nemalonių patirčių. Augdamas vaikas mokosi būti ir kartu su tėvais, ir atskirai. Lygiai to paties mokosi ir mama. Auginant vaikus svarbu išlaikyti tą artumo ir atsiskyrimo pusiausvyrą.
Pasak A. Kurienės, tokio amžiaus mažyliai taip pat mokosi ir savarankiško jausmų valdymo. Vaikai kasdien dėl ko nors pyksta, bijo, liūdi ar džiaugiasi. Neišeina aprengti lėlytės – pikta, reikia išsiskirti su mama – liūdna, gavo dovanų įdomų žaidimą – linksma, pamatė voriuką – baisu. Vaikai pastoviai rodo tam tikras emocijas, kurias lydi garsus verkimas, šokinėjimas, žviegimas, kritimas ant grindų ir pan. Tėvams nėra lengva išlikti ramiems stebint tokias emocijas. Ypač sunku tėvams matyti savo vaikų liūdesį ar baimę, bet juk ir šios emocijos yra normali žmogaus gyvenimo dalis. Tą turime visų pirma suprasti mes, tėvai.
Tam, kad dabar išbūti šį sunkų laikotarpį būtų lengviau jums ir jūsų mergaitei, svarbu prisiminti, kad mes visi liūdime, kai reikia išsiskirti su mylimu žmogumi. Aišku, laikui bėgant išmokome save suvaldyti ir kalbėti apie tai, ką jaučiame. Vaikas viso to dar nemoka. Jis jaučia kažką, kas viduje kirba, tačiau nesuvokia, nei kas tai, nei ką su tuo daryti. Todėl labai svarbu paaiškinti vaikui, kas su juo darosi, atspindėti jo jausmus, suteikti jiems pavadinimą, pavyzdžiui: „Matau, kad tu liūdi, kai mes išsiskiriame, gal galime apie tai pasikalbėti?“. Žinodama savo dukros problemą, stenkitės apie ją kalbėti dar prieš išsiskiriant: „Suprantu, kad nerimauji, kai tave palieku darželyje, bet po darželio galėsime praleisti visą vakarą žaisdamos su tavo lėlytėmis“. Tai darydamos galėsite kalbėtis ir apie jausmus, suvaidinti įvairias situacijas, susijusias su išsiskyrimu ir šio nerimo įveikimu. Taip mažinsite dukros, o greičiausiai ir savo šiuo metu patiriamus nemalonius jausmus.
Pagalvokite ir apie „mylimuką“ t.y. mylimiausią žaisliuką, su kuriuo jūsų mergaitė nuolat žaidžia, miega ir nenori išsiskirti. Tai gali būti ir ne žaisliukas, o kokia audeklo skepetėlė, kuri nuramina pavargus ar nusiminus. Šie „mylimukai“ psichologijoje vadinami pereinamaisiais objektais arba „pakaitine mama“, nes jie suteikia vaikams psichologinį komfortą, siunčia žinutę, kad mama yra ir tada, kai jos nėra šalia. Su šiuo „mylimuku“ mergaitė gali keliauti į darželį, pas senelius, pas draugus. Tai gali padėti mažylei lengviau išgyventi šį sunkų etapą.
Miela mama, norėčiau palinkėti jums ramybės ir supratingumo. Taip, šiuo metu jūsų mažylė labai prisirišusi prie jūsų ir tai, rodos, jau pradeda varginti. Padėkite savo dukrai išgyventi šį išsiskyrimo nerimą. Parodykite jai, kad suprantate ir priimate dukrą su visomis jos emocijomis. Prisiminkite, kad šiame amžiuje vaikas mokosi savarankiškumo ir nepriklausomybės.
Sėkmės!
